Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Pažinau tą moterį — TV prodiuserė, kadaise dirbusi kurjere „Marčio Meno šou“. Eimonas mostelėjo iš tarpdurio, ir jiedu pranyko jo miegamajame. Iš už uždarų durų girdėjosi juokas ir muzika. Nieko tokio neįvyko, bet kerai išsisklaidė. Kazumi iš vonios grįžo visiškai apsirengusi ir pasiruošusi eiti.

— Oi, palauk, — paprašiau. — Kazumi, būk gera. Eikš. Niekas mums nebetrukdys. Pažiūrėk, koks čia vaizdas.

Ji papurtė galvą.

— Čia ne mano vaizdas.

Nebemėginau su ja ginčytis. Vangiai užsisagsčiau marškinius. Tyliai išėjome iš buto.

— Taip toliau tęstis negali, — pasakė ji, kai sustabdžiau taksi. — Tikrai, Hari. Taip tęstis nebegali.

Ir nebesitęsė.

Nes kai parvežęs Kazumi parėjau namo, žmona pasakė, kad palieka mane.

Dvidešimt penktas skyrius

Žinoma, jau buvau paliktas ir anksčiau.

Tačiau šįsyk buvo kitaip.

Kai mane paliko Džiną, ji išėjo įsiutusi — jai nerūpėjo, ką pasiėmė, o ką paliko, ji tik norėjo kuo greičiau išeiti iš mūsų namų, būti kuo toliau nuo manęs ir mūsų gyvenimo.

Prisimenu pusiau uždarytą lagaminą su kyšančiomis Pato kojinėmis, nuo nuoskaudos ašarų nutekėjusį tušą ir tvinkčiojantį skausmą tiesiai virš širdies, kur ji pataikė sviedusi mano mobilųjį telefoną.

Nepaisant viso to, kai Džiną išėjo, vis vien liko menkutė viltis, kad vieną gražią dieną ji persigalvos, kad grįš namo ir kad įniršis galų gale praeis.

Su Side buvo kitaip.

Sidės rengimasis išeiti buvo ramus ir metodiškas.

Jokių ašarų, jokių riksmų, jokios skubos. Brandus, racionalus sprendimas, dėl kurio kažkodėl dar baisiau. Ji neišeina šįvakar. Neišeina rytoj. Bet išeina.

Mūsų mažame svečių kambarėlyje mano žmona lagaminais ir kelioniniais krepšiais apkrovė lovą ir nuklojo, rodos, kiekvieną tuščią kvadratinį parketo grindų centimetrą. Kai kurie krepšiai buvo beveik tušti. Kiti jau kone pilni knygų, žaislų, kompaktinių diskų ir žieminių jos bei Pegės drabužių. Iki to laiko, kai pasikeis metų laikas, Sidė planavo būti jau kažkur kitur.

Su Džiną dar turėjau vilties.

Su Side neliko jokių vilčių.

Ji niekada negrįš.

— Kur nors važiuoji?

Ji atsigręžė į mane.

— Atleisk, neišgirdau, kaip įėjai.

Ji vėl nusisuko į kraunamą lagaminą ir purtydama galvą krovė šūsnį storų vilnonių Pegės megztinių.

— Atsiprašau.

— Kas čia? — paklausiau iš lėto eidamas į kambarį.

— O į ką panašu?

— Atrodo, lyg išsikraustytum.

Ji linktelėjo.

— Kaip jau sakiau — atsiprašau.

— Kodėl?

Ji atsisuko, pažvelgė į mane, ir aš po ramumo kauke pamačiau nuoskaudą ir pyktį.

— Nes tu mane jau palikai. Jaučiu tai. Nežinau, kodėl neišeini, Hari. Ir žinai, kas liūdna? Nežinai. Tu nesupranti, ką darai su manimi. Tu neprisimeni.

Papurčiau galvą, nors supratau, kad kiekvienas jos žodis — tiesa. Kažkuriuo momentu užmiršau, kodėl mudu drauge, ir todėl buvo visai lengva įsimylėti kitą.

— Aš negaliu neatsakingai elgtis, Hari. Sakiau tai tau nuo pat pradžių. Esu ne tik aš. Turiu dukterį. Privalau galvoti apie ją. Žinau, kad kai mūsų tokie santykiai, anksčiau ar vėliau susirasi kokią mergužėlę.

— Mergužėlę?

— Mergužėlę. Kokią nors, su kuria galėtum tiesiog pasidulkinti — anksčiau ar vėliau sutiksi tokią. O gal jau ir turi, nežinau. Turbūt ir nenoriu žinoti. Na jau, Hari, — mes jau miegame skirtingose lovose. Tikriausiai jau yra kokia nors tavęs laukianti mergužėlė.

Mišrios šeimos ir mergužėlės. Toks tas naujasis pasaulis. Mano tėvas jo nepažintų. Aš ir pats negalėjau jo pažinti.

— Side, mažiausiai, ko man dabar reikia, tai mergužėlės.

Ji kurį laiką tyrinėjo mane. Ir galbūt nusprendė, kad nemeluoju.

— Tada susirasi moterį, kurią pamilsi, ir tai bus dar bjauriau. Bjauriau ne tau. Man ir mano dukteriai. Prisimeni ją? Būtent ja dabar turiu rūpintis. Susitiksi kokią nors jauną moterį ir padarysi taip, kaip visados darai, Hari, — pasakysi jai, kad ji — nuostabiausia moteris pasaulyje.

— Ar aš taip darau?

Mano žmona linktelėjo.

— Ir tu, Hari, tikėsi kiekvienu savo pasakytu žodžiu. Ir ji tikės. O gal tai jau ir nutiko. Kaip, Hari? Ar sutikai nuostabiausią moterį žmonijos istorijoje? Ar tik paskutiniąją ilgoje jų virtinėje?

Nuo Sidės mano žvilgsnis nuslydo į atvirus lagaminus ir vėl atgal. Ji susikrovė nuotraukų albumus. Tuos, kuriuose matyti, kaip augo Pegė. Mūsų vestuvių albumą. Tuos, kuriuose liko mūsų kelerių metų atostogų akimirkos. Ji visus juos susikrovė.

— Būk gera, neišeik.

Nenorėjau, kad viskas baigtųsi šitaip. Nei šitaip, nei kitaip. Kažkas manyje priešinosi galutiniam būtinam lūžiui.

— Kodėl? Nieko neišeina, Hari. Nei tau, nei man...

— Būk gera...

Žengtelėjau prie jos, bet Sidė iškėlė ranką kaip kelių policininkas.

— Hari, tu neblogas vyrukas. Tavo gera širdis. Man tikrai taip atrodo. Bet taip, bebūnant geriems vienas kitam, gali prašvilpti ir visas gyvenimas. Praeis dvidešimt metų, o mes taip ir nežinosime, kodėl mudu drauge. Žinau, Hari, jog nori, kad būtų taip, kaip buvo tavo tėvams. Žinau, jog nori tokios santuokos. Žinai ką? Ne tu vienas nori.

— Mudviem buvo nelengva. Su mano mama, su mūsų vaikais, su darbu.

— Sunkumai turėtų suartinti. Aš nesitikėjau linksmų nuotykių. Čia santuoka, o ne kurorto klubas. Laikytis vienas kito, kai sunku, stiprėti ir suartėti — štai kaip turėtų būti. Bet mudviejų santuokoje taip nėra, Hari. Mudviem taip neišeina.

Žinojau, jog neturiu jokios teisės jaustis taip bjauriai, kaip jaučiausi. Tačiau nieko negalėjau padaryti. Matyti, kaip Sidė kraunasi lagaminus, atrodė didžiausia nesėkmė mano gyvenime. O žaizdą dar labiau aitrino tai, jog žinojau, kad ji teisi. Ji buvo verta daugiau, negu kad gavo šitoje santuokoje.

— Išeinu aš, nes tu, Hari, negali. Nes nesi toks žiaurus, kad išeitum. Bet nedaryk man malonės, gerai? Negyvenk drauge vien todėl, kad tau manęs gaila. Negyvenk drauge vien todėl, kad jautiesi kaltas. Negyvenk drauge vien todėl, kad nepakanka stiprybės išeiti.

— Aš neišeinu, nes tu man rūpi.

Ji švelniai nusišypsojo ir pridėjo ranką man prie skruosto.

— Jei aš tau tikrai rūpiu, padėsi man ištrūkti.

— Bet kur tu važiuosi?

— Namo. Į Hiustoną. Pas motiną ir seseris. Manęs čia niekas nebelaiko.

— Kada?

— Po Džimio vestuvių. Pegė labai nori būti jo pamerge. Neatimsiu iš jos to malonumo.

Paėmiau iš lagamino nuotraukų albumą odiniais viršeliais ir atsiverčiau ties, rodos, prieš milijoną metų daryta nuotrauka. Penktasis Pato gimtadienis mano tėvų namo sode. Patas — žavus skaistaveidis vaikiukas. Pegė, jau vyresnė, ori ir rimta tyrinėja braškių želė. Ir mano mama su tėčiu, sveiki ir besišypsantys fotoaparatui, patenkinti, kad viskas einasi sklandžiai. Ir Sidė — besišypsanti, mojanti į mane befotografuojantį sumuštiniu su žuvies pasta. Aukšta liekna graži moteris, vieniša motina, kuri ką tik suprato, kad ne tik atlaikys šitą išbandymą — pirmą apsilankymą pas draugo tėvus, — bet ir pajus gyvenimo džiaugsmą. Kokie visi jauni atrodėme.

— Prisimeni? Prisimeni penktąjį Pato gimtadienį?

Sidė nusijuokė.

— Ką prisimenu — tai kaip tavo tėtis paspringo dešrele, kai pasakiau, jog mano buvęs vyras susidėjo su tailandiete striptizo šokėja.

Šyptelėjau prisiminęs.

— Trupinys pataikė ne į tą skylę. Vienas iš mėgstamiausių mano tėtušio posakių.