Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Jis ne iš „Pono Milano“, — pasakė kerėpla. — Jis iš viršutinio buto.

— Iš viršutinio buto? — pakartojo storulis.

— Nori, kad taip netriukšmautume.

— Trukdome jam, a?

— Atrodo.

Jie juokėsi iš manęs. Tikėjausi, kad ims grasinti. Nesitikėjau, kad ims iš manęs juoktis.

— Jokių problemų, bičiuli, — pasakė storulis. — Būsim tylūs kaip pelės po šluota.

— Neišgirsit mūsų nė — ką pelės daro? — cyptelint, — pažadėjo kerėpla.

Jiedu įsikibo vienas į kitą raitydamiesi iš juoko.

— Esu dėkingas, — pasakiau. — Nes mano sūnus, jam septyneri, jis...

— Jokių problemų, bičiuli.

Jie man prieš nosį užtrenkė duris. O kai užlipau į Džinos butą, muzika stebuklingai nutyko iki tokio lygio, kad jau nebegėlė dantų.

— Šaunuolis, Hari.

Nusišypsojau savo eksžmonai nieko-čia-tokio šypsena. Ir tuoj pat muzika užgriaudėjo dar garsiau negu iki tol.

— Tai niekšeliai. — Žengiau durų link.

— Nebeik.

Pasižiūrėjau į Džiną. Ji tvirčiau susisiautę kimono, tarsi bandydama jame pasislėpti.

— Džiną? Skambinai ne tik dėl tų idiotų apačioje, ar ne?

— Ne.

Apglėbiau ją per pečius ir mudu įėjome kambarin. Akivaizdžiai brangus ir aiškiai nuomojamas butas. Masyvūs senoviniai angliški baldai, kraujo raudonumo odinė sofa, Gustavo Klimto25 reprodukcijos ant sienų — nė vieno iš šitų daiktų nebūtų pasirinkusi Džiną, mėgstanti visa, kas lengva, modemu ir japoniška. Butas atrodė apstatytas karalienės Viktorijos.

Susėdome ant raudonos odinės sofos.

— Kas nors tavo tėčiui?

Nepaklausiau, kas konkrečiai jam nutiko. Nuo tada, kai mirė mano paties tėvas, įsikaliau fatališką mintį, kad bet kokia liga senam žmogui yra pražūtinga.

— Mano tėtis gyvas ir sveikas. — Ji pirmą kartą nusišypsojo ir atgalia ranka nusibraukė nosį. — Senas šelmis. Išsisuko koją su snieglente.

— Su snieglente? Maniau, jam nutiko kas rimta.

— Tik tai, kas su juo darosi visą gyvenimą. Jis niekaip negali suaugti.

Prie durų nusispyriau batus — net šiuose nuomojamuose kambariuose man nereikėjo sakyti, kad Džinai patinka, kai pas ją nusiaunama kaip Japonijoje, — ir dabar jaučiau, kaip po kojomis vibruoja grindys.

— Einu pasikalbėsiu su tais puspročiais.

— Nereikia, Hari.

— Nebijok, jie man nieko nepadarys. Viduriniosios klasės vaikučiai iš saugių, turtingų namų.

— Vadinasi, ne tokie kaip mes.

— Ne, ne tokie kaip mes.

Pažvelgiau į Džiną. Nepaisant to, kad buvo pavargusi ir apsiverkusi, nepaisant visų prabėgusių metų, ji tebespinduliavo ta keista šviesa, nuo kurios man užgniaužė kvapą ir atėmė žadą, kai pirmą kartą ją pamačiau. Tačiau Džinai kažkas buvo nutikę, kažkas baisaus.

— Pažiūrėk, kaip Patas, gerai? Aš užplikysiu arbatos. Ar jazminų tiks? Nieko kita nėra.

— Tiks.

Džiną nuėjo į mažą virtuvytę, o aš pravėriau vienas, kitas duris, kol galiausiai pamačiau pažįstamą figūrėlę susitaršiusiais plaukeliais, miegančią aukštielninką.

Mano sūnus, septynmetis, miegantis nuomojamame bute Belsaizo parke. O aš už kelių mylių gyvenu su kita moterimi, su kitu vaiku. Kaip ir visada, mane pribloškė meilė, kurią jaučiau savo berniukui. Nuo hiphopo apačioje virpėjo jo kambario langai. Jam tai buvo nė motais. Užtraukiau „Grėsmės šešėlio“ antklodę jam ant pečių ir tylutėliai užvėriau duris.

Džiną ant svetainės stalelio pastatė du puodelius blyškiai žalios arbatos.

— Miega, — pasakiau.

— Tas vaikas sugeba miegoti bet kur ir bet kada. Būtum jį matęs lėktuve. Audra šėlo per visą Atlantą. Nė nesujudėjo.

— Džiną, kas nutiko? Kas iš tiesų nutiko?

— Ričardas. Aš jį palikau.

Ne iš karto suvokiau, ką ji pasakė.

— Tu palikai Ričardą? Tai šita kelionė į Londoną...

— Visam laikui. Mes negrįšime atgal.

— Vadinasi, kai tu sakei, kad porai savaičių...

— Taip iš pradžių planavau. Bet nebėra prasmės grįžti. Po velnių, Hari, koks sumautas mano gyvenimas. Ką aš veikiu šitame prakeiktame bute su šitais kvailais studentais ir jų šlykščia muzika? Galiausiai pakliūsiu į beprotnamį, dievaži.

— Tu nepakliūsi į beprotnamį. Kas atsitiko?

— Vaikai.

Pamaniau, kad ji kalba apie Patą. Pamaniau, jog ji nori pasakyti, kad negali gyventi su Ričardu ir Patu. Tačiau ji kalbėjo ne apie tai.

— Mes negalime turėti vaikų, — pasakė Džiną. — Mes vis bandėme, bandėme. Niekaip nepastojau. Ir tai mus išskyrė, Hari. Tai paprasčiausiai mus išskyrė.

Gurkštelėjau arbatos. Nors ji degino. Nežinojau, ar turiu to klausytis. Nežinojau, ar noriu to klausytis.

— Hari, aš manau, kad santuokai reikia vaikų. Gana nelengva išbūti kartu net ir tada, kai turi vaiką. Be jų — nežinau, ar įmanoma. Mes pasidarėme visus tyrimus. Ir aš, ir Ričardas. Iš pradžių viskas buvo gerai. Mes net juokėmės iš viso to — jis masturbuojasi į maišiuką, o mane su į padanges iškeltomis kojomis baksnoja ir zonduoja. Nieko nerado. Bet kažkas negerai. Galiausiai įtampa pasidarė per didelė. Gal būtų buvę lengviau, gal būtume tai ištvėrę, jei nebūtų buvę Pato. Ričardui buvo sunku. Sunku mylėti kito vaiką, kai negali turėti savų.

— Tai Ričardas kaltino Patą?

— Aš taip nesakiau, Hari. Bet būti patėviu — toks nedėkingas vaidmuo. Man rodos, galiausiai Ričardas pajuto, kad jis negali laimėti. — Džiną atsiduso. — O paskui pamačiau kreditinės kortelės sąskaitą. Gėlės, viešbučiai, restoranai. — Ji pasižiūrėjo į mane. — Gėlės, kurių negavau. Viešbučiai, kuriuose niekada nebuvau apsistojusi. Restoranai, apie kuriuos tik buvau skaičiusi.

— Ir kas ji tokia?

— Kaimynė. Kažkokia nuobodi namų šeimininkė su trimis vaikais. Juokinga. Neabejoju, kad būtų atsiradusi kokia moteris darbe, jei jis tą darbą turėtų. Kadangi jis vis dar bedarbis, tai, ko ieškojo, jam teko susirasti vietiniame prekybos centre. Matyt, ir jai kažko stigo.

— Jis iš proto išėjo. Apgaudinėti tave!

Džiną nusijuokė.

— Ir tu tą darei, Hari. Ir tu.

— Apgailestauju, Džiną. Apgailestauju, dėl tavęs ir Ričardo. Dėl tavęs ir savęs. Dėl studentų apačioje. Dėl visko.

— Hari, kas mums nutiko? Kas nutiko vaikinukui ir merginai, kurie ketino būti drauge amžinai?

— Nežinau, kas nutiko. Laikas, turbūt. Tiesiog laikas, Džiną.

— Ar tau kartais nesinori, kad vėl viskas būtų kaip tada? Taip tyra? Taip atvira?

Baigiau gerti japonišką arbatą ir atsistojau. Buvau pasirengęs stoti į kovą su muzikantais.

— Kartais, — pasakiau.

Mano motina miegojo.

Išblyškusi iš nuovargio, pripumpuota nuskausminamųjų ir vaistų, abejinga aplink ją verdančiam dvokiam ligoninės gyvenimui, ji aukštielninka gulėjo apklostyta nedidukėje vienvietėje pooperacinėje palatoje, su prie melsvos rankos venos pritvirtintu lašelinės vamzdeliu ir miegojo.

Miegojo sekmadienio popietę. Ko niekada savo gyvenime nebuvo dariusi. Jeigu galima vadinti miegu tokią apsvaigimo būseną po operacijos.

Atsisėdau greta, bijodamas ją paliesti.

Jos geras veidas, jos smulkumas ir mintis apie tvarstį ant žaizdos po ligoninės marškiniais — nuo šitų dalykų tiesiog širdis plyšo. Susiėmiau galvą kone dusdamas nuo viso to, kas buvo many.

Dar nebuvo lankytojų, o daktarai ir seselės išėjo. Jie nupjovė krūtį su augliu ir buvo tikri, kad operacija pavyko.

Man buvo išaiškinta, kas bus toliau. Chemoterapija. Paskui švitinimas. Nuo chemoterapijos greičiausiai nuslinks mamos plaukai ir sutriks skrandis. Nuo švitinimo perštės, skaudės — kaip bjauriai nudegus saulėje. O iš pradžių, kai pabus, jai skaudės ir dilgsės ranką, bus bloga. Pykins dabar dažnai. Žaizda, pjūvis, kuris buvo padarytas tam, kad būtų išimtas ją žudęs daiktas, skaudės, bus opus ir kietas ne vieną mėnesį.