Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Tu jos net nepažįsti , — nutraukė Eimonas mano naujo gyvenimo planus. — Judu drauge praleidote — kiek? — šimtą valandų? Jeigu ne mažiau.

— O kiek, tavo manymu, reikia laiko? Kiek reikia laiko, kad jau pažinotum?

Jis suirzęs palingavo galvą. Už durų, neįtikėtinai arti, pasigirdo balsai, perrėkiantys aktorę komikę scenoje.

— Idiotas tu, Hari. Negi iš tiesų ketini palikti savo žmoną, savo fantastišką žmoną, kurios tu nė mažojo pirštelio nevertas, dėl kažkokios liesutės mergytės, kurią vos pažįsti?

Jis tikrai ant manęs supyko.

— Aš taip nesakiau.

— Na, o kur visa šitai, tavo manymu, veda?

— Nežinau.

— Tai pradėk žinoti, brolyti. Tu užvirei šitą košę, ir anksčiau ar vėliau — greičiausiai anksčiau — viskas baigsis ašaromis.

— Kodėl viskas turėtų baigtis ašaromis?

— Nes tau teks pasirinkti, mulki tu neraliuotas. Užvirus šitą košę visada tenka rinktis.

— O kas, jeigu aš tikrai pasirinksiu, ir pasirinksiu Kazumi? Iš kur žinai, kad tai bus katastrofa? Kaip gali būti toks tikras?

Jis pasiduodamas pašaipiai iškėlė rankas.

— Aš nežinau, Hari. Ir tu nežinai. Bet pasimylėk su Kazumi. Daug kartų pasimylėk. Tada pažiūrėk, kaip jausies, kai ji pirmą kartą pasakys ką nors negera apie tavo sūnų.

— O jeigu taip niekados nebus? Jeigu ji visada bus jam gera?

— Tada kraukis daiktus ir šiaušk.

Jis man į ranką įspraudė sidabraspalvį raktą. Įsispoksojau į tą daikčiuką. Man nereikėjo sakyti, kad čia raktas nuo Eimono buto.

— Kazumi šauni, — pasakė Eimonas. — Tačiau pasaulyje pilna šaunių moterų. Šito tokie kvailiai romantikai kaip tu niekaip nenori pripažinti. Tūkstančiai šaunių moterų. Milijonai. Gali įsimylėti bet kurią. Reikiamoj vietoj, reikiamu laiku. Anksčiau ar vėliau liausies save kamuoti mintimi, jog yra tik ta vienintelė tau skirtoji. Turi būti laimingas su tuo, ką turi. Turi mylėti tą žmogų, su kuriuo esi. Turi sau pasakyti: čia dabar mano namai, čia mano žmona ir čia aš būsiu. Liaukis ieškoti, Hari. Tiesiog baik ieškoti, gerai?

Iš tolimos praeities ataidėjo mano tėvų balsai. Tiesiog pailsink akytes , — sakydavo man mama ir tėtis. — Tiesiog pailsink akytes.

Tačiau Eimonas man davė sidabrinį raktą.

Ir aš jį paėmiau.

— Ėmiau naudoti tuos jautrius sargius, — pasakė Eimonas, pėdindamas per mažytę sceną. — Jautrūs sargiai — jo, jie puikūs. Esmė ta, kad kai tu po sekso užknarki, jautrusis sargis glamonėja merginą ir kalbasi su ja apie jos jausmus. Jautrūs sargiai pasiunčia gėlių kitą dieną. Niekados nepamiršta paskambinti...

Juoko šuoras susipynė su keliomis dejonėmis. Šitie žmonės juokiasi ne taip noriai kaip televizijos publika. Yra čia tokių, kurie ateina vien dėl malonumo paerzinti kvaišelį scenoje. Padūmavusioje prieblandoje jie tiesiog nenustygo savo vietose.

— Eimonai, gal turi žiupsnelį kokos?

— Oi, aš jau mečiau, — romiai atsakė Eimonas. — Gydytojas išrašė man žvakučių, kad atsikratyčiau to įpročio. Pasakiau jam, kad man nė velnio nepadeda. Tas sako: „O ar reguliariai vartoji?“ O aš jam: „Tai ne! Negi, daktare, manai, kad jas į užpakalį kišu?“

Garsesnis juokas. Kažkas ūkia.

— Aha, jautrūs sargiai. Kai kas sako, kad seksas su prezervatyvu — tai tas pats, kas su lietpalčiu praustis duše. Turbūt jie nerimtai. Kai dabar visos tos naujos ligos, seksas be prezervatyvo — tai tas pats, kas lipti į vonią apsikarsčius elektros saugikliais...

Juokas ir keli vis tulžingesni užgauliojimai.

— Eimonai, tu nevykėlis! Seniena!

— Nešdinkis atgal į savo narkašų kliniką!

— Padavėjau, šita žuvis jau pašvinko!28

— Sargiai, jo. — Vudžio Aleno kostelėjimas. — Šiais laikais prezervatyvai parduodami pakuotėmis kiekvienai tautai. Italams — šešių sargių pakuotė. Nuo pirmadienio iki šeštadienio ir viena poilsio diena — sekmadienis. Prancūzai perka aštuonių pakuotę. Nuo pirmadienio iki šeštadienio ir dukart sekmadieniui. Anglams — dvylikos sargių pakuotė. — Pauzė. Jis visados puikiai jautė laiką. — Sausis, vasaris, kovas...

Karingas balsas iš už nugaros, prarūkytas ir šiurkštus nuo juoko:

— Gana, Eimonai Fišai, tavo penkiolika minučių baigėsi!

— Mano tėvams dėl sargių rūpintis neteko. Padarė mane ir sustojo — ne, tuo jiems rūpintis nereikėjo. Nesakyčiau, kad jų seksualinis gyvenimas buvo labai laimingas. Kartą naktį išgirdau juos per miegamojo sieną. Jie bandė pasimylėti ir nieko neišėjo. Mano motina pasakė: „Kas yra? Ar negali galvoti apie ką nors kitą?“

— Nejuokinga! — užbaubė.

— O kas sakė, kad turi būti juokinga? — paklausė Etmonas.

Miestas didelis, bet pasaulis mažas. Anksčiau ar vėliau vis vien kas nors turėjo mus drauge pamatyti.

Suprantama, vengėme pavojingų šiaurės ir centrinio Londono zonų, tų neįtikėtinai didelių miesto plotų, kur galėjo dirbti Sidė ar tūnojo Džiną. Bet galų gale mus vis vien turėjo demaskuoti. Jaučiau tai.

Kai taip nutiko, pasirodė, jog blogiau nė nebūčiau sugalvojęs. Mus pastebėjo ne mano žmona ir net ne buvusi žmona, o žmogus iš tolimų mano gyvenimo paribių. Pastebėjo mane vos įžengęs į klubą ir viską suprato.

Vedęs vyras, o šalia mergina, kuri jam ne žmona. Ramiame baro kampe virš komedijos klubo gurkšnoja gėrimus ir laikosi už rankų, tarsi jau ne kartą būtų taip darę.

Ir aš pajutau šleikščią kaltę, kad šitas vyras, šitas pašalietis žino, o mano žmona ne. Man buvo gėda. Didesnės išdavystės nė negalėjo būti.

— Hari, — užkalbino mane Ričardas, žiūrėdamas į Kazumi.

Kokio velnio jis čia atsibeldė? Kas jį atvijo į komedijos klubą Haknėjuje?

— Labas, Ričardai. Maniau, kad tu vis dar Valstijose.

— Atvažiavau pasimatyti su Džiną. — Jis pagaliau nukreipė žvilgsnį nuo Kazumi. — Prisipažinsiu, noriu, kad ji grįžtų.

— Čia Kazumi, — pristačiau ir bailią akimirką svarsčiau, ar pristatyti ją kaip kolegę, ar kaip dalykinę partnerę.

Bet Ričardui tai buvo nė motais. Jo padėtis buvo tokia, kad kitų romantiški painūs ryšiai nerūpėjo, — darbo nėra, žmonos nėra, o gyvenimas priėjęs nesuvokiamą kryžkelę. Pažinojau tą jausmą.

— Apsistojau pas vienus draugus, — pasakė jis. — Jie čia netoliese turi namą. Atrodo, Sičio žmonės pamėgo šią vietą, ar ne?

— Taip, jie ir narkotikų pardavėjai. Klausyk, Ričardai, mums jau metas. Sėkmės tau... visame kame.

Stebėjau, kaip Kazumi ir Ričardas nusišypso vienas kitam, paspaudžia rankas, ir prisiminiau Džinos seno buliaus teoriją — jis neturi nė menkiausios galimybės ją susigrąžinti.

Ir mudu išėjome, palikę nebaigtus gėrimus, genami manosios kaltės.

Ir tada prisiminiau, kad kišenėje turiu raktą.

Įžengėme į Eimono butą.

Jis buvo nupirktas „Penktadienio Fišo“ klestėjimo, pelningų asmeninių pasirodymų ir alaus reklamų laikais. Butas viršutiniame aukšte uosto rajone, iš kur matyti Tauerbridžas, Temzė ir apgyvendinti dokai — viskas nušviesta kaip turistiniame naktinio Londono atviruke. Kazumi priėjo prie lango per visą sienos aukštį ir žiūrėjo į juodą kaip rašalas upę, švytintį tiltą ir žiburiuojantį miestą.

Paskui atsigręžė į mane.

— Kazumi...

— Nekalbėk.

Mėnulio ir uosto žibintų šviesoje mes puolėme rengtis ir tuo pat metu bučiavomės. Taip iki galo ir nenusirengę kaip kokie paaugliai aistringai glėbesčiavomės ant sofos, kai parėjo Eimonas.

Kazumi rakinant duris išgirdo pirmoji ir šmurkštelėjo į vonią, Eimonui su savo drauge dar nė neįžengus į svetainę.