Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Pegė iš tarpdurio jau mojo Džimiui, kai Sidė nulipo žemyn.

Ir savo išvaizda tiesiog pribloškė mane.

Ji vilkėjo suknelę, kurios jau kadais nebuvau matęs. Senąją žalią šilkinę kinišką suknelę. Suknelę, kurią ji vilkėjo tą vakarą, kai ją įsimylėjau.

Sidė matė, kad žiūriu į ją, bet nekreipė dėmesio, tarsi vaikštinėti apsivilkus šiuo nepaprastu drabužiu būtų visiškai natūralu. Ji padėjo Pegei užsimauti šalmą.

— Tvirtai laikykis už tėčio, gerai?

Abudu palydėjome Pegę iki šaligatvio. Ten laukė du motociklai: Džimis ant savojo Nortono su Liberte, laimingąja nuotaka vestuvine suknele, sėdinčia jam už nugaros, ir vyriausiasis pabrolys, apsižergęs senovinį Triumphą su lopšiu. Džimis ir vyriausiasis pabrolys ant frakų buvo apsivilkę odinius švarkus. Libertės aprangoje vienintelė nuolaida saugumo reikalavimams buvo baltutėlis šalmas. Šykščiai pasveikinau Džimį. Situacija buvo ne iš lengvųjų. Jo buvusios žmonos atstumtas vyras linki jos pirmajam vyrui laimės paskutiniųjų vestuvių proga. Taigi padarėme taip, kaip tokiais atvejais elgiasi suaugusieji: visą dėmesį sutelkėme į vaiką. Sidė, įtupdžiusi Pegę į lopšį, triūsė ties visokiais raukiniais, o aš patikrinau, ar tvirtai laikosi jos šalmas.

Paskui jie nuriaumojo gatve, nuplevėsavo frakų skvernais ir nuotakos suknele.

— Kur nors susiruošei? — paklausiau Sidės.

Ji atsakė neatsigręždama:

— Tiesiog kraunuosi daiktus. Renku, ką norėčiau pasiimti, o ką išmesti.

— Ir pasiimi šitą suknelę.

— Ne. Tik norėjau pasižiūrėti, ar ji man dar tinka. — Motociklų nebesimatė. Ji pažvelgė į mane. — Prieš išmesdama.

Ji vilkėjo tą suknelę, ko gero, patį laimingiausią mano gyvenimo vakarą. Ta laimė tiesiog užliejo mane, kaip kad būna su tikra laime, ir tą bangą sukėlė paprastas džiaugsmas stovėti šalia jos. Mes buvome apdovanojimų ceremonijoje viename iš didžiųjų Park Leino viešbučių, tipiškame begaliniame girtame familiariame šurmulyje, kokių paprastai negalėdavau pakęsti.

Bet tą vakarą jaučiausi toks laimingas, kad esu gyvas, virš Haid Parko blėstant minkštai mėlynai šviesai, jaučiausi toks dėkingas, kad esu su šia nepaprasta moterimi, vilkinčia žalio šilko suknele, jog rimtai patikėjau, kad man daugiau nebeteks liūdėti.

— Dar tinka, — pasakiau Sidei.

Sidė užlipo viršun krautis daiktų.

Nuėjau į svetainę ir įsitaisiau ant kilimo greta sūnaus. Gražuolių žirgų nebebuvo, ir jis junginėjo kanalus klydinėdamas po bukinančias popiečio laidas. Priešais jo mėlynas akytes mirgėjo vaizdų nuotrupos. „Vyruti, kur mano kelnės?“, snieglentės, „Šeši įkalę studentai bute“, seni muzikiniai klipai, „Nuodėmingas pasaulis“, rusų mados, „Menas? Mano šikna!“, kulinarijos kanalas, „Atsiprašau, aš visiškas žioplys“. Švelniai paėmiau pultelį iš jo karštos rankytės ir išjungiau televizorių.

— Patai, ar gerai jautiesi?

Jis atsainiai linktelėjo.

— Gražiai Pegė atrodė pamergės suknele, ar ne?

Patas pagalvojo.

— Ji atrodė kaip dama.

— Tikrai? — apglėbiau jį. Vaikas prisiglaudė. — O kaip tu? Kaip tu jautiesi?

— Man truputį neramu.

— Dėl ko, zuiki?

— Bernis Kuperis, — pradėjo jis. — Bernis Kuperis sako, kad šunims reikia pasų.

— Na, turbūt taip ir yra. Jeigu šuo pervežamas iš vienos šalies į kitą, jam reikia kokio nors dokumento. Bernis teisus.

— Na, tada štai ką noriu žinoti — ar Britnė turi pasą?

— Britnė?

— Mano šuo Britnė. Nes jeigu Britnė neturi paso, tai kaip tada Ričardas atsiveš jį į Londoną, kur mes visi dabar gyvensim?

— Esu tikras, kad Ričardas viską sutvarkys. O kaip Ričardas? Kaip tau patinka, kad vėl susitikote?

Patas gūžtelėjo pečiais. Man rodos, jam šuo rūpėjo daug labiau negu patėvis. Britnė Patui reiškė kur kas daugiau negu Ričardas. Ir suprantama — šuo yra visam gyvenimui, o patėvis gali būti net ir visai trumpam.

— Mamytė ir Ričardas — gali būti, kad jie vėl gyvens drauge.

Mano vaikas linktelėjo. Susimąstęs kandžiojo lūpą ir nenuleido akių nuo pultelio mano rankoje.

— Ar džiaugies dėl to, zuiki? Tai ne tik mamytės ir Ričardo reikalas. Tai ir tavo reikalas. Aš noriu, kad tu — na, nežinau, — kad pasakytum, jei tau dėl ko nors neramu. Juk aš tam ir esu, supranti? Visada gali su manimi pasikalbėti. Ar mamytė kalbėjosi su tavimi apie visus tuos reikalus? Apie tai, kaip bus toliau su Ričardu?

Vėl linktelėjimas.

— Jie stengsis, kad suveiktų, tėveli.

Jie stengsis, kad suveiktų.

Kai buvau vaikas, septynmečio kalboje žodžiai „stengtis, kad suveiktų“ būdavo skirti suklerusiam traukinukui, padovanotam per gimtadienį, arba naujam konstruktoriui, gautam per Kalėdas. Mudu tylėdami vėl įjungėme televizorių.

Dabar, kai vaikas sako „suveikti“, jis kalba apie santuoką.

Gatvėje suriaumojo motociklai.

Pegė grįžo iš vestuvių.

Sidė nulipo žemyn vis dar vilkėdama žaliąją suknelę. Mane kažkas užplūdo — gal viltis, o gal tik nostalgija. Kad ir kaip, buvau patenkintas, jog ji šitos suknelės dar neišmetė.

Mudu išėjome į gatvę, kur burzgė tuzinas motociklų. Frakuoti vyrai ir vakarinėmis suknelėmis pasidabinusios moterys, ant vestuvinių apdarų apsivilkę odines striukes ir užsimaukšlinę šalmus, išdidžiai apsižergę savo BMW, Nortonus , Harley ir Triumphus.

Nuotaka sėdėjo ant užpakalinės Džimio motociklo sėdynės, o Pegė buvo manieringai įsitaisiusi vieninteliame palydos lopšyje. Motina išžvejojo ją lauk.

— Ar geros vestuvės? — paklausė Sidė.

Pegė susijaudinusi ėmė tarškėti:

— Aš laikiau gėles ir ėjau už Libertės, kai ji ėjo per santuokų salę.

Džimis nusijuokė.

— Šaunuolė. Eikš, princese, pabučiuok tėtį.

Mudu su Side kiek nesmagiai stebėjome, kaip apsikabina tėvas ir duktė. Pegės vaidmuo iškilmėse buvo baigtas. Ji nevažiuos su laimingąja porele į vestuvių puotą „Ton Up Cafė“. Iš ten jaunavedžiai išvyks į Manilą medaus mėnesio. Džimis pasisodino dukterį ant kelių veidu į save. Abudu šypsojosi.

Priėjo Patas. Jis užsidengė ausis nuo motociklų burzgesio.

— Na, — ištarė Sidė. — Sveikinam.

— Taip, — pritariau, — Sveikinam.

Džimis tik vyptelėjo, ir nuvažiavo. Netikėjau savo akimis. Džimio motociklas nuriaumojo gatve su nuotaka jam už nugaros ir dukterimi iš priekio. Girdėjosi, kaip nuotaka ir pamergė spiegia iš malonumo. Man dingtelėjo, kad tai vaiko pagrobimas. Pamaniau, kad jis pavogė Pegę.

— Ji turėtų būti su šalmu, — pasakė Sidė. — Žinau, kad smagu, bet man tai nepatinka.

Džimis gatvės pabaigoje apsigręžė ir grįžo pas mus: duktė kvatojo jo glėbyje, nuotakos suknelė plevėsavo jiems iš paskos. Motociklas atsistojo ant užpakalinio rato ir visi trys riktelėjo iš baugaus pasitenkinimo, koks apima važinėjantis „amerikietiškais kalneliais“. Džimio motociklas sužviegęs sustojo. Vestuvių svita plojo ir burzgino savuosius motociklus.

— Dar, — paprašė Pegė.

— Tik kartelį, — pasakė Džimis.

— Daugiau jokių kartelių, — nukirto Sidė keldama Pegę nuo motociklo.

— Mam!

Džimis demonstratyviai atsiduso.

— Ak jau ta Sidė.

— Pakaks, — pasakiau jam.

Jaunikis pasižiūrėjo į mane, šypsena pranyko, ir aš supratau, kad dabar pirmą kartą per visą dieną jis pasižiūrėjo man tiesiai į akis.

— Pakaks? — pakartojo. — Pakaks, sakai? Kas tu toks, vyruti, kad sakytum man pakaks? Ji mano duktė.