Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Ji buvo pabudusi. Iš skausmo. Jai kažko suleido, ir dabar ji užmigo. Seselė sakė, kad miegos iki ryto. — Abudu žiūrėjome į miegantį vaiką. Pegė nejudėjo. — Iki tol nieko neturėtų nutikti. Žinai, nieko nelieka. Laukti.

— Side, parvažiuok trumpam namo.

— Ne, nepaliksiu jos.

— Važiuojam namo. Palįsi po dušu. Numigsi. Savo lovoje. Išgersi arbatos, gal sumuštinį suvalgysi. Važiuojam. Ryt būsi stipresnė.

Ji pavargusi šyptelėjo, paglostė man ranką.

— Ačiū, Hari, kad tu su manimi, — padėkojo ji, o aš pajutau, kaip nukaitau iš gėdos.

— Ir tu buvai su manimi, — pasakiau. — Kai Patas susižeidė. Prisimeni?

Tai buvo beveik prieš trejus metus. Man ir dabar akyse stovėjo vaizdas, kaip mano vaikas krenta į tuščią baseiną, ir dabar mačiau, kaip aplink jo šviesius plaukelius plečiasi tamsi kraujo aureolė. Tą kartą pasimokiau. Tą kartą supratau, kad šitas pasaulis gali iš tavęs atimti vaiką. O Sidė buvo su manimi. Džiną Japonijoje stengėsi susigrąžinti gyvenimą, atrasti savąjį Aš, gal ieškojo meilės ar veikė dar kokį velnią, o aš čia nieko neturėjau. Tik tėvus, kurie visados buvo šalia. Ir Sidę, kuri galėjo būti kur nors kitur. Kur nors, kur daug lengviau.

— Dabar atrodo, kad labai seniai, — pasakė Sidė.

— Važiuojam namo, Side. Tik kelioms valandoms. Tu juk visą dieną ant kojų.

Tačiau ji būtinai norėjo man kažką pasakyti.

— Aš žinau, Hari, kad tu nori būti laisvas.

— Ne dabar. Nekalbėkim apie tai. Būk gera.

— Ne, paklausyk. Žinau, kad tu nori būti laisvas. Nes visi vyrai nori būti laisvi, o tu nori labiau už kitus. Gal kad toks jaunas tapai tėvu, vyru. O kai esi toks jaunas, viskas nesiseka. Gerai nežinau, kodėl tu taip labai nori. Bet žinau, kad svajoji apie laisvę — svarstai, kaip būtų, jei nebūtų nei žmonos, nei vaikų, nei atsakomybės. Bet kas nutiktų, jei būtum laisvas, Hari? Ar žinai?

— Važiuojam namo.

Ji pergalingai nusišypsojo.

— O aš žinau, Hari. Žinau. Žinau, kas nutiktų, jei būtum laisvas.

— Side...

— Paklausyk. Štai kas tau nutiktų, jei būtum laisvas, Hari. Sutiktum kokią merginą, kokią nors jauną gražuolę, ir įsimylėtum iki ausų. Pamestum dėl jos galvą. Ir viskas baigtųsi maždaug taip pat, kaip su manimi, kaip buvo su Džiną, kaip baigėsi visoms moterims, kurias mylėjai. Negi nesupranti, Hari? Jei sugebi ką nors mylėti, niekados nebūsi visiškai laisvas. Negali būti. Tu tai paaukoji. Paaukoji savo laisvę. Už šį tą geresnio.

Paėmiau jos paltą ir padėjau apsirengti. Abudu sužiurome į miegantį vaiką — nė vienam nesinorėjo jo palikti.

Blyškus Pegės veidelis baltame pagalvės fone, rodos, visai išnyko.

— Viskas ne tam, kad pakliūtum į spąstus, Hari, — pasakė Sidė. — Santuoka, vestuvinis žiedas, aš ir Pegė. Žinau, kad būtent taip jautiesi, tačiau taip būti neturėjo. Tu ir aš — ne tam, kad jaustumeis pagautas, Hari.

— Važiuojam namo, gerai?

— Tam, kad būtum laisvas.

Gulėjau tamsoje savo lovoje ir klausiausi šniokščiančio dušo, paskui jos žingsnių į svečių kambarį. Tik tada supratau, kad ji atėjo į mudviejų miegamąjį, kai išvydau stovinčią prie lovos. Juodi plaukai drėgni ir žvilgantys, ilgos kojos nuogos ir kiek pašiurpusios nuo nakties vėsos. Ir ta pati žalia suknelė.

— Ji vis dar tinka, Hari, — pasakė Sidė ir staiga atsidūrė mano glėby. Ir tada, kaip dažniausiai nutinka, kai prie slenksčio stovi liga ar mirtis, kai, suvokęs, ko gali netekti, pajunti neapsakomą gyvenimo alkį, mudu mylėjomės kaip nykstančios rūšies būtybės.

Iš tiesų tėra dvi sekso rūšys. Nesantuokinis ir santuokinis. Trokštamas ir iš pareigos. Aistringas ir iš užuojautos. Karštas ir be entuziazmo. Dulkinimasis ir mylėjimasis.

Paprastai, atėjus laikui, vienos rūšies netenki dėl kitos. Taip jau nutinka. Bet visados gali tą pirmąją rūšį susigrąžinti.

Kaip mano mama sako.

Tereikia iš naujo įsimylėti.

Dvidešimt aštuntas skyrius

Primrous Hile ištarėme vienas kitam sudie.

Nebūčiau labai stebėjęsis, jei ji nebūtų panorusi su manimi kalbėtis. Tačiau Kazumi savy turėjo kažko — lyg ir kilnaus etiketo paisymo, galbūt tai japonų bruožas, — kas leido jai ateiti ir šį sykį.

Buvo viena iš tų vaiskių šviesių vasaros dienų, kai Londonas tiesiog nušvinta. Nuo Primrous Hilo matei visą miestą, tačiau tykus transporto ūžesys atrodė labai labai tolimas. Realus pasaulis atsitraukė. Bet aš žinojau, kad jis artėja.

Dar buvo labai anksti. Aplinkui zujo šunys ir bėgiotojai, žmonės skubėjo į darbą su kapucino puodeliais rankose, ir žibintai, tie senoviniai kažkokį kitą prarastą miestą primenantys žibintai, vis dar blausiai švietė Primrous Hilą užliejusioje ryto šviesoje.

— Liksi čia ar grįši į Japoniją?

— Negali manęs šito klausti. Neturi teisės šito klausti.

— Atsiprašau.

— Baik šitai kartoti. Nesakyk to daugiau. Prašau.

Ji kažką man ištiesė. Nuotrauką, kai mudu fotografavomės laikydami aparatą ištiestoje rankoje. Juokėmės taip, tarsi niekas niekada nesibaigs.

— Manydavau, kad jeigu ką nors nufotografuoji, tai jau niekuomet jo ir neprarasi, — pasakė Kazumi. — O dabar man atrodo kitaip. Mūsų nuotraukos mums parodo tai, ką praradome.

— Mudu neprarandame vienas kito, — pasakiau. — Kai du žmonės domisi vienas kitu, jie vienas kito nepraranda.

— Kvaila, — susierzino ji. Nesusivaldęs šyptelėjau. Ji visados kalbą iškreipdavo kaip tik tiek, kad kalba pasidarytų ypatinga. — Visiškai kvaila.

Papurčiau galvą.

— Tu visados man būsi svarbi, Kazumi. Visados man rūpėsi. Rūpėsi ir tada, kai būsi su kitu vyru. Kaip gali du žmonės, mylėję vienas kitą, visiškai vienas kitą prarasti?

— Nežinau, — pasakė Kazumi. — Negaliu paaiškinti, bet taip ir būna.

— Aš nenoriu, kad pranyktum iš mano gyvenimo.

— Ir aš nenoriu.

— Pasaulyje keturi milijardai žmonių, o man rūpi saujelė. Kurioje esi ir tu. Tu ypač. Todėl nekalbėk taip, tarsi mes vienas kito netenkame.

— Gerai, Hari.

— Amžiams drauge?

Ji nusišypsojo.

— Amžiams drauge, Hari.

— Iki, Kazumi.

— Iki.

Žiūrėjau, kaip ji nuo Primrous Hilo leidžiasi vienu iš tų keistų takelių, besikryžiuojančių po visą parką ir nubėgančių visiškai skirtingomis kryptimis, tarsi, keliaudamas per savo gyvenimą, būtum priverstas rinktis, kur sukti.

Žiūrėjau tol, kol ji pranyko. Žinojau, kad niekados nepaliausiu svarstyti, kaip kažin būtų buvę, jei mudu būtume likę drauge, niekados nenustosiu apie ją galvojęs ir matęsis su ja sapnuose.

Ir vos tik ji išėjo iš parko ir galiausiai pranyko iš mano horizonto, kažkas įvyko. Galėjau tai nujausti. Tarsi visame Primrous Hile būtų užgesusios šviesos.

Daugiau jos niekados nebemačiau.

Mama užsimovė Dolės Parton peruką ir išsiruošė apsipirkti.

Nedidelė parduotuvėlė kaimynystėje, kur ji ištisus dešimtmečius pirkosi sau maistą, neseniai užsidarė, nes savininkas išėjo į pensiją, ir dabar jai reikėjo keliauti į kaži kur esantį milžinišką prekybos centrą. Tiesą sakant, mamai prekybos centrai patiko labiau — „Kur kas didesnis pasirinkimas, mielasis“, — tačiau autobusas ten kaip ir nevažinėjo, todėl kartą per savaitę mudu su Patu veždavomės ją automobiliu.

Pasukome savo vežimėlį į šviežios mėsos skyrių ir staiga susidūrėme su senuku, nešinu vieniša kačių ėdalo skardinėle savo rezginėje. Nukaręs išvėpęs smakras buvo apžėlęs trijų dienų senumo šeriais, o megztinis atrodė taip, tarsi iš jo būtų mitusi nemenka kandžių šeimyna. Kai apglosčiau apšepusį seneliuką, supratau, kad pažįstu jį.