Тони Парсонс: Vyras ir žmona

Kazumi palinkusi per turėklus žiūrėjo žemyn. Ir kai pamačiau ją tokią, ilgus juodus plaukus nusibraukusią nuo besišypsančio dailaus veido, man dingtelėjo, kad šitas vakaras mudviem turėtų būti nepaprastas. Ir kai ji mane pabučiavo, jau buvau tuo tikras. Ji pasirengusi žengti paskutinį žingsnį. Visi mano seni vestuviniai priesakai pripažinti negaliojančiais ir atmesti. Mudu netrukus peržengsime ribą ir dabar jau pasižadėsime vienas kitam.

Viduje iš antrojo kambario liejosi violončele griežiamos gamos. Kaimynė buvo namie, tačiau Kazumi sąmokslininkiškai nusišypsojo.

— Bus kambaryje, — pasakė. — Jai reikia mokytis. Nebijok.

Stalas buvo padengtas dviem. Ypatinga vakarienė dviem — šampano taurės, lininės servetėlės, prieblandoje šokanti sidabrinėje žvakidėje jau uždegtos baltos žvakės liepsnelė.

Man širdis sutvinkčiojo kaip kokia sena bepranykstanti mėlynė, kai pamačiau, kaip jos stengtasi.

— Kaip Patas? Kaip mama?

— Gerai.

Ji buvo manajame gyvenime. Pažinojo mano sūnų ir mano motiną. Jie jai rūpėjo, jiems ji patiko. Kada nors, kai prabėgs keletas metų, jie ją galbūt pamils. Ir ji juos pamils. Žinojau tai. Taip ir bus. Ji man artima. Ji jau priklauso visa kam. Na, ne visai viskam. Kaip ji buvo atskirta nuo Sidės, taip ir Sidė buvo atskirta nuo jos. Ir aš negalėjau Kazumi pasakoti apie Pegę — nebūčiau žinojęs, nuo ko pradėti.

Stalo viduryje — didžiulis prikaistuvis, kūpsantis ant savotiškos dujinės viryklėlės. Kažkas panašaus į tai, kas naudojama iškylose, jei esi gurmanas ir mėgsti šaunias vaišes gamtoje. Lėkštėse gulėjo plonai supjaustyta jautiena, balti tofu luisteliai ir kalnai šviežių daržovių, kai kurios man net nepažįstamos.

— Sukijaki , — pasakiau. — Šaunu.

Ji buvo patenkinta.

— Visiems vakariečiams patinka sukijaki. Atsirado Japonijoje, kai imperatorius Meiji pradėjo valgyti mėsą. Dvidešimto amžiaus pradžioje. Iki tol — tik žuvis.

— Šito nežinojau, — prisipažinau sėsdamasis. — Nesu girdėjęs.

Pokštelėjo šampanas, Kazumi pripylė taures.

— Kampai , — pasakiau.

— Į sveikatą, — palinkėjo ji.

Ji apėjo stalą, pabučiavo mane į lūpas, o tada šypsodamasi į čirškantį prikaistuvį įmetė kelis griežinėlius jautienos, šiek tiek daržovių, užpylė kažkokio padažo. Kaimynė liovėsi čirpinti gamas ir pradėjo griežti „Dainą be žodžių“. Ir ta melodija, liūdna, rami, kupina amžiams prarastų dalykų nuojautos, tarsi kumštis sugniaužė man gerklę.

— Šitas padažas vadinasi varašita. Pagamintas iš sojų padažo, saldžiųjų ryžių vyno ir cukraus. Žinai, ką reikia daryti toliau?

Ant stalo stovėjo pora lakuotų dubenėlių, o greta du kiaušiniai.

— Suplaksime kiaušinius ir dažysime į juos mėsą ir daržoves, — pasakiau stengdamasis nepasiduoti kaklą gniaužiančiam kumščiui.

— Oho! — šūktelėjo Kazumi. — Supratau, tu tikras sukijaki žinovas.

Ir aš kai ką supratau. Kaip žaibas švystelėjo suvokimas, kad manoji svajonė niekados neišsipildys, neišsipildys nė per milijoną metų. Turėjau svajonę viską pradėti iš naujo — pabėgti su Kazumi, drauge pasiimti vaiką. Štai ko norėjau. Ne vien naujos moters. Ne vien to. Sulipdyti pasaulį ir susigrąžinti šeimą. Naujos žmonos. Naujo gyvenimo.

Nė nežinau, kur būtume keliavę. Į Airijos vakarus. Į Paryžių. Gal būtų pakakę ir kokio kito šiaurinio Londono kampelio. Gal ir Primrous Hilas būtų buvęs pakankamai atokus. Bet kur. Būtume iškeliavę. Mano svajonėse mes jau buvome pasirengę kelionei.

Dabar supratau, kad šita svajonė niekada neišsipildys. Ne dėl Kazumi kaltės. Dėl to, kad būtų tekę mokėti pernelyg brangiai. Kad galėčiau pradėti iš naujo, būtų tekę atsisakyti pernelyg daug to, kas brangu, būtų tekę išmesti pernelyg daug gyvenimo.

Maniau, kad viena tėra svarbu — mano jausmai jai. Meilė, susižavėjimas — vadinkit, kaip norit.

Bet yra ne taip.

Svarbu ir kita.

Žinau, kad galėjau pasielgti kaip daugelis. Galėjau stengtis, kad Sidė būtų pusėtinai laiminga, ir nepalikti Kazumi, šiai irgi suteikdamas šiek tiek laimės. Įvairiausiais būdais jas abi mulkinti. Ir galbūt išlipčiau iš viso to sausas meluodamas per akis visiems, meluodamas Sidei, meluodamas Kazumi, o daugiausia meluodamas sau — sakydamas sau, kad nuoširdžiai myliu jas abi. Kaip tik aš moku.

Bet pabandyk mylėti dvi moteris ir viskas baigsis tuo, kad nemylėsi nei vienos. Tik jau ne taip, kaip jos reikalauja.

Pabandyk mylėti dvi ir tikrai taip nutiks — perplyši per pusę.

Reikia akmens širdį turėti, kad įstengtum gyventi tokį dvigubą gyvenimą. Ir ne tik tu, bet ir ji. Toji kita moteris. Žinojau, kad Kazumi nesukurta tokiam gyvenimui. Žinojau, kad Kazumi ne iš tokio molio, kad galėtų būti mano meilužė. Nebuvo ji tokia šalta, tokia sena, tokia tvirta. Visos tos savybės, dėl kurių ją mylėjau, buvo būtent tos priežastys, dėl kurių ji nebūtų buvusi ta antroji. Jos širdis buvo pati geriausia, pati švelniausia visame pasaulyje. Vis dar taip maniau. Net ir dabar.

Galų gale aš puikiai ją pažįstu. Matau joje savo atspindžius, na, bent jau geriausius bruožus. Ji tiki, iš visos širdies tiki, jog gali atrasti meilę, pakeisiančią jos pasaulį. Ir turbūt ji teisi. Bet dabar suvokiau, kad su manimi ji tokios meilės neras.

Su šia moterimi turėjo būti viskas arba nieko. Štai už ką ją mylėjau — dabar jau galiu šitaip sakyti. Mylėjau ją. Tačiau ji nesukurta meilės nuotykiui. Visais kitais požiūriais ji tobula, bet šiam vaidmeniui netinka. Ji — romantikė. Sakykite, ką norite, apie šias svajingas sielas, apie suirutę ir pražūtį, kurią sėja romantikai, tačiau vienos jų savybės niekas negalėtų paneigti. Jie niekados nesitaiksto su antrąja vieta.

— Kazumi.

Aš atsistojau.

Jos veidas apsiblausė.

— Kas negerai — kiaušinis? Nemėgsti žalio kiaušinio?

Atsargiai pastačiau taurę su šampanu ant stalo.

— Žalias kiaušinis skanu. Aš tik... aš negaliu. Aš labai labai atsiprašau. Aš eisiu.

Ji linktelėjo. Mačiau, kaip bando viską suvokti, kaip vis labiau pyksta.

— Tada eik. Drožk pas savo žmoną.

— Atsiprašau.

Ji čiupo žvakidę ir sviedė į mane — laukinis judesys, nuo kurio žvakidė praskriejo man pro galvą, o ant staltiesės pasiliejo baltas žvakės vaškas. Įsiutusi ji ėmė kumščiais taškyti mudviejų ypatingąją vakarienę, viską daužyti. Taurės ir daržovės, sidabriniai stalo įrankiai ir lazdelės, dailios servetėlės aptaškytos sojų padažu. Ant stalo, ant žemės. Ypatingosios vakarienės produktai sudribę prie mano kojų. Viskas sugadinta.

Kazumi nukorusi galvą. Plaukai kaip ilgas juodas šydas.

— Kazumi.

— Keliauk namo.

Išėjau, palikau ją. Svylančios jautienos kvapas ore, per sienas besiskverbiantys kaimynės violončelės garsai, o mano pilve šampanas, kurio nenorėjau.

Nelengva ją palikti. Bet juk galų gale Sidė turi daugiau teisių į mane. Sidė turi pranašumą — su ja mano namai.

Kad ir kas būtų toliau, aš privalau būti su savo žmona.

Net jeigu mudviem teliko viena — ištarti sudie.

Sidė vis dar budėjo ligoninėje.

Pegė ligoninės lovoje atrodė visai mažytė, jos sugipsuota koja buvo pridengta savotišku apsauginiu uždangalu, papilkėjęs veidelis per miegus raukėsi. Ji miegojo sėdom, galvą nusvarinusi į šoną, tarsi būtų ką tik užsnūdusi.

Iš pradžių Sidės nepamačiau. Paskui radau kitapus lovos miegančią ant grindų, įsisupusią į porą mėlynų ligoninės antklodžių. Buvo jau po vidurnakčio. Kai pasilenkiau prie jos, Sidė pakirdo.