Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Gal jau galėčiau eiti nuo stalo? — paklausė. — Aš šįvakar turiu daug darbo.

— Dar truputį palauk, — nepakeldama akių nuo sąskaitų pasakė Sidė. — Jei nori, atsinešk Briusą slaptąjį agentą. Galės pasikalbėti su Liuse apie jų užduotį, kol laukiame Hario.

— Aha, teliko tik truputį palaukti, — pasakiau, įnirtingai maišydamas mėsos padažą. — Lėlė Liusė galės persirengti ir po vakarienės.

— Oho! — tarstelėjo Pegė. — Kažkas ne ta koja išlipo iš lovos.

Sidė pasižiūrėjo į mane.

— Viskas gerai, Hari. Aš jai sakiau. Nereikia skaityti pamokslų, brangusis.

— Jei tu dažniau tai darytum, man ir nereikėtų, brangioji.

Mano žmona padėjo skaičiuotuvą ir atsiduso.

— Beje, ar dar ilgai?

— Nežinau. Čia malta jautiena. Niekaip neminkštėja.

— Jautiena? — sukluso Pegė. — Ar tu pasakei — jautiena?

Aš nevalgau jautienos.

— Kodėl?

— Nes mėsa — siaubinga. — Ji dramatiškai patylėjo. — Ar aš jums nesakiau? Aš nebevalgau mėsos. Nusprendžiau būti vegetarė.

— Ir aš, — karktelėjo Patas. — Ir aš vegetaras. Ar galiu įsijungti televizorių? Tuoj rodys „Vyruti, kur mano kelnės?“

Norėjau, kad per vakarienę jaustumės tikra šeima. Tik tiek. Ne daugiau. Atrodo, kaip tik to ir pasiekiau.

Nes kai manieji Bolonijos spagečiai pagaliau buvo patiekti, niekas nebesikalbėjo.

Eimonas žingsniavo manęs link. Kazumi su Blantu tebebuvo paplūdimyje. Tas kažką jai kalbėjo ir kasėsi savo išsipūtusį pilvą. Ji purtė galvą ir rinkosi savo prietaisus. Pagaliau pajudėjo namo. Blantas nė nemanė padėti Kazumi tempti visą įrangą.

— Gera naktelė? — užkalbino mane Eimonas.

— Nieko neįvyko.

— Ei, kas aš toks, kad mesčiau akmenį? Ne mano reikalas, su kuo tu atsikeli dalykinėje kelionėje.

— Aš rimtai, Eimonai. Nieko neįvyko.

— Nori pasakyti, kažkas panašaus į tantrinį seksą?

— Nieko neįvyko.

Nieko neįvyko ir daug kas nutiko. Nes pirmą kartą man atėjo į galvą, kad jeigu negaliu turėti šeimos su savo žmona, tai gal galiu turėti šeimą su kuo nors kitu.

— Man patinka senasis tantrinis seksas, — pasakė Eimonas. — Tęsiasi daugybę valandų, ar ne? Žinai, kokia mano mėgstamiausia tantrinio sekso poza? Santechniko. Visą dieną būni viduje ir niekas neateina.

Jei mudu būtume permiegoję — o veikiau jeigu mudu būtume drauge ne tik miegoję, — dabar mudu skirtų drovumas. Arba, dar blogiau, netikras artumas, kurio iš tiesų nėra. O dabar žingsniavome pakrante tolyn nuo kaimiško namo, kur Blantas ėmė interviu iš Eimono, ir nebuvo nejauku. Visą naktį praleidome vienas kito glėbyje, bet daugiau nieko. Vėjas virš jūros ginė debesis, mes žingsniavome šita akmenuota pakrante pirmąją iš dienų, kai turistiniai autobusai ima ropinėti aplink Dingi Bėjų, ir tai atrodė kuo natūraliausias dalykas pasaulyje.

— Tikiuosi, nuotraukos geros, — pasakė Kazumi. — Čia mano pirmas darbas jiems. Fotoredaktorė — kaip čia sakoma? — užsispyrusi kalė. Antros galimybės nesuteikia.

— Nuotraukos bus geros. Tu puiki fotografė.

Ji nusišypsojo.

— Pataikauji.

— Ne, nepataikauju. Mačiau tavo nuotraukų. Tu fotografavai mano sūnų.

— Na taip, — pasakė ji, — Patą.

Man patiko, kad ji sugebėjo įžvelgti mano sūnaus kibirkštėlę. Kad ji sugebėjo parodyti, jog jis ypatingas. Man labai tai patiko.

— Ar pasimatysime Londone?

Ji stabtelėjo ir įsižiūrėjo į jūrą. Artinosi dar viena audra, palei pat sušiauštas Atlanto bangas tumulais vertėsi dar didesni ir tamsesni debesys negu vakar. Audra sparčiai artėjo. Eimono liaudiška išmintis — kad, kol audra ateis, gali išgerti pintą „Gineso“ ir pasiklausyti geriausių „Corrs“ hitų, — kuo toliau, tuo labiau atrodė vien seni paistalai.

— Kazumi?

— Kokia prasmė?

— Prasmė?

— Kokia prasmė susitikti Londone? — Ji staiga čiupo mano dešinę ranką ir truktelėjo vestuvinį žiedą. — Nenusiima. Supranti? Ne taip jau paprasta.

— Mes nepadarėme nieko bloga.

— Dar nepadarėme.

— Lauksiu tavęs Primrous Hile. Pačiame viršuje, iš kur matyti visas miestas. Sekmadienį ryte. Apie dešimtą.

Pradėjo lyti. Buvome jau toli nuėję. Namelis pranyko už staiga nusileidusio rūko.

— Čionai, — pakvietė Kazumi ir pasileido bėgti.

Leidausi paskui ją prie pakrypusios trobelės. Greta jos trūnijo valtis. Durys neužrakintos, viduje tamsu. Dvelkė tabaku ir dumbliais. Buvo panašu į apleistą žvejų trobelę. Arba į turtingos bavarų šeimynėlės vasarnamį.

Abu buvome permirkę iki paskutinio siūlo. Pamaniau, kad gal dabar nusimesime peršlapusius drabužius ir pulsime viens kitam į glėbį. Bet Kazumi visa drebėdama prisėdo ant virtuvės stalo ir ėmė čiupinėti ant kaklo užkartą aparatą, žiūrėti, ar nieko jam nenutiko.

Atsistojau prie lango. Žiūrėjau, kaip atslenka rūkas, girdėjau, bet jau nebemačiau, kaip į uolas dūžta bangos. Sušlapusiais drabužiais buvo šalta. O tada mane iš už nugaros apglėbė rankos, stipriai prisispaudė, ir aš pajutau šilumą, kurios troškau.

Štai kaip yra, pamaniau. Nieko daugiau. Tik du gyvuliukai, besiglaudžiantys vienas prie kito vakarinėje Airijos pakrantėje. Ieškantys lašelio jaukumo. Nedarantys nieko bloga.

— Aš neateisiu į Primrous Hilą.

— Gerai.

— Neateisiu sekmadienį ryte.

— Ką gi.

— Niekada neateisiu.

— Ką padarysi.

Kažkaip atsigręžiau į ją. O ji į mane pakėlė veidą. Pabučiavau ją. Mačiau iš arti jos rudas atmerktas akis, šviečiančias miglotoje prieblandoje, girdėjau, kaip į stogą barbena lietus, per drabužių drėgmę jutau jos kūno karštį ir ragavau jūrą nuo jos lūpų.

Štai kaip, pamaniau. Du sušalę sušlapę padarai dreba rūke. Ir viskas. Nereikia norėti daugiau, negu iš tiesų yra, Hari.

Ir pagalvojau apie Džiną ir apie Sidę. Praradau dvi pačias geriausias drauges, nes mylėjausi su jomis, nes vedžiau jas, nes stengiausi pasirūpinti, kad tai truktų amžinai. Su Kazumi mudu niekados taip toli nenueisime, ir turbūt tai gerai.

Bet žinojau, kad šitos akimirkos neužmiršiu. Paslėpsiu kur nors giliai ir išsitrauksiu tada, kai pasaulis bus žiaurus ir nedraugiškas. To pakanka.

Tikėtis pasimatymo Primrous Hile — to jau per daug.

Dvidešimt antras skyrius

Kai grįžau namo, ant kilimėlio prie durų radau įmestą oro pašto voką. Tvarkinga elegantiška Džinos rašysena išvedžiota mano pavardė ir adresas.

O viduje nuotrauka: vyras, moteris ir vaikas akinamoje saulėkaitoje stovi prie baltos statinių tvoros. Patas — pačiame priekyje, nublukusiais „Žvaigždžių karų“ marškinėliais ir šortais, prisimerkęs nuo saulės, vis dar bedantę šypsena. Už jo Džiną, viena ranka prisidengusi nuo saulės, kitą padėjusi sūnui ant peties. Liekna kaip niekad, apsivilkusi kažkokį padėvėtą nertinį, atsismaukusi rankoves. Nepaisant prabėgusių metų ir visų gyvenimo negandų, ji tebespinduliavo tuo grožiu, kurį įsimylėjau, tuo grožiu, apie kurį ji nemėgo kalbėti.

Ir dar nuotraukoje buvo Ričardas, tas vyras, už kurio ištekėjo mano buvusi žmona — stovėjo nesišypsodamas šone, kone pasislėpęs lentomis apkalto namo šešėlyje. Neatrodė laimingas. Buvo panašus į emigrantą, kuris grįžo namo, bet be šlovės. Bet iš kur man žinoti? Jis vedė mano žmoną, jis gyvena su mano vienturčiu sūnumi. Aš apie jį įstengiau galvoti tik kaip apie nevykėlį. Voke dar buvo ir lapas popieriaus.

Hari,

Kelioms savaitėms grįžtame į Londoną. Mes dviese. Aš ir Patas. Mano tėčiui kažkas su koja. Jam reikia padėti namie. Apsigyvensime ne pas jį — turiu butą. Kai atvažiuosime, paskambinsiu. Patui, atrodo, buvo gera pas tave. Betgi pažįsti Patą — iš jo daug neišpeši. Padėkok Sidei. Tikiuosi, tavo mama sveika. Iki.