Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Sėdėjau senojo namo svetainėje, puodelį po puodelio gėriau stiprią saldžią arbatą ir man atrodė, tarsi mano motina būtų įstumta į savotišką karą. Viskas staiga pasidarė neaišku, be pusiausvyros, supriešinta. Krūtis ir auglys, meilė ir liga, gyvenimas ir mirtis.

Mama buvo laiminga. Laiminga, kad senasis namas pilnas žmonių. Ir ši moteris — viena iš septynių vaikų šeimoje, vienintelio labai ilgai laukto vaiko motina, dvejus metus našlaujanti žmona — atrodė taip, tarsi vėl būtų patenkinta savo lemtimi. Arbata ir sausainiai, sumuštiniai virtuvėje, specialiai vienam iš brolių pirktas alus. Nepanašu, kad žmonės būtų susirinkę dėl vėžio operacijos. Labiau panėšėjo į Kalėdas.

Toji giminė, toji man nuo vaikystės pažįstama sena šeima, išmiršta. Visos tetos ir visi dėdės, mano tėvų broliai ir jų antrosios pusės, jų mylimos žmonos, su kuriomis susipažinta tose pačiose gatvėse ir su kuriomis nugyventas visas gyvenimas.

Šiuos žmones pažinojau geriausiai. Žinojau, kokie jie kilnūs, atsparūs ir ištikimi.

Buvau dėkingas, kad dabar jie šurmuliuoja aplink mano mamą — „Padėsim kuo galim, mieloji, tik pasakyk“, — tačiau tuo nesistebėjau.

Mano dėdės ir mano tetos. Dauguma pensininkai arba greitai tokiais tapsią. Bet aš prisiminiau juos tokius, kokie jie buvo mano vaikystėje. Jų skausmai ir negalavimai, dabar privalomos piliulės ir nerimą keliantys apsilankymai pas gydytoją negalėjo užgožti prisiminimų apie liaunus tvirtus vyrus ir jų mažutes gražutes žmonas. Apie vyrus, kurie visi iš pradžių buvo gamyklų darbininkai, spaustuvininkai ir krautuvininkai. Prisiminimų apie tuos laikus, kai mažas parduotuves pakeitė prekybos centrai, apie tuos laikus, kai prekybos centrai dar atrodė kažkas šiuolaikiška ir nauja. Ir apie moteris, buvusias namų šeimininkėmis kelios dešimtys metų iki tol, kol joms apibūdinti buvo sugalvotas terminas. Kai dauguma buvo namų šeimininkės — net ir tos, kurios dirbo. Ir apie tai, kaip jos dirbo.

Tos moterys, mano tetos, niekaip savęs nebūtų pavadinusios karjeros moterimis, bet jos dirbo mokyklų virtuvėse, autobusuose, didžiuliuose knygynuose, sandėliuose, parduotuvėse ir prekybos centruose. Jos dirbo, nes reikėjo dirbti.

Jos dirbo ne savo malonumui ar tam, kad atsiskleistų. Jos dirbo tam, kad galėtų sumokėti nuomą, dirbo, nes buvo daugybė vaikų — mano pusbrolių ir pusseserių armija, o pinigų niekada nebuvo per daug.

Šita sena giminė susibūrė aplink mano motiną jos pasimatymo su chirurgu išvakarėse. Ir nors giminės gretos retėjo — mano tėtis pasitraukė pirmas, o paskui mama neteko dviejų brolių: jų širdys pailso kaip tik tuomet, kai jie jau galėjo pasidžiaugti savo sodais ir savo anūkais, — šitie seni londoniečiai, prieš daugybę metų išsikraustę gyventi į priemiesčius, vis vien tebebuvo kažkaip neįveikiami.

Namai skambėjo kaubojų muzika ir juoku. Mane pasiuntė į vietinę parduotuvę pieno ir cukraus. Į lankstinukus su klaikiais moterų, kurioms pašalintos krūtys, piešinukais niekas nekreipė dėmesio, jie mėtėsi ant svetainės stalelio greta TV programų ir Širlės Basėj biografijos.

Kai augau ir svajojau, kaip išsiveršiu iš namų, kai rezgiau planus, kaip padarysiu karjerą televizijoje, maniau, kad mano giminė gyvena menkus gyvenimėlius — niekados nepagalvoja, kas yra už jų naujųjų priemiesčio miestelių ribų, niekuo nesidomi, niekada nesvajoja. Bet dabar jau mačiau, kad jų gyvenimas buvo geresnis nei mano — pilnesnis, laimingesnis, prasmingesnis, jų gyvenime ištikimybė ir padorumas buvo laikomi savaime suprantamu dalyku, jų gyvenime, žinodamas apie vėžį, kaitei arbatinį ir grojai Dolės Parton dainas. Kaip aš jiems dabar pavydėjau, dabar, kai mačiau šitą seną išmirštančią giminę greta mamos, kovojančios už savo gyvybę, dabar, kai jau viskam per vėlu.

Teta Dolė tyliai šnekėjosi su mama virtuvėje. Kartais šioje senoje giminėje išryškėdavo tokios pasidalijimo sferos, kaip kokių musulmonų. Buvo dalykų, apie kuriuos mamai ir į galvą nebūtų šovę kalbėtis su manimi arba su savo broliais. Dalykų, apie kuriuos tebuvau skaitęs literatūroje apie vėžį.

Visišką mastektomiją geriau rinktis tada, kai auglys yra krūties centre arba tiesiai už spenelio; kai krūtis maža ir dalinė mastektomija krūtį deformuotų; krūtyje yra kelios vėžinės arba ikivėžinės sritys; moteris renkasi verčiau pašalinti visą krūtį.

Turėjau apie tai perskaityti. Gal ir džiaugiausi, kad neteko apie tai kalbėtis su mama.

Sode dėdė Džekas, mano tėčio brolis, nedidukas tamsbruvis tvarkingai apsirengęs tetos Dolės vyras, rūkė suktinę. Rūkė lauke. Tai nauja. Mažytė nuolaida naujajam amžiui, o gal mano tėvo plaučių vėžiui. Cigaretės, kadaise šiuose namuose vartotos taip pat laisvai kaip arbata ir šokoladiniai pyragaičiai, dabar buvo rūkomos sode. Stebėjau, kaip dėdė Džekas traukia dūmą, ir jo veide mačiau savo tėvo šešėlį.

Prie namų stovėjo didelis juodas dėdės Džeko mersas, akį traukiantys neeiliniai ratai furgonėlių ir senų fordų pilnoje gatvelėje. Dėdė Džekas dirbo vairuotoju: vežiojo verslininkus į oro uostą, su užrašu laukdavo atvykstančių, rūkydavo savo suktines lauke prie automobilio, kad viduje būtų gaivu. Dėdė Džekas lydėjo mane, kai ėjau pažiūrėti tėčio kūno laidojimo namuose. Kažin ar neteks šitaip netrukus žiūrėti ir į mano motinos kūną.

Kai visa šeima išsiskirstė, kai išvažiavo paskutiniai likę teta Dolė ir dėdė Džekas, mama mudviem išvirė arbatos. Temo, daugiau lankytojų nelaukėme. Lankytojų iki operacijos nebebus. Metai prabėgo kaip vanduo, ir tetos su dėdėmis, kadaise iki aušros čia lošdavę pokerį — rūkydavo cigaretes, gurkšnodavo alų ir cheresą, jų juokas skambėdavo per visą naktį, — dabar skubėjo iki tamsos parsirasti namo ir užsisklęsti duris.

— Mam, kaip tu?

— Gerai, mielasis. Nesijaudink dėl manęs. O tu kaip? — Aš?

— Tu ir Sidė.

— Ne kažin kaip, mama. — Nesinorėjo jos liūdinti, šįvakar — ypač. Tačiau atrodė, kad jos narsa nusipelnė tokio pat atsako. — Su kai kuo susipažinau. Su kai kuo, kas man labai patinka. Ir, man rodos, Sidė irgi kažką turi.

Laukiau, kad mama — puselė to didžiojo dviejų žmonių junginio — mano tėvų, puselė pirmosios mano gyvenime pažinotos vyro-ir-žmonos komandos, puselė poros, kuri mesdavo šešėlį ant kiekvienų mano santykių su moterimi, — rėš paskaitą apie santuokinių įžadų šventumą, santuokos svarbą ir skyrybų siaubą.

Bet taip anaiptol nenutiko.

— Gyvenimas labai trumpas, — pasakė mama. — Reikia pasiimti savo malonumus, kai gali.

Mama stovėjo prie lango ir žiūrėjo į gatvę, tarsi kažko laukdama. Bet jau visi ją aplankė. Nebėra kam ateiti. Ir tada supratau.

Mano tėtis.

Ji laukė pareinant tėčio.

Mano motina stovėjo prie lango namuose, kur aš užaugau, namuose, kur ji paseno, ir kai pamačiau, kaip ji laukia savo vyro, kuris niekada nebepareis namo, meilė jai rodėsi nebepakeliama.

Laukė. Prieš guldama į ligoninę paprastajai mastektomijai, nors nieko ten paprasta nėra, visai nieko paprasta, mano motina savo senuose namuose vakare stovėjo prie lango, pro tinklines užuolaidas žiūrėjo į tuščią gatvę ir laukė mano tėčio.

Laukė, kad jis savo valdišku automobiliu išnirs iš už kampo, dar kartą apkabins ją tvirtomis senomis tatuiruotomis rankomis, laukė, kad mano tėvas sugrįš namo pasakyti jai, jog ji graži — jos veidas, kūnas, ji visa, — jog myli ją, kaip visados mylėjo, ir jog viskas bus gerai.

O gal tik apkabins.

Mačiau Teksą.

Palikau mamą ligoninėje. Palikau išsikrauti savo lagaminėlį palatoje, kurioje nebuvo nė vienos laisvos lovos, palatoje, pilnoje daugiausia pagyvenusių moterų, vilkinčių tvarkingais naktiniais marškiniais. Ten ant spintelių prie lovų stovi pakeliai apelsinų gėrimo, guli dėžutės „Quality Street“ ir meilės romanai. Mano tėvas mirė šitoje ligoninėje, ir aš nustebau, kaip čia viskas man pažįstama: ligoninės maisto dvokas koridoriuose, eilės prie kabinetų, būreliai įžūlių rūkalių, traukiančių cigaretes lauke prie pagrindinių durų. Maisto, ligų ir vaistų kvapas, rodos, įsigėręs į kiekvieną plytą. Kitaip dabar buvo tai, kad lankiau ligonę moterų pilnoje palatoje — moterų, kurios juokėsi, moterų, kurios kalbėjosi, skundėsi ir užjautė visai kitaip, negu būna vyrų palatoje.