Тони Парсонс - Vyras ir žmona

O paskui staiga suvokiau, kur ieškoti.

Ji buvo apačioje, netoli tų paauksuotų durų daugybės kvapų debesy — kosmetikos skyriuje kantriai laukė, kol jai veltui nulakuos nagučius.

— O, Hari, — pasakė. — Ar radai, ko ieškojai?

— Taip, karalaite. Man rodos, jau viską turim.

Baltu chalatu vilkinti pardavėja džiugiai mudviem nusišypsojo.

— Tai gražią dukrytę turite, — pagyrė.

Mudu su Pege tik šyptelėjome vienas kitam.

Mus ištiko bėda.

Devintą nėštumo savaitę vieną rytą Sidė ėmė kraujuoti. Staiga žemė išslydo iš po kojų.

Sidė nuėjo į skenografiją. Prie durų stovėjo sidabrinis dubuo, dailiai pridėtas prezervatyvų, — kaip koks potpourri. Išvydusi man virš galvos pakibusį klaustuką, Sidė paaiškino, kad sargiai skirti prietaisui, kurį akušerė kiša jai vidun, kad būtų galima pamatyti kūdikį. Kad būtų galima pažiūrėti, ar viskas gerai. Kad būtų galima pažiūrėti, ar mūsų kūdikis gyvas.

— Dievaži, mergyt, keistų dalykų įsileidi savin, — pasakiau žmonai ir paėmiau ją už rankos.

— Bet anaiptol ne tokių keistų kaip tavo penis, Hari, — pasakė man žmona.

Paskui, kai atėjo akušerė, Sidė atsisėdo į tokį įmantrų krėslą, koks galėtų būti „British Airways“ pirmojoje klasėje, ir greta esančiame ekrane gydytoja mums parodė mažą pulsuojančią švieselę, kuri rodė mūsų negimusio kūdikio širdelės plakimą. Kūdikis buvo gyvas ir sveikas. Kūdikis tebebuvo ten. Kūdikis norėjo gyventi. Niekas nesukliudys šitam kūdikiui gimti.

Sidė nežiūrėdama suspaudė man ranką — neįstengėme atplėšti akių nuo ekrano, — kai gydytoja mudviem rodė galvytę, juokingai didelę, tarsi kokią elektros lemputę danguje, mažulytes rankas ir kojas, kurias vaikiukas, rodos, tai sukryžiuodavo, tai atkryžiuodavo.

Mudu garsiai juokėmės, juokėmės iš tyro džiaugsmo dėl šito stebuklo, dėl šito mažo stebuklo — dėl paties didžiausio stebuklo.

Žinojau, kad šitas vaikas bus mylimas taip, kaip nusipelno būti mylimas kiekvienas vaikas, šitas kūdikis — mūsų saitas su gražia nesutepta ateitimi ir mūsų ryšys, mūsų nenutraukiamas ryšys su tuo, kas reiškia gyventi šiame pasaulyje ir būti drauge.

Trisdešimtas skyrius

Kai būna geras oras ir giedras dangus, mudu su sūnumi gulime greta vienas kito aukštielninki mūsų senojo namo sode ir žiūrime, kaip žiebiasi žvaigždės.

Patui dabar patinka žvaigždės. Vaikai keičiasi, jie keičiasi labai greitai, keičiasi tiesiog akyse. Po dokumentinių filmų, žavėjusių Patą kiekvieną trečiadienio vakarą šešias savaites, Liukui Skaivokeriui, Dartui Veideriui ir Hanui Solo teko šiek tiek užleisti Pato išsiplėtusios vaizduotės Šiaurinei žvaigždei, Sirijui ir Vegai.

— Tėveli?

— Ką, zuiki?

— Bernis Kuperis sako, kad žvaigždės — tai mirę žmonės, kurie žiūri į mus iš aukštai. Ir žinai ką? Vienas iš jų, ar ne? Vienas iš jų yra Bernio Kuperio senelis. — Pauzė. Mudu žiūrime į begalybę. Iš namo atsklinda švelnūs moteriški balsai — mamos ir vienos iš pas ją ateinančių moterų, tų, kurios nori pasikalbėti, tų, kurios ieško savo ateities. — Ar tai tiesa, tėveli?

— Manyčiau, kad taip, Patai.

— Tai tada aš norėčiau žinoti — kuri yra mano senelis?

Mano tėvui būtų patikęs šitas berniukas.

Mano tėčiui būtų patikę stebėti, kaip Patui kalasi dantukai, būtų patikusi aistra žvaigždėms, būtų patikęs jo atsidavimas močiutei, Berniui Kuperiui ir šuniui Britnei — ką tik atvykusiam pas mus, puikiai čia prigijusiam ir draugiškai laigančiam po didžiuosius Londono parkus, — būtų patikęs smalsus nuoširdus vaikis, į kokį augo mano sūnus. Žirgai ir žvaigždės. Mano sūnų žavėjo žirgai ir žvaigždės, o tai būtų žavėję mano tėvą.

Mano tėtis — kietas vyras, kiek tik mano atmintis siekia, pats kiečiausias vyras — po Pato gimimo nebebuvo toks kietas. Gal tam anūkai ir reikalingi — kad paskutinį kartą galėtum padovanoti besąlygišką patvarią meilę. Tą rytą, kai gimė Patas, tolimiausioje tėčio kertelėje ėmė tirpti kažkoks ledukas ir, žinojau, bėgant metams, gimstant naujiems vaikams tėtis būtų daręsis vis švelnesnis.

Tiesiog laikas nugludina širdį, štai ir viskas.

— Išsirink didžiausią žvaigždę, — pasakiau Patui. — Išsirink ryškiausią. Ten tavo senelis žiūri į tave. Taip pažinsi senelio žvaigždę.

Žvaigždės — kaip nuotraukos. Gali jose matyti tai, ko trokšti. Gali manyti, kad jos seikėja tavo praradimus, gali tikėti, kad jose gyva visa, ką mylėjai ir tebemyli.

Man rodos, pritariu Berniui Kuperiui.

Žiūrėjome į žvaigždes ir aš mąsčiau apie dvynukus, kurių Džiną neteko po dešimties nėštumo savaičių — negimusius kūdikius, kurie visados bus drauge su ja, vargšai mažyčiai jos santuokos šešėliai.

Pagalvojau ir apie savo šešėlius.

— Ar prisimeni mano draugę Kazu? — paklausė Džiną vieną rytą, kai užsukau paimti Pato. Britnė energingai uostė mano tarpkojį, Džiną stovėjo vis dar išblyškusi ir išsekusi nuo netekties ir pagaliau pasirengusi pasakyti man tai, ką seniai žinojo. — Ji ištekėjo, Hari. Japonijoje. Kazu sutiko savo svajonių vyrą. Susidūrė su juo kaktomuša lifte Ginzoje. Ėjo pietų — ir štai jis. Niekada negali žinoti, ar ne? Niekada negali žinoti, kada tai nutiks.

Tai buvo atvirlaiškis iš kito gyvenimo, žemėlapis kelio, kurio nepasirinkai. Žinojau, kad Kazumi norėjau lygiai to paties, ko mano buvusi žmona norėjo man, to, ko visi norime savo buvusiems partneriams.

Laimės, bet galbūt ne per daugiausia.

Klausiausi, kaip žiūrėdamas į žvaigždes greta alsuoja mano sūnus, ir mąsčiau apie tris savo vaikus.

Apie berniuką, mergaitę ir kūdikį.

Du esančius ir vieną negimusį.

Žiūrėjau į žvaigždes ir galvojau apie Pegę ir Patą, tvarkingai stojančius į eilę, kad galėtų paglostyti po truputį didėjantį Sidės pilvą, apie Pegę, prasižiojusią iš pagarbios baimės, kai stengiasi pajusti stebuklingus kūdikio krustelėjimus, o paskui, kai ateina jo eilė, Patą, paslaptingai besišypsantį ir sau murmantį: „O, šitas turi Jėgą“.

Netrukus ši šiuolaikiška šeima bus dar sudėtingesnė, pilna pusiau brolių ir įseserių, įbrolių ir pusiau seserų, patėvių ir tikrų tėvų.

Bet dabar galiausiai aš supratau, kad tik nuo mūsų priklauso, ar jaučiamės tikra šeima. Visa kita neturi reikšmės. Etiketės nieko nereiškia.

Šeima yra tikra, jei to norime. Visa kita, na — kaip sakydavo mano sena draugė, — kvaila.

— Ei jūs, dykaduoniai, — nusijuokė mano mama, ištapenusi į sodą. Jos paskutinė viešnia išėjo namo, pas savuosius. Mama rožine šlepete spyrė į plastikinį kamuolį tiesiai į tėčio rožių krūmus.

Mūsų kosminės svajos išsisklaidė, mudu su Patu pakilome su mano mama pažaisti trys-įvarčiai-ir-namo. Jau visai sutemo, bobų vasara ėjo į pabaigą, tačiau priemiesčio vakaras buvo švelnus, šiltas ir žvaigždėtas, todėl visai nesinorėjo vidun.

Todėl senojo namo sode spardėme kamuolį, kol tik galėjome jį įžiūrėti, juokėmės tirštėjančiose sutemose, džiaugdamiesi geru oru ir visomis mums dar likusiomis dienomis, o mūsų žaidimą stebėjo tik katė prie kaimynų durų ir visos žvaigždės danguje.

Išnašos

Pramogų laivas (pranc .).

Paskrudintas sumuštinis su sūriu, kartais ir su kumpiu (pranc.).

Praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio BBC televizijos šokių grupė, šokdavusi pagal populiariausias dainas.

Baby boomers — karta, gimusi po Antrojo pasaulinio karo, maždaug nuo 1943 iki 1960 metų.