Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Džina

— Labas, Hari.

Laiptų viršuje stovėjo Pegė. Aprengta ilga balta nėriniuota suknele trumpomis pūstomis rankovėmis. Atrodė kaip nuotaka. Arba angelas.

— Pege, kokia tu graži!

— Mano tėvelis veda. Savo draugę Libertę. Ji seselė. Iš Manilos. Aš būsiu jų pamergė.

— Eikš. — Jai už nugaros atsirado Sidė. — Eik, nusirenk suknelę. Žiūrėk, neįsidurk į atlanko smeigtukus. Tuoj ateisiu.

Mano žmona nusileido laiptais.

— Kaip kelionė? Kaip laikosi Eimonas? Viskas gerai?

Nieko neatsakiau. Palikau krepšius prieškambaryje ir nuėjau į virtuvę. Ant spintelių buvo pristatyta uždengtų indų su guacamole , aitriųjų paprikų ir tobasko padažais, Kantono slyvų padažu ir Karibų bananų padažu. Saldu ir aštru.

— Eksperimentuoju su dažiniais, — paaiškino Sidė. — Kalbėjausi su tavo mama. Jaučiasi ne itin gerai.

Žmona ištiesė į mane rankas, bet aš nekrustelėjau.

— Tu man melavai, — pasakiau.

— Ką?

— Prieš man išvažiuojant. Surezgei pasaką, kad eini pietų su dviem moterimis. Sakei, su dviem moterimis. Bet aš tave mačiau su juo. Luku Muru. Restorane „Merry Leper“. Aš mačiau jus, Side.

— Hari.

— Aš mačiau judu.

— Hari?

— Ką?

— Yra ne taip, kaip tau atrodo. Jis nori pirkti kompaniją. Dėl to su juo susitikau. Nepasakiau tau, nes žinojau, kad tu... elgsies va šitaip.

Pirmą kartą nuo akimirkos, kai grįžau namo, pasižiūrėjau žmonai į akis.

— Ir ką tu jam pasakei?

— Pasakiau tai, ką sakiau visą laiką, Hari. — Mudu žiūrėjome vienas į kitą. — Pasakiau jam ne.

— Ką dar jis bandė nupirkti? Nesakyk. Velniai rautų, pats galiu atspėti.

Norėjau pro ją praeiti, bet Sidė sugriebė mane už rankos.

— Aš nenoriu nieko kito, supranti? Va taip. Turėtum tai žinoti. Nenoriu nieko kito, Hari. Niekados nenorėjau. Bet meilė nusidėvi, Hari, kaip nusidėvi bet kas. Taigi arba tu liaukis, arba...

— Arba kas?

— Arba aš nežinau, kas su mumis bus.

Sidė palietė man veidą ir tada pamatė nuotrauką mano rankoje. Ji paėmė mane už rankos norėdama pažiūrėti.

— Pato nuotrauka?

— Koks tau skirtumas?

— Oi, Hari. — Ji paleido mano ranką. — Taip nesąžininga. Jei aš nemyliu tavo sūnaus taip, kaip myli tu, tai nereiškia, kad aš tave išduodu.

Ji, žinoma, buvo teisi.

Eimonas palūžo.

Gal dėl Evelino Blanto šmeižto. Tas žurnalistas ėmėsi seniausio rašeivų triuko: su Eimonu bendravo kaip geriausias draugas, o spaudoje tapo budeliu. Po antraštės „Nejuokinga“ Blantas 3000 žodžių skyrė įrodyti tam, jog Eimonas Fišas tėra niekuo neypatingas žmogelis ir tikrai nevertas jokio laikraščio skaitytojų dėmesio. Nuotraukos buvo geros, nors Eimono, pamišusiomis akimis ir sutaršyto vėjo, tamsbruvis grožis kone susiliejo su Kerio peizažu. Ir jis buvo labai labai niūrus.

O gal tas garsenybė virėjas buvo paskutinis lašas. Eimono pirmasis darbas „Nuodėmingame pasaulyje“ buvo interviu su Vi Vili Hiskoku, meiliuoju „Geordie“ virėju. Per didžiuosius angliškus pusryčius Hiskokas puolė rėksmingai reklamuoti savo naująją knygą „Ir vėl tiesiai tau į burną, gražuoli“, savo bestselerio „Tiesiai tau į burną, gražuoli“ tęsinį. Eimonas niekada nemėgo tokios įkyrios reklamos, „Penktadienio Fiše“ jis sėkmingai tokius rėksnius užčiaupdavo, o dabar niekaip neįstengė nutraukti reklaminių skiedalų srauto.

O gal jis savitvardos neteko per muzikos grupę. Hermiona Geits visai neslėpė, kad jai labai patinka „Lads Unlimited“, penki jauni gražūs plikiai, kurie išdainuoja melodiją, bet ne itin gerai, o jų šokio žingsneliai primena atsargius artrito kamuojamų žmonelių pratimus.

Studijos ekrane aiškiai buvo matyti, kaip, grupei „Lads Unlimited“ atliekant savo „Our Funky Love Will Live Forever“, Hermiona iš susijaudinimo švysčioja kelnaitėmis. Ekrane taip pat kuo aiškiausiai buvo matyti, kaip Eimonas (mėgstamiausi albumai: grupės „Nirvana“ „Nevermind“, grupės „Led Zeppelin“ „Physical Graffiti“ ir grupės „Strokes“ „Is This It?“) žvilgčioja į laikrodį.

Bet gal Eimonas būtų vedęs „Nuodėmingą pasaulį“ ir po šiai dienai, jei jam nebūtų tekę imti interviu iš šou „Šeši įkalę studentai bute“ laimėtojo.

Laimėjo toks Vorenas, įdegęs, auskaruotas, pripumpuotas santechnikas madingai nuskusta galva, kuris vylėsi, jog laimėjęs „Šešis įkalusius studentus bute“ galės pasidėti savo įrankių dėžę ir taps kokiu nors iš tiesų naudingu žmogumi, pavyzdžiui, žaidimų šou vedėju ar didžėjumi Ibizoje.

Vorenas sėdėjo tarp Fiermionos ir apstulbusio Eimono. Buvęs santechnikas tingiai kilstelėjo melsvus berankovius marškinėlius — parodė liulančią alaus talpyklą ir deimantinį segutį bamboje.

— Man, tipo, persilaužimo momentas? Ar šeštą savaitę? Kai pamačiau, kad Darenas iš šaldytuvo paėmė pieną. Neatsiklausęs, a ne?

Fiermiona susiraukė prisiminusi.

— Tu buvai labai piktas, ar ne, mažiuk?

Eimonas sėdėjo nukoręs galvą.

— Nu, mano manymu, svarbiausia paprašyti, kai imi kito pieną.

— Tai jau tikrai, mažiuk. Man atrodo... Gydykis, Darenai, durniau tu.

Eimonas užsidengė rankomis veidą.

— Chloja ir Zoja, ar ne, jos norėjo, kad nekonfliktuočiau su Darenu, ar ne? Su tuo, su kuriuo mes visada buvome susiję, nes abu turėjom problemų, nes turėjom netikusius tėvus?

Staiga Eimonas pašoko veidu į antrąją kamerą su viršuje žybsinčia raudona šviesele. Mane užplūdo pasididžiavimas. Net didžiausios įtampos akimirkomis jis nesupainiodavo, į kurią kamerą žiūrėti.

— Išjunkit! — pareikalavo. — Tučtuojau išjunkit.

— Mažiuk? — nesuprato Hermiona Geits.

— Jūs teršiate sau smegenis šitomis nesąmonėmis. Mes teršiame. Kas mums darosi? Seniau ekranuose norėdavome matyti didvyrius. Dabar norime žmonių, į kuriuos galėtume žiūrėti iš aukšto. Žmonių, kuriuos galėtume niekinti. — Eimonas neapsimestinai liūdnai pasižiūrėjo į Hermioną ir Voreną. — Aš nenoriu dalyvauti. — Jis nusiplėšė mikrofoną, išsitraukė permatomą ausinukę, jungusią jį su galerija, ir nusviedė apstulbusiam studijos režisieriui po kojom. — Išeinu. Galbūt užtruksiu.

Ir jis išėjo. Studijos užkulisių prieblandoje mudu su Bariu Tvistu stebėjome, kaip jis išeina.

— Tu juk žinai, kad jis šiame mieste suflerio daugiau niekada nebeskaitys? — paklausė Baris.

— Kartais tenka pradėti iš naujo, — pasakiau. — Tai skaudu ir bjauru. Bet kartais tiesiog reikia padaryti pertrauką ir pradėti iš naujo.

Mano mama ryt iš pat ryto gula į ligoninę.

Užvažiuosiu jos paimti. Jau žinau, kad mama vilkės, kaip ji vadina, geriausius šventadienio drabužius. Tada nuvešiu ją į ligoninę. Ir ten chirurgas atliks, kaip jie sako, paprastą operaciją — pašalins krūtį.

Tam, kad būtų išsaugota mamos gyvybė, nebeliks vienos krūties — tos, kurioje yra auglys. Toji krūtis — vienas iš kauburėlių, kuriuos įsimylėjo mano tėvas, kai mama buvo jauna mergaitė, ir nepaliovė mylėti iki pat senatvės, krūtis, maitinusi mane kūdikystėje, — bus pašalinta, nupjauta, kad mama būtų atskirta nuo ją nužudyti besikėsinančio auglio. Šita man gyvenimą davusi brangenybė, tėvą iš nuostabos ir dėkingumo aikčioti vertusi grožybė bus nupjauta ir — ką? — išmesta? Sudeginta? Išsaugota medicinos mokslui?

Negalėjau apie tai galvoti, o nei viename iš lankstinukų — nei „Kalbėkitės su vaikais apie krūties vėžį“, nei „Gyvenimas su limfoedema“, nei „Pratimai po krūties operacijos“ — nebuvo nė užuominos apie amputuotos krūties likimą. Jie nenori, kad apie tai galvotum.