Gydytojai man pasakė šį tą, ko mama niekada nebūtų pasakiusi. Kad ji negalės segėti liemenėlės. Kol kas. Žaizda per nauja. Atrodo, šita liga iki smulkmenų viskuo buvo tokia, kad mano mama kuo mažiau jaustųsi moterimi.
Kai visi išėjo — optimistiškai nusiteikę gydytojai ir linksmos seselės, malonus onkologas, geraširdis chirurgas ir mielas anesteziologas, — aš verkiau dėl to, ką mano mamai teko patirti, ir dėl viso to, ką jai dar teks išgyventi.
Net jeigu ji įveikė ligą, net jeigu ji gyvens.
— Aš labai tave myliu, — sušnibždėjau. Sakiau jai tai, ko, jei ji nemiegotų, mudviem abiem būtų drovu. — Tu nenusipelnei to, mama. Nei tu, nei kas kitas.
Išsėdėjau tenai daugybę valandų. Ji nepabudo visą sekmadienį.
TREČIOJI DALIS Nuostabiausia moteris
Dvidešimt trečias skyrius
— Viagra, — patarė man Eimonas, nors aš jo nė neprašiau. — Kaip tik tai, ko reikia vyriškiui, kuris turi ir žmoną, ir draugę. Štai ko tau reikia, Hari. Viagros. Fantastiškas dalykas. Nors, aišku, kai nebegali, supranti, kad po truputį sensti.
Tačiau ne viagros man reikėjo. Tiesiog stebėtina, kiek mažai intymių santykių turėjau kaip vyriškis, turintis ir žmoną, ir draugę.
Gal pamanysite, kad taškiau savo sėklą, nuo vedybinio guolio šokinėdamas prie draugės sofutės, o paskui atgal. Bet Sidė išėjo miegoti į kitą kambarį. Pasaulis, koks jis buvo pažįstamas mano tėvams, apvirto aukštyn kojomis. Jiems seksas neegzistavo iki santuokos. Man — po.
Miegojome atskiruose kambariuose, nes aš paprastai guldavausi gerokai po vidurnakčio, o Sidė nei iš šio nei iš to įjunko su puodeliu ramunėlių arbatos į lovą lįsti iš karto po dešimtos valandos vakaro žinių. Ir Sidė, ir aš visą kaltę vertėme darbui, nes paprasčiausiai liūdna buvo pripažinti, kad mudviejų problemos kur kas gilesnės negu tik dienotvarkė.
Dabar, kai atsisakė Lukui Murui parduoti „Food Glorious Food“, Sidės, kaip jo savarankiškos partnerės, veikla iš tiesų įsisiūbavo. Staiga atsirado daugybė užsakymų maistui rytiniams susirinkimams — visos tos įstaigos Sityje ir Vest Ende, kur verslininkai valgo raguolius, bandeles su razinomis ir šešių rūšių pyragaičius. Taigi mano žmona eidavo anksti gulti, o aš dažnai pareidavau tik paryčiais, nes padėjau Eimonui grįžti prie estrados komiko vaidmens.
Dabar, kai su televizija buvo baigta, Eimonas nusprendė grįžti prie savo pradžių pradžios ir vėl, po daugybės metų, pasirodyti scenoje, dalyvauti „atviro mikrofono“ vakaruose ir net surengti gastroles. Šiuo laikotarpiu pinigų visai nebuvo, mano santaupos nuolatos tirpo, bet abu supratome, jog tai vienintelis būdas sugrįžti. Jis vaidindavo nedideliuose klubuose, iš esmės visokiuose pusrūsiuose, kur mums tereikėjo pasirodyti. Ir aš mačiau, kad komikas svajoja apie didžiąją sceną, kaip kad klounas trokšta suvaidinti Hamletą.
Tai buvo jo amato esmė, tai jam buvo tikras išbandymas. Nervai, girti lankytojai, visi jo trūkumai. Taigi leidome vakarus pradvisusiuose rūsiuose, kur jis kartais pasirodydavo puikiai, kartais prasčiau, bet visuomet pranokdavo knaipės triukšmautojus. „Ar negalėjau tavęs matyti mokykloje? Stiklainyje su furacilinu!“ Aš stebėdavausi, kaip jis vis dar tai sugeba be dublių, suflerio, visos filmavimo komandos ir kokaino „dėl drąsos“.
Eimono reikalai man atėmė daug laiko, bet, tiesą sakant, ne visą. Kartais pasakydavau Sidei, kad susitinku su Eimonu, o iš tiesų matydavausi su Kazumi. O kai nieko jai nesakydavau, rodos, jai nė kiek ir nerūpėjo.
Manęs nebūdavo lig vėlumos, mano žmonos nebūdavo nuo ankštumos. Ir abu žinojome, jog tai ne vien darbas. Prasidėjo ilgi skambučiai seserims ir motinai į Valstijas, nes — tik spėjau, bet manau, kad atspėjau, — jos galvoje galiausiai susiklostė galimybė grįžti namo. Mūsų bėda buvo ta, kad mudu tiesiog nebegalėjome įsivaizduoti savo ateities drauge. Tebemylėjome vienas kitą, tačiau mudviejų santykiuose atsirado man širdį žeidžiančio mandagumo ir oficialumo. Ir mudu neįsivaizdavome, kaip viskas galėtų susitvarkyti.
— Pažiūrėkim, kas išeis, gerai? — pasakė Sidė, klodamasi lovą svečių kambaryje.
Taigi žiūrėjome, kas išeis. Tiesiog dar vienas vyras ir žmona, kurių gyvenime radosi nesklandumų. Tačiau buvo neapsakomai liūdna jausti, jog to, kas yra dabar, nepakanka, kad liktume drauge, bet dar nėra taip blogai, kad išsiskirtume.
Ir nors nebuvo santuokinio sekso, nebuvo sekso ir Primrous Hile, bute, kurį Kazumi nuomojosi drauge su Karališkosios muzikos akademijos antro kurso studente švede. Maniau, kad bučinys sutemose virš Londono atvėrė man duris, tačiau pasirodė, jog esu priešais užrakintus vartus. Gulėdavome su Kazumi ant jos siauros lovos, su drabužiais ir užtrauktomis užuolaidomis, ir girdėdavome, kaip gretimame kambaryje violončele griežia buto kaimynė. Ji taip gerai griežė, kad muzika, nors ir čia pat už sienos, niekados neįkyrėdavo. Keistai ramino pro ploną sieną besisunkianti Šopeno, Elgaro ir Haidno muzika, tie svaigūs romantikos ir, rodos, ranka pasiekiamos aistros garsai. Kaimynė grodavo ir man iš kažkur pažįstamus kūrinius, nors ir nebūčiau galėjęs pasakyti iš kur, ir dar niekada gyvenime negirdėtus. Vienas gabalas, kurį ji vis griežė ir griežė — artėjo egzaminas — pasirodė esąs Mendelsono „Daina be žodžių“.
Buto kaimynė galėjo studijuoti buhalteriją arba sodininkystę, tačiau romanas — tai virtinė laimingų atsitiktinumų, ir faktas, kad, Kazumi tyrai gulint mano glėby, ji grojo gražiausią visų laikų muziką, atrodė nulemtas iš anksto, išrašytas žvaigždėse ir sakantis man, kad esu ten, kur ir turiu būti.
Ta muzika būtų buvusi puikus fonas porai valandų aistros. Tačiau Kazumi to nenorėjo. Kazumi nenorėjo su manimi miegoti. Kaip, tiesą sakant, ir mano žmona.
— Nenoriu būti tavo niekinga paslaptėlė, — pasakė Kazumi. — Nieko iš to neišeina. Bijai, kad pamatys drauge. Bijai susitikti kokį nors pažįstamą. Koks gi čia gyvenimas? Tu gali man skambinti, o aš tau ne. Ir visi tie klausimai, kuriuos tau užduočiau. Pavyzdžiui, ar tu vis dar myliesi su žmona?
— Į šitą klausimą galiu ir dabar atsakyti.
— Ne. — Ji pirštu užspaudė man lūpas. — Nes nenoriu, kad pradėtum man meluoti. Ir net jeigu tokie vyrai palieka savo žmonas, vis tiek nieko neišeina. Nežinau kodėl. Gal per brangiai viskas atsieina.
Ir aš blaškiausi. Norėjau rūpintis jomis abiem. Abi mylėti. Kazumi ir Sidę. Taip, kaip jos abi nusipelnė. Ir žinojau, kad tai neįmanoma.
Gali vienu kartu mylėti dvi moteris, bet ne taip, kaip jos to nusipelnė.
Todėl aš visą laiką ieškojau išėjimo ženklo, bandžiau atidaryti duris, ieškojau išėjimo iš šito chaoso. Dariau tai ir su Kazumi, ir su Side. Juodžiausiais momentais, kai atrodydavo, jog nebeištversiu, ir kai nutildavo muzika, norėdavau, kad kuri nors — Sidė, Kazumi, viena iš jų, bet kuri iš jų, — atskleistų ką nors tokio baisaus, jog bėgčiau šalin, ir viskas nusistovėtų kartą ir visiems laikams.
— Atrodo, Kazumi, nemažai išmanai apie seksą su vedusiu vyru. Iš kur tokios žinios?
— Nesvarbu.
— Man įdomu.
— Ne aš. Draugė.
— Draugė. Aišku.
— Tikrai.
— Ir kas ta paslaptinga draugė? Čionykštė?
— Ne. Japonijoje. Gera draugė Japonijoje.
Ir tada galiausiai išlindo yla iš maišo.
— Kuo vardu ta tavo draugė su vedusiu vyru?
Kitapus sienos melancholiškai liejosi violončelės garsai. Vėl „Daina be žodžių“. Matyt, iki egzamino liko visai nedaug.
— Džiną, — pasakė Kazumi. — Mano draugės vardas Džiną.
Читать дальше