Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Reikėjo daug padaryti. Seselė turėjo mamai pamatuoti kraujospūdį. Reikėjo pasikalbėti su anesteziologu. Toliau laukė chirurgas. Ir mamai vietoj jos geriausio šventadieninio kostiumėlio reikėjo apsirengti savo Marks & Spencer pižamą. Mama elgėsi kaip kokioje vienadienėje iškyloje prie jūros. Pernelyg smagi, pernelyg guvi, pernelyg linksma — būdinga gynybinė pozicija ištikus bėdai.

Pabučiavau ją, pabučiavau labai stipriai ir išėjau. O kai pyliau į automobilį degalus vietinėje degalinėje, pamačiau Teksą.

Arba veikiau Grehemą, draudimo agentą iš Sautendo, apsirengusį kassavaitiniams kaubojiškiems šokiams. Pylė į savo seną aplamdytą griozdą dyzelinį kurą ir traukė į save suglumusius galinguose Escortuose sėdinčių išblyškusių Esekso jaunikaičių žvilgsnius. Jis buvo ne vienas. Keleivio sėdynėje sėdėjo pagyvenusi kaubojė — tokia senų laikų šaunuolė, išsipusčiusi netikrais briliantais ir elnenom, ant Megės Tečer tipo cheminių garbanų užsitupdžiusi plačiakraštę skrybėlę. Mano mamos pakaitalas kaubojų šokiuose. O gal tokių jau buvo kelios po to, kai Teksas metė mano mamą, nes sužinojo, kad ji serga.

Stebėjau, kaip jis žingsniuoja per aikštelę ir įeina į degalinės parduotuvę. Išėjo jau nešinas mėtinių saldainių dėžute „After Eight“ ir pigia gėlių puokšte, kokių gali nusipirkti tik degalinėse. Megė Tečer pamatė, kad jis grįžta su dovanomis, ir droviai nusišypsojo. Koks vyras! Ir aš pajutau norą prieiti, paspausti jam ranką ir pasakyti, kad mano mama ligoninėje, papasakoti jam apie operaciją, pažerti tokių žodžių kaip mastektomija, chemoterapija, švitinimas, limfoedema, kol jis imtų muistytis iš gėdos dėl savo bailumo.

Bet nepadariau to. Baigiau piltis degalus, o jis per tą laiką suvaidino ištisą spektaklį teikdamas Megei Tečer saldainius ir gėles. O tada pamačiau savo atvaizdą automobilio lange ir kurį laiką negalėjau nuo jo atitraukti akių. Kai atsipeikėjau, Teksas su savo šokėja jau buvo dingę.

Supratau, kad nebūčiau galėjęs prie jo prieiti, nes, baugu, buvau toks pat, kaip ir jis — apsimetėlis, gražumu iš moters viliojantis jos meilę ir nutraukiantis visus jausmus, kai tik ateina laikas mokėti. Ar tai, kaip Teksas pasielgė su mano mama, labai skyrėsi nuo mano elgesio su Side? Anaiptol.

Iš visos širdies norėjau būti kitoks vyras, toks, koks buvo mano tėvas. Ištikimas, atsidavęs ir tesintis pažadus. Tikras vyras. Bet, ko gero, aš kur kas panašesnis į šitą žaislinį kaubojų, negu į savo tėtį.

Meilios kalbos ir tušti pažadai, pieniniai šokoladai ir gėlės, o paskui, vos tik prasideda duobėtas kelias, kuo greičiau į krūmus.

Džiną paskambino man tą pačią dieną, kai atvyko į Londoną, ir skambutis nebuvo toks, kokio būčiau galėjęs tikėtis: ne paskubom, ne oficialiai, ne skubant užraukti pokalbį ir išmesti mane iš savo gyvenimo.

Paskambino ji vidurnaktį, apsiašarojusi. Fone griaudėjo muzika.

— Hari?

Vienas žodis, nors ir trykštantis emocijomis, o aš jau pažinau, kad čia ji.

— Džiną, kas atsitiko?

Aš atsisėdau lovoje, greta sujudėjo Sidė. Ji vėlai atgulė po kažkokio pobūvio ir užmigo, vos tik galva palietė pagalvę.

— Hari, tai baisu!

— Tu Londone? Kalbėk garsiau, negirdžiu.

— Mes savo bute. Mudu su Patu. Belsaizo parke. Maniau, čia bus gerai. Bet kaimynai — jie leidžia „So Silid Crew“ visu garsu.

— Nori, kad aš — ką? Nori, kad atvažiuočiau?

Pajutau, kaip mano žmona — mano dabartinė žmona, — sugraibė žadintuvą ir nutėškė jį atgal.

— Hari, ar žinai, kiek valandų? — paklausė Sidė.

— Ar galėtum, Hari? — perklausė Džiną. — Tai varo mane iš proto, ir, atrodo, ten jų daug. Lyg ir vakarėlis. Bijau pas juos belstis.

Pridengiau ranka ragelį.

— Džiną mieste. Problemos su butu. Triukšmingi kaimynai.

— Pasakyk, kad skambintų į policiją. — Sidė atsisėdo. Vilkėjo senus marškinėlius su Tomo Peti atvaizdu. Mūsų santykių pradžioje, netgi mūsų santuokos pradžioje ji vilkėdavo naktinius marškinius, kurie vesdavo mane iš proto. Trumpus, šilkinius, perregimus. Kelnaitės — lyg siūliukas. O dabar marškinėliai su Tomo Peti atvaizdu. — Duokš ragelį, pati jai pasakysiu.

— Ir Patas negali užmigti, — pasakė Džiną.

To man pakako.

— Sakyk adresą, — liepiau. — Atvažiuoju.

Kai ėmiau rengtis tamsoje, Sidė įžiebė lempą prie lovos.

— Hari, ji jau ne tavo problema. Judu išsiskyrę. Tie santykiai baigti. Tegu jos vyras tvarkosi. Tegu aiškinasi farai.

Neatsakiau. Nenorėjau ginčytis. Bet žinojau, kad negaliu nekreipti dėmesio į Džinos skambutį ir vėl gultis miegoti.

Teisingai sakoma.

Mudviejų santuoka truko septynerius metus.

Bet mūsų skyrybos tęsis amžinai.

Tai buvo didelis baltas namas Belsaizo parke. Geras namas su pasiturinčiais kaimynais. Daug medžių ir statybų atliekų konteinerių, ir dvi rūšys automobilių, kokius paprastai regi prie tokių namų: rimti automobiliai — Mercedes - Benz, Audi TT, trečios serijos BMW — ir automobiliai, kuriais važinėjamasi pramogai — originalūs „vabalai“, miniukai, naujos nostalgijos atmainos — aprūdiję Morris Minor, priešistoriniai citroenai. Užmokėjau taksi vairuotojui jau žvilgčiodamas į namą, kuriame įsikūrė mano sūnus ir mano buvusi žmona. Dairytis numerių nebuvo reikalo. Iš antrojo aukšto girdėjosi muzika.

Paspaudžiau viršutinio buto mygtuką, ir Džiną telefonspyne atrakino laukujės duris. Virš galvos griaudėjo muzika. Įėjus vidun, didelis baltas namas atsidavė nuomojamu turtu. Šūsnys ankstesniems nuomininkams adresuotų laiškų kūpsojo ant numinto kilimo tarsi rudens lapai. Nepigi vietelė, gal pora gabalų per mėnesį, tačiau nepanašu į kieno nors namus. Didžiojo balto namo butų savininkai gyveno kažkur kitur. Praėjau pro butą antrame aukšte, kur vyko vakarėlis. Girdėjosi juokas, cypimas ir dūžtantis stiklas. Jų muzika skambėjo kaip nesibaigianti apsauginė sirena.

Sensti, Hari.

Džiną duris atidarė išblyškusi ir apsiašarojusi. Buvo įsisiautusi į kažkokį kimono primenantį chalatą, iš pažiūros pora dydžių per didelį. O gal jis toks ir turėjo būti. Po chalatu vilkėjo pižamą, ir man dingtelėjo, kad negražu buvo iš Sidės pusės tikėtis, kad Džiną veršis į įgėrusio jaunimėlio vakarėlį vilkėdama pižama.

— Einu, pasakysiu jiems keletą žodelių, gerai?

— Ačiū, Hari.

— Kaip Patas?

— Gerai. Miegojo, kai paskutinį sykį žiūrėjau. Nors Dievai žino kaip.

Besidaužančia širdimi nulipau žemyn ir pabeldžiau į duris. Jokio atsako. Pabeldžiau garsiau. Galiausiai duris atvėrė kerėpla baltapūkis vaikis bitliška šukuosena. Studentai, pamaniau. Gal nepapjaus. Bet ko gi aš tikėjausi Belsaizo parke? Galvažudžių ir išsigimėlių?

— Turėjot atvežti keturias Amerikietiškas aštriąsias, dvi česnakines ir Capricciosa , — pasakė kerėpla. — Ir Vezuvijaus su pepperoni. Ir dar, žinai, kopūstų salotos, česnakinė duona ir visa kita.

— Aš nevežioju picų. Aš iš viršutinio buto. Jūsų muzika trukdo miegoti mano sūnui ir mano... žmonai.

Per jo aukštą kaulėtą petį mačiau butą, pilną jaunų žmonių. Jie juokėsi, šoko ir bandė save įtikinti, jog yra iš degtinės reklamos. Greta kerėplos atsirado mažesnis striukesnis jaunikaitis.

— Ar jis turi belgiško šokolado ledų?

Užuodžiau šleikščiai saldų dūmo kvapą. Ar jis pasieks mano sūnų aukštu aukščiau? Ar gali mano berniukas pasyviai apsvaigti?