Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Kazumi įsitaisė ant svetainės grindų greta Pato. Jiedu buvo susitikę, kai ji fotografavo Patą pas Džiną sode, ir aš drauge ir džiaugiausi, ir nerimavau, kad sūnus ją taip gerai prisimena.

Ar užsimins jis Džinai apie Kazumi? Arba, dar blogiau, Sidei? Kaip reikėtų išsisukti? Kazumi, kantri ir miela, žaidė vieną iš jo videožaidimų, o Patas į ją žiūrėjo lyg ir žavėdamasis, lyg ir smalsiai. Bijojau, kad mano sūnus supranta daugiau, negu man norėtųsi. Neturėdamas nė aštuonerių, jis jau nemenkai išmanė, kaip būna gyvenime. Arba bent jau kaip būna jo tėtušio gyvenime.

Ar taip bus ir Patui? Po kokių trisdešimties metų būsiu senas ir grumsiuos su liga, o mano suaugęs sūnus bus išsiskyręs ir pasirengęs vėl pradėti iš naujo? Ir kai aš kovosiu dėl savo gyvybės, ar mano suaugęs sūnus, tarsi niekados iki tol neįsimylėjęs, parsives namo kokią nors jauną moterį, kad tam pritarčiau?

Kazumi gera Patui. Jiedu drauge juokėsi, kartu žaidė, ir nors žinojau, kad nesąžininga ją lyginti su Side, kuriai teko nedėkingas pamotės vaidmuo, negalėjau susiturėti. Taip buvo lengviau.

Gal būtų kitaip, jei gyventume drauge. Ne, tikrai būtų kitaip. Tačiau kai Kazumi su Patu žaidė „Nuke Universe Two“, svajojau, kaip pabėgčiau su jais abiem. Į Paryžių ar Kerio grafystę, arba bet kur toli nuo čia. Žiūrėjau į savo sūnų su Kazumi ir tikėjau, kad dar nevėlu pradėti iš naujo. O pagalvojęs apie begalinį gerumą savo motinos veide nežmoniškai užsinorėjau pakeliauti su ja, pamatyti ką nors kita, kol dar galime, kol dar ne per vėlu. Norėjau, kad visi mes iš čia dingtume.

Mama grįžo nešina arbata ir sausainiais. Parodžiau jai lankstinukus, kuriuos atsinešiau ateidamas. Ji atsargiai juos pervertė, tarsi reikėtų grąžinti šeimininkui.

— Nešvilis, mam. Kantri tėvynė. Paklausyk, mam. Galėtume nuvažiuoti drauge. Ir Patą pasiimtume. Per kurias nors atostogas. Ir Kazumi, jei nedirbtų. Tikros atostogos tau. Klausyk, mama: Šeši milijonai žmonių per metus atvyksta į Nešvilį, Tenesio valstiją , kantri muzikos tėvynę. Pasigrožėkite „Grand Ole Opry“ 26 , „Music Row“ ir „Country Music Hall of Fame“ spindesiu. Pasiklausykite Nešvilyje Henko Viljamso, Patsės Klain, Džimo Ryvso, Keno Rodžerso ir Sanijos Twin. Argi ne šaunu būtų, mama?

Bet mano mama ne tokia kaip aš. Ji nesvajoja, kaip pabėgti. Ji nori būti čia.

— Skamba gražiai, mielasis, bet aš laiminga savo namuose.

Ji padėjo lankstinukus. Ir aš supratau, kad mano mama niekados nevažiuos į Nešvilį. Būtent šituo mudu labai skiriamės. Kitaip nei aš, mano mama nemano, kad laimę galima atrasti kažkur kitur.

— Man patinka atostogos, — kreipėsi ji į Kazumi. — Mudu su vyru kasmet kur nors važiuodavome. Į Kornvalį ir Dorsetą, kol Haris buvo nedidelis. Porą kartų buvome nukakę net į Norvegiją — mano brolis ten įsikūrė po karo, susirado mielą merginą. Ar Haris sakė, kad turėjau šešis brolius?

Kazumi išleido reikiamus nuostabos garsus. Ji mikliai perprato kas prie ko.

— Paskui Ispanija, kai Haris nebenorėjo su mumis keliauti, — tęsė mama. — Bet man patinka čia. Supranti, ką turiu omeny? Man patinka tas jausmas, tas jausmas, kurio nepatiri per atostogas, kai esi toli nuo visko, kas pažįstama. Žinai, tas jausmas būna tada, kai esi šeimos dalis.

Tada mama pasižiūrėjo į savo rankas, tarsi gėrėdamasi ryškiai raudonai nulakuotais nagais ar ieškodama limfoedemijos požymių. O gal tiesiog žiūrėjo į savo vestuvinį žiedą, kuklų spindinčio aukso ruoželį, kuriame kažkokiu būdu tilpo visas pasaulis.

Dvidešimt ketvirtas skyrius

Nebūtum suradęs kito žmogaus, kuris būtų taip džiaugęsis, kad turės kūdikį.

Kai grįžau pabėgiojęs parke, radau ją ant laiptų besijuokiančią ir verkiančią vienu metu.

— Aš nėščia , — pasakė ji taip, tarsi tai būtų visų geriausia pasaulyje. Tada ji atsirado mano glėby, o vėliau, kai atpainiojome susipynusias galūnes ir garsiai juokdamiesi, negalėdami patikėti savo laime nužvelgėme vienas kitą, po viso to ji man parodė mėlyną nėštumo testo liniją — tą siaurą mėlyną nenuginčijamą liniją.

Bėgant dienoms ir savaitėms ji vis darėsi nėštumo testus ir vis žiūrėjo į tą mėlyną liniją, tarsi negalėdama patikėti, kad tokia laimė gali būti tikra. Gal yra ir kitų nėščių moterų, kurioms mieliausias laisvalaikis — nėštumo testai, nors atsakymas jau ir taip žinomas, nors džiaugsmingasis rezultatas patvirtintas daugybę kartų.

Tačiau Džiną man pirmoji buvo tokia.

Pirmoji moteris, su kuria gyvenau, pirmoji moteris, kurią vedžiau. Kasdieniai nėštumo testai jai buvo nesibaigiančios nuostabos šaltinis, o man toks nuostabos šaltinis buvo ji pati.

Tai buvo beveik prieš devynerius metus. Pasaulis sukosi ir sukasi, ir mano žmona jau ne tik kad ne mano žmona, bet netrukus taps ir kito vyro buvusia žmona. Kalbama apie skyrybų statistiką ir svyruojančius šiuolaikinių santuokų žlugimo rodiklius, bet mano buvusiai žmonai ir man tas rodiklis, atrodo, bus šimtas procentų.

Ta plona mėlyna linija reiškė Džinoje tuksint mažą širdutę, ir ta gyvybės kibirkštis dabar jau buvo berniukas, kone aštuonerių metų vaikas, besikeičiantis kas savaitę. Jam dygo dantys, kurie dabar jau bus iki pat senatvės, o tas gyvenimas, kurį gyveno — šokinėjo iš vienų namų į kitus, iš vienos mokyklos į kitą, iš vienos šalies į kitą, matė, kaip byra santuokos, dėjosi į galvą, jog suaugusiųjų gyvenimas trapus, nepastovus ir pilnas klaidų, — rodos, atėmė iš jo — na, net nežinau, kaip tai pavadinti.

Atėmė iš jo tyrumo aureolę. Tą švytinčią aurą, kuri jį gaubė, kol buvo mažas berniukas, tą švytėjimą, dėl kurio nepažįstami žmonės sustodavo gatvėje ir jam šypsodavosi.

Patas vis dar vienintelis. Jis vis dar spinduliuoja. Man jis vis dar pats gražiausias vaikas pasaulyje. Tačiau gyvenimas nublukino jo angelišką švytėjimą. Jis išblėso ir daugiau niekados nebesušvis. Ir nors turbūt visi mes galų gale netenkame to angeliško švytėjimo, niekaip neatsikračiau jausmo, jog mudu su Džiną — tie, kam pirmasis nėštumo testas buvo toks pats stebuklas kaip ir pats kūdikis, — esame patys kalčiausi. Dėl savo berniuko galėjome labiau pasistengti. Tačiau dabar Džiną buvo nusiteikusi taip, jog dėl visko kaltino savo buvusį vyrą.

— Velykos, ar ne? Neturėtų kilti jokių problemų, tiesa? Velykos ne tas atvejis, kuris suteiktų daug progų šeimyninei nesantaikai.

Sėdėjome jos buto virtuvėlėje, gėrėme jazminų arbatą. Šita meilė Japonijai, ilgėjimasis gyvenimo, kurį paaukojo dėl santuokos, manęs ir Pato, — ji iš šito taip ir nebeišaugs, ji niekada nesiliaus ilgėtis to nepatirto gyvenimo.

— O Ričardui nepatiko velykinis kiaušinis, kurį nupirkau Patui. Gali įsivaizduoti?

Tarpdury pasirodė Patas.

— Ar galiu pasižiūrėti „Grėsmės šešėlio“ DVD?

Čia Džinai.

— Ne, tu išeini su tėčiu.

— Tik kai kuriuos gabalus. Keletą nepatekusių scenų. Interviu su režisieriumi. Pastabas apie filmavimą.

— Tada gali.

Patas pranyko. Iš svetainės siūbtelėjo siautulinga orkestro muzika.

— Hari, tas velykinis kiaušinis, kurį nupirkau, buvo velniškai mielas. Pieninis šokoladas, aplipdytas raudonu glajumi apteptomis širdelėmis. Didelis raudonas kaspinas. O Ričardas — tik paklausyk — pasakė, kad toks kiaušinis perkamas meilužiui , o ne vaikui. Meilužiui! Velykinis kiaušinis meilužiui! Jis šitaip pasakė! Jis pasakė, kad toks kiaušinis perkamas vyrui arba žmonai. Ar gali įsivaizduoti, koks to žmogaus smulkmeniškumas? Lyg negalėčiau, velniai rautų, savo sūnui nupirkti tokio velykinio kiaušinio, koks man patinka.