Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Noriu miegoti su tavimi, — pasakiau.

— Tai užsimerk ir miegok.

Nesišypsojo.

— Tu supranti, ką noriu pasakyti. Noriu su tavimi mylėtis.

Ji papurtė galvą.

— Tu ne laisvas.

— Kam tai rūpi. Čia tik tu ir aš. Mudu nieko neįskaudinsim. Kazumi, niekas nesužinos.

— Mes žinosime.

Pričiupo mane.

— Nenoriu būti tokia moteris, kuri miega su vedusiu vyru. Ir tu nenori būti iš tų vedusių vyrų.

— Noriu.

— Ne, Hari. Tu geresnis už tokius. — Ji paglostė man veidą. — Apkabink mane.

Ji atsigulė ant šono. Prisiglaudžiau prie jos, du pižamų sluoksniai tarp jos užpakaliuko ir mano erekcijos. Apkabinau ją per liemenį ir prisispaudžiau dar tvirčiau. Ji paėmė mano ranką, nekaltai pabučiavo į riešą ir spustelėjo plaštaką. Mudu liovėmės kalbėtis. Aš ilgai klausiausi, kaip nuo Atlanto atšvilpauja vėjai, kaip naktyje girgžda senas namelis ir kaip tyliai alsuoja Kazumi.

O kai Kazumi užmigo mano glėby, ėmiau svarstyti, ką daryti, kad gyvenimas būtų paprastas. Ar jis paprastas tada, kai lieki ten, kur esi?

Ar kai vėl viską pradedi iš naujo?

Dvidešimt pirmas skyrius

Kai pabudau, jos nebebuvo.

Iš akmenuotos pakrantės atsklido balsai. Pro langą pamačiau, kad Kazumi jau atsikėlusi ir fotografuoja Eimoną.

Susigūžęs raudoname vilnoniame drabužyje jis demonstravo savo apgalvotai atsainias pozas — niūriai žiūri į jūrą, niūriai žiūri tiesiai į objektyvą, niūriai žiūri į nieką, — o ji sukiojosi aplinkui jį, guviai spragsėjo fotoaparatu, pakeitė juostelę, negarsiai nurodinėjo, ką daryti, drąsino.

Japonė su fotoaparatu, pamaniau. Vienas iš šiuolaikinio pasaulio šablonų. Aparatais spragsinčios ordos, kurios nemąstydamos fiksuoja kiekvieną turistinę įžymybę, o tada grįžta į autobusą. Bet stebint, kaip Kazumi fotografuoja Eimoną vėjų košiamoje Dingi Bėjaus pakrantėje, man atrodė, kad šita jauna moteris su fotoaparatu sklidina nepasotinamo smalsumo šiam pasauliui ir viskam, kas jame yra. Ir mane užplūdo begalinis švelnumas jai ir jos fotoaparatui. Sustok , akimirka žavinga , anot jos, apie fotografiją sakęs vienas poetas. Būtent tai ji ir darė. Stabdė žavingas akimirkas.

Kol nusiprausiau ir apsirengiau, Eimonas su Kazumi nuėjo pakrante tolyn. Matyt, buvo pakankamai prifotografavusi, nes dabar jiedu dirbo lėčiau, eksperimentavo. Ji susigūžė ant laminarijomis apkibusių uolų, o Eimonas iš lėto žingsniavo jos link: rankos sukištos į kišenes, žvilgsnis — greičiausiai pavadintumėt jį niūriu — įsmeigtas tiesiai jai virš galvos.

Ir nors man buvo apmaudu pripažinti, pamaniau, kad gal ji buvo ir teisi. Seksas šiąnakt nebūtų buvę protinga. Vienos nakties nuotykis su Kazumi būtų buvusi didelė klaida. Nes vienos nakties su šia moterimi niekaip nebūtų gana.

Ir ką gi tai reiškia? Ką reiškia, kai vienos nakties negana?

Tai reiškia romaną.

Dirbau su daug vedusių vyrų, turėjusių romaną, ir žinau, kad jiems buvo oi kaip nelengva.

Telefoniniai skambučiai tik į vieną pusę, nuolatinė baimė būti demaskuotam, kaltė, nerimas, blaškymasis tarp namų ir jausmų per Kalėdas ir Naujuosius metus, jausmas, jog esi nuolatos plėšiamas per pusę. Ir melas. Be melo tada neapsieinama.

Aš tam nesukurtas. Neturiu tam drąsos. Negalėčiau taip pasielgti su Side. Nei su savimi. Nei su Kazumi. Bent jau taip man atrodė dienos šviesoje, kai Kazumi buvo už penkiasdešimties metrų, o ne jaukia languota pižama gulinti mano glėby.

Ir aš ištikimas savo žmonai.

Aš pasielgiau teisingai.

Tai kodėl jaučiuosi taip apgailėtinai?

Greta pasigirdo duslus graudus mykimas. Tai buvo Blantas, atrodė labai prastai ir vis dar sagstėsi marškinius.

Jis dusliai raugtelėjo. Visas veidas buvo nusėtas smulkiais prakaito lašeliais.

— Matyt, būsiu padauginęs, — pasakė ir žvilgsniu nuklydo į pakrantę, kur Kazumi fotografavo paskutiniuosius Eimono kadrus.

Ir aš nenorėjau būti toks susižavėjęs šita jauna moterimi, kurią vos pažinojau. Sidė man buvo daugiau negu žmona ir mylimoji. Ji buvo mano geriausia draugė. Bent iki tol, kol mudviejų gyvenime atsirado kitas vyras.

Prisiminiau akimirkas, apdovanojusias mus meile. Mudviem su Side likimas atseikėjo gerų akimirkų. Žiburiai prie Temzės, pirmoji mudviejų naktis, praėjusios Kalėdos, kai viskas atrodė juokinga: nuo Ibizos DJ Briuso mažulyčių plokštelių iki baugios nuostabos mano mamos veide, kai ji kimšo įdarą per kalakuto užpakalį.

Bet labiausiai mudviejų tarpusavio ryšį sutvirtino kiti, blogieji momentai. Mano sūnus ligoninėje su praskelta galva. Gniuždantis liūdesys po skyrybų su Džiną. Sidė per visas tas nelaimes buvo greta ir, žinau, rūpinosi manimi kaip niekas kitas.

Bet dabar, atrodo, prarandu žmoną, atrandu savo gyvenime spragą, kurią užpildo Kazumi, pati to gal nė nenorėdama.

Spragą didumo sulig šeima. Širdies pavidalo spragą.

Vieną vakarą ruošiau vakarienę mums visiems keturiems: sau, Sidei, Pegei ir Patui. Kai vedžiau antrąsyk, mano kulinariniai įgūdžiai atrofavosi. Bet pamaniau, kad vieną vakarą galiu. Galiu pagaminti vakarienę savo šeimai.

Visi sėdėjo aplink stalą. Iš pradžių Sidė ir Patas labai pasistengė dėl mano gaminimo suvaidinti entuziazmo audrą, nors tai, ką pasakė Pegė, nuskambėjo su geroku sarkazmo prieskoniu.

— Bolonijos spagečiai, Hari? Mmm, negaliu sulaukti!

— Cha! Teks, Pege!

Kartais mudu su podukra „linksmai“ apsišaudome.

— Žiūrėk, kad makaronai būtų a l dente, gerai? — valdingai patarė Pegė. — Nemėgstu per minkštų. Tu juk žinai, ką reiškia a l dente, ar ne?

Aš nuo įtampos sustingusia šypsena prie viryklės maišiau burbuliuojantį mėsos ir pomidorų padažą.

— Tu juk žinai, kad iš esmės reikia gaminti kaip troškinį, ar ne? — atsargiai priminė Sidė. — Tokį mėsos kiekį reikia virinti ilgai ilgai.

— Malonėkit. — Stengiausi būti draugiškas. — Šiandien aš gaminu, gerai?

Gaminau spaghetti Bolognese. Bolonijos spagečius. Negali nepavykti. Kai gyvenome su Patu vienu du, ištisai gamindavau šitą patiekalą. Tik kažkodėl mano galvoje buvo užsifiksavę, kad Bolonijos spagečius labai greita paruošti. Teužtrunki tiek, kiek — nebežinau. Tiek, kiek užima laiko, kol tau juos patiekia restorane. Tačiau aš dėl Bolonijos spagečių suklydau, kaip suklydau ir dėl daugelio kitų dalykų.

Praslinkus kokiai valandai Pegė irzliai barkšnojo į stalą lėle Liuse slaptąja agente. Patas, tarsi laukdamas ženklo, dėbsojo į delne sugniaužtą valdymo pultelį, o Sidė, labai maloniai atsiklaususi, ar aš neprieštarauju, ėmėsi mokesčių deklaracijos. Aš tebestypsojau prie viryklės ir maišiau padažą, maišiau nesuprantamai ilgai — kiek neužtrunkama jokiame restorane. Man dingtelėjo, kad gal visai ne Bolonijos spagečius taip lengvai ir greitai pagamindavau mudviem su Patu. Gal spaghetti pešto. Taip, tikrai. Jiems paruošti prireikdavo kelių minučių. Atidarai skardinę ir suverti ant makaronų. Paprasta ir skanu. Žali spagečiai, kaip sakydavo mano sūnus.

Dabar, praėjus dvejiems metams nuo žaliųjų spagečių laikų, jis numetė valdymo pultelį. Tas barkštelėjo ant medinių grindų.

— Oi! — Paikai išsiviepęs apžvelgė stalą, tikėdamasis, kad kiti pritariamai nusijuoks. Pegė ir Sidė nekreipė į jį dėmesio.

Pakėliau pultelį ir piktai įsigrūdau sau į prijuostės kišenę.

— Gal gali bent penkias minutes negalvoti apie televizorių, ką?

Mano sūnaus smakras ėmė drebėti — akivaizdu, kad stengiasi nepravirkti. Pegė iškalbingai atsiduso.