Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Aš su ja gyvenu, — atšoviau.

Jis nusiviepė.

— Aha, bet nebeilgai, ar ne?

Pažvelgiau į Sidę, o ji nusuko žvilgsnį. Vadinasi, savo eksvyrui papasakojo apie mudu. Ir įtariu, kad visas šitas laimės šou — teminės vestuvės, krūva draugų prie mūsų namų slenksčio, Evelo Nyvėlo30 numeris su Pege, — buvo labiau skirtas ne dukteriai, o pirmajai žmonai.

Mes galime atsispirti bet kokioms su senaisiais partneriais susijusioms pagundoms, išskyrus norą parodyti, kokie dabar esame laimingi.

— Žinau apie tave, Hari, — pareiškė Džimis. — Tu Pegei joks ne tėvas. Tu netgi savo sūnui ne tėvas, ar ne?

Žvilgtelėjau į Patą. Jis buvo užsidengęs ausis. Nežinau, dėl motociklų ar dėl Džimio.

Iš pradžių Lukas Mūras, dabar Džimis. Pasaulis buvo pilnas žmonių, manančių, jog turi daugiau teisių į mano žmoną negu aš. Ir galbūt labiausiai mane įsiutino suvokimas, jog pats esu kaltas, kad jiems šitaip atrodo.

— Pliuškis tu, Džimi. Visados buvai pliuškis ir visados toks būsi. Ar tu myli savo dukterį? Ar esi geras tėvas? Tam neužtenka vien tik pakviesti ją į savo paskutiniąsias vestuves.

— Baikit judu! — riktelėjo Sidė ir pastatė Pegę ant žemės. Ji ėmė stumti Džimį. — Važiuok, gerai? Važiuok. Liberte, liepk jam važiuoti.

Bet Džimis nė nekrustelėjo. Spinduliavo pasipiktinimą, tarsi jau kažin kiek laiko būtų tvardęsis, tačiau dabar nusprendęs iškloti viską, ką apie mane mano.

— Būsiu labai patenkintas, kai dingsi iš Pegės gyvenimo, — tėškė jis man.

Prisikišau jam prie pat veido. Užuodžiau pigų šampaną ir Calvin Klein.

— O tau atrodo, kad esi jos gyvenime, ar ne? Pasirodai, kai užsimanai, o paskui ištisas savaites iš tavęs nė žinutės? Tai tu vadini buvimu vaiko gyvenime?

Sidė dabar jau rėkė:

— Važiuok! Važiuok!

Akies kampučiu pamačiau, kad Pegė ir Patas traukiasi atatupsti. Susikibę už rankų. Abu verkė. Pora svečių lipo nuo motociklų ir varstė mane reikšmingais žvilgsniais. Atmosfera kaito.

Ir tada Pegė suklupo ant šaligatvio krašto, paleido Pato ranką ir parpuolė gatvėje.

Ir čia pat ją kliudė automobilis.

Nuo smūgio ji apsisuko ir vėl trenkėsi į šaligatvį, o kojos taip ir liko dryksoti ant asfalto. Visas puošnios suknelės priekis išsipurvino. Viešpatie, ne, nereikia, nutvilkė mintis prisiminus, kaip Patas ketverių buvo prasiskėlęs galvą ir gulėjo tuščiame baseine. Stovėjau kaip suakmenėjęs, o Sidė puolė prie dukters. Kažkas suklykė. Tada prie vaiko suklupusi Libertė nustūmė šalin Sidę. Seselė, prisiminiau. Ji seselė.

Žvilgtelėjau į išblyškusį automobilio vairuotoją. Jis buvo maždaug mano amžiaus, bet kostiumuotas ir vairavo naujutėlaitį BMW. Jis nevažiavo greitai — šliaužė palei nelygią automobilių eilę ir ieškojo vietos sustoti, — bet, matyt, knebinėjo mobilųjį telefoną, nes tas tebebuvo jo rankoje ir pagreitintai grojo „Už mūsų jaunas dieneles“. Nežiūrėjo į kelią taip atidžiai, kad būtų sugebėjęs išsilenkti mergaitės, staiga parpuolusios tiesiai priešais jo automobilį. Bamperyje nuo šaligatvio pusės buvo matyti nedidelis įdubimas.

Sidė klykė ir verkė bandydama apglėbti dukterį, Libertė viena ranka stūmė ją į šalį, o kita atsargiai laikė Pegę. Džimis buvo įsikirtęs į mane — nežinau, ar bandė mane patraukti iš kelio, ar norėjo užvožti. O Libertė kažkam kažką šaukė, tik aš nesupratau kam. Paskui suvokiau. Man pasirodė keista, kad iš visų čia esančių Libertė pasirinko BMW vairuotoją, kurio mobilusis vis grojo „Už mūsų jaunas dieneles“.

— Greitąją, — šaukė ji. — Kvieskit greitąją!

Kas, kažin, ten galėjo būti tokio svarbaus. Žinutė nuo draugės, pamaniau. Jis toks pat kaip ir aš. Gyvendamas savo mažame svajų pasaulėlyje žeidžia visus aplinkui.

Pegei lūžo koja.

Štai kas nutiko. Ir viskas. Tai žinoma, blogai — viliuosi, kad nebeteks regėti vaiko, kenčiančio tokį skausmą, — bet mes sėdėjome greitosios pagalbos automobilio gale suvokdami, kad ji galėjo žūti.

„Jaunos šakelės“ lūžis, kaip pasakė gydytojas ligoninėje, reiškia nevisą kaulo lūžį. Išorinė kaulo dalis liko nepažeista, o lūžo viduje. Gydytojas paaiškino, kad taip kaulai lūžta vaikams, nes jų kaulai labai lankstūs. Suaugusiųjų kaulai lūžta perpus. Tik krestelėk juos kaip reikiant ir suaugusieji subyra į gabalus.

Pegei peršvietė galvą, nors ta ir nebuvo sutrenkta, ir ten nerado nieko bloga. Sugirdė vaistų nuo skausmo, sugipsavo ir pakabino koją tarsi kokiame hamake, pritvirtintame prie lovos galo. Netrukus Pegė jau sėdėjo lovoje ir valdingai apžiūrinėjo kitus vaikų palatos gyventojus.

Šis atvejis buvo ne toks, kaip nelaimė su Patu. Jos gyvybei pavojus negrėsė. Bet man galvoje vis šmėkščiojo vaizdai, kai įvyksta kas nors baisaus, ir nuo to stingo kraujas.

Prie jos lovos sėdėjome penkiese. Džimis ir Libertė. Sidė ir Patas. Ir aš. Gėrėme bjaurią arbatą iš plastikinių puodelių, vis dar apspangę nuo šoko persimesdavome vos vienu kitu žodžiu. Apsižodžiavę vieni su kitais gatvėje dabar drauge jautėmės gal kiek nesmagiai, nors, ko gero, visas emocijas buvo nustelbęs palengvėjimo jausmas. Kai prie lovos priėjo gydytojas, visi pašokom nuo kėdžių.

— Kurį laiką ją čia dar palaikysime, — pranešė jis. — Lūžis dabar sumažintas, tai yra lūžusio kaulo galai atstatyti į įprastinę padėtį, ir dabar reikia taip laikyti, kol gis. — Jis paglostė Pegei galvą. — Ar mėgsti šokti, panelyte?

— Aš šoku labai gerai, — atsakė Pegė.

— Na, tai netrukus vėl šoksi.

Šalutiniu matymu pastebėjau, kaip Džimis žvilgtelėjo į laikrodį. Jiedviem su Liberte reikėjo spėti į lėktuvą. Kai gydytojas nuėjo, jaunikis ir nuotaka atsisveikino ir išskubėjo į oro uostą. Likome mes trys.

Nesitraukėme nuo Pegės lovos iki pat vėlaus vakaro, kol Pegė užmigo. Sidė apglėbė Patą ir mane, ir tai buvo savotiškas ženklas, kad visą dieną tramdyta įtampa atslūgsta.

Patyliukais, kad nepažadintume Pegės ir jos palatos kaimynų, Sidė, Patas ir aš apsikabinę verkėme iš palengvėjimo.

Ir pirmą kartą per visą savo gyvenimą aš nebegalėjau pasakyti, kur mano šeima baigiasi ir kur prasideda.

Dvidešimt septintas skyrius

Vis dėlto nuėjau pasimatyti su Kazumi.

Nepaisant visko, kas nutiko.

Ir kai ji telefonspyne atrakinusi paradines duris mane įleido, man dingtelėjo — kaip šitaip galiu? Kaip galiu eiti pas šitą merginą, kai Pegė ligoninėje? Ir jau ne pirmą kartą pagalvojau, ką apie mane būtų pamanęs mano tėvas.

Bet aš žinojau, jog esu čia tiesiog todėl, kad taip lengviau, negu nebūti čia. Nuvežiau Patą pas močiutę, kad jo netrikdytų paskutiniojo Džinos ir Ričardo susitaikymo scenos, o atšaukti vakarienę su Kazumi būtų buvę sunkiau — vėl atsiprašinėjimai, vėl melas, — negu tiesiog pavėlavus ateiti į pasimatymą su savo slaptu gyvenimu.

Ligoninėje niekuo nebegalėjau padėti. Kai pirminis šokas praėjo, Sidė atrodė netgi šiek tiek sutrikusi, kad ją liečiu — laikau apkabinęs, guodžiu, raminu. Lyg ir nederėtų taip, kai svečių kambaryje surikiuoti laukia pusiau sukrauti lagaminai. Esame pernelyg vienas nuo kito nutolę. Kokia iš manęs ligoninėje būtų buvusi nauda? Netgi už rankos žmonos negalėjau palaikyti.

Taigi atėjau pas Kazumi. Kopiau laiptais vis dar apdujęs dėl nelaimės ir lėkimo į ligoninę, apspangęs nuo ilgo laukimo valandų ir dar ilgesnio šliaužimo plentu iki mamos namų. Visą dieną tupinėjau apie bėdon pakliuvusį vaiką ir niekuo negalėjau padėti. Bjaurus jausmas.