Тони Парсонс: Vyras ir žmona

— Elizabeta! — šūktelėjo jis.

Tai buvo Teksas, nors šiandien jis buvo kur kas panašesnis į Grehemą.

Mama į savo žvilgantį, ir taip jau netuščią vežimėlį abejingai įsimetė natūralaus kumpio gabalą.

— O, labas. — Ji nesiteikė jo pavadinti kaubojišku vardu, nei, tiesą sakant, apskritai vardu. — Kaip šokiai?

Teksas vyptelėjęs atsiduso ir pasitrynė šlaunį.

— Man įskilo šlaunikaulis, Liza. Per „Harvudo tryptinį“ Vikforde. Šokius kuriam laikui teko atidėti.

Jis spoksojo į mano mamą taip, tarsi ši būtų Džoana Kolins pačiame žydėjime. Ir tikrai — mama atrodė puikiai.

Ne tik dėl šviesių kantri-vesterno plaukų kupetos ar dėl to, kad numetė svorio. Dabar mano mama skleidė pasitikėjimą savimi, sunkiai įgytą vidinę jėgą, nuo kurios jos akyse radosi niekados nematytas spindesys. Kad ją be jokių ceremoniją pametė šitas senukas, tebuvo smulkmena. Ji išgyveno kur kas žiauresnių likimo smūgių.

— O tu atrodai... gražiai, — pasakė Teksas.

— Ačiū. — Mama mandagiai nusišypsojo. Žvelgė į suvytusį seneliuką tarsi abejodama, ar jį pažįsta. — Malonu buvo susitikti. — Ji grįžtelėjo į mane ir Patą. — Važiuojam, berniukai.

— Gal... gal kada drauge išgertume arbatos, — išmikčiojo Teksas. — Jei turėtum laiko.

Mama apsimetė, kad neišgirdo. Taip ir palikome Grehemą ir jo vienišą kačių ėdalo skardinėlę prie mėsos šaldytuvo.

— Galėtum su juo išgerti arbatos, — pasakiau mamai, nors širdy džiūgavau, kaip ji tam pasipūtėliui aplaužė ragus. — Jis — nepiktybiškas pagyvenęs žmogelis.

— Bet jis ne mano žmogelis, Hari. Trumpam buvau tai pamiršusi. Paskui prisiminiau. Man yra tik vienas vyras. Ir taip bus visados.

Mudu su Patu stengėmės neatsilikti, kai šviesiaplaukė mamos galva lingavo kasų link. Ir man dingtelėjo: Dolė Parton būtų didžiavusis mano mama. Kad ir kokią baisią operaciją ji ištvėrė, kažkas joje buvo nepajudinama.

Beišvažiuodami iš stovėjimo aikštelės, lietaus dulksnoje pamatėme autobuso belaukiantį Teksą. Nebepasiūliau jo pavėžėti.

Mama abejingai žiūrėjo tiesiai į jį, ir man net dingtelėjo, kad ji tuoj parodys pirštą. Žinojau, kad ji per daug mandagi, kad taip padarytų. Bet jeigu Grehemui, dar žinomam Tekso vardu, būtų parodžiusi pirštą, tai nebūtų buvęs didysis pirštas.

Tai būtų buvęs gretimas pirštas, dešinės rankos bevardis, tas, ant kurio ji iki šiol mūvi vestuvinį žiedą.

Prie mamos namo jau laukė trys moterys. Viena iš jų įkopusi į penktą dešimtį, o kitos dvi jaunesnės už mane. Visos atrodė taip, tarsi jas būtų užgulusi viso pasaulio našta.

Mama suleido mus visus į vidų. Ir be mamos paaiškinimo supratau, kad čia vienos iš tų moterų, kurias mama konsultuoja dėl krūties vėžio. Moterys su Patu suėjo į svetainę, o mudu su mama — virti arbatos. Girdėjosi, kaip moterys nusijuokė iš kažko, ką pasakė mano berniukas. Atrodė, kad seniai besijuokė.

— Matai tą jauną moteriškę, Hari? Jai darė tokią pačią operaciją kaip man. Irgi pašalino krūtį. Dabar bijo į save pasižiūrėti. Gali įsivaizduoti? Bijo veidrodžio. Negalima leistis, kad taip būtų. Negalima bijoti pasižiūrėti į save. Jos gali pasikalbėti su manimi. Nes jų šeimos — jų vyrai, dukterys, sūnūs, — jie nori būti nuraminti. Jie nenori tiesos — jie nori nuraminimo. O manęs joms raminti nereikia. Ir šalia manęs joms nereikia gėdytis. Nes aš tokia pati. Ir ko gi čia gėdytis? Nėra jau taip blogai. Joms drovu. Aš vyresnė už jas, Hari, ir stipresnė negu anksčiau. Tai suteikė man stiprybės. Tai suteikė man lyg ir kažkokios jėgos. Aš nebebijau šio pasaulio. Šitos mergaitės — žinau, kad turiu sakyti moterys, bet man jos mergaitės, — jos negali savo vyrams pasisakyti, kaip jaučiasi. Tai normalu. Nėra tokio dalyko kaip nekomplikuotas gyvenimas. Dabar tai suprantu. Mylėjau tavo tėtį labiau už patį gyvenimą. Bet nėra reikalo visko pasakoti žmogui, su kuriuo esi susituokęs. Ir nėra čia nieko gėdinga.

— Bet galbūt jų vyrai suprastų, — pasakiau. — Juk reikia stengtis suprasti vienas kitą, ar ne? Ir jeigu jie iš tiesų jas myli, galbūt jie suprastų.

— Galbūt, — pasakė mama. — Jeigu iš tiesų myli.

— Ar galiu paklausti? Apie tave ir tėtį?

— Klausk.

— Ar tai keičiasi? Turiu omeny, laikui einant. Ar turėčiau laukti, kad mano santuoka pasidarys kitokia, negu buvo iš pradžių?

Mama nusišypsojo.

— Visą laiką keičiasi, niekada nepaliauja keistis. Kai esi jaunas, sakai — Myliu tave , nes man tavęs reikia. Kai esi senas — Man reikia tavęs, nes aš tave myliu. Didelis skirtumas. Ir aš nesakau, kad viena geriau už kita, nors antruoju atveju paprastai trunka šiek tiek ilgiau. Bet niekados nesiliauji mylėjęs vienas kitą, Hari. Niekados, jeigu tai tikra. — Ji suėmė mano rankas. — Paklausyk, Hari. Pasikalbėk su ja, jeigu tau maga. Pasikalbėk su Side. Pasakyk jai, kas buvo. Pasikalbėk su savo žmona, jei manai, kad tai padės.

— Nežinau, ar galiu. Matai, norėjau, kad ji manimi didžiuotųsi, mama. Taip, kaip tu didžiavaisi tėčiu. — Spustelėjau jos rankas. — Noriu, kad ir tu manimi didžiuotumeisi.

— Aš jau tavimi didžiuojuosi, — pasakė mane mama.

Pegė grįžo namo. Gipsas mirgėjo visos palatos vaikų parašais. Turės praeiti dar kiek laiko, kol ji vėl galės eiti į mokyklą. Vis dėlto koja gijo, ir mes tą vakarą sugulėme apsilpę iš palengvėjimo. Pegė sveiko. Ir kažkokiu būdu, ko negalėčiau niekaip paaiškinti, sveikau ir aš.

— Side, turiu tau kai ką pasakyti.

— Nereikia man nieko sakyti. Kaip ir aš neturiu ko tau pasakyti apie Luką. Nes nėra ko sakyti.

— Bet aš noriu kai ką pasakyti. Apie tai, kas nutiko. Kaip mudu buvome kuriam laikui praradę vienas kitą.

— Nereikia nieko sakyti. Tiesiog pailsink akis. — Žmona tamsoje palietė mano ranką. — Dabar tu namie.

Dvidešimt devintas skyrius

Gyvenimas laiko įkaitais visus, kuriuos mylime.

Štai kodėl mano žmonai taip sunku, Pegei grįžus namo. Kai jau kartą matei savo vaiką ligoninėje, niekados nebesi visiškai laisvas. Nebesi toks laisvas, koks buvai anksčiau, nebesi, kai sužinojai, ką reiškia mylėti sergantį vaiką, kai suvokei, kaip tai gali būti sunku. Nes niekados nebesi laisvas nuo baimės, kad tai vėl gali nutikti, ir kitą kartą gali būti dar blogiau.

O rūpestį kėlė ne vien duktė. Vėlyvi vakariniai skambučiai iš Teksaso, kur Sidės seserys nerimavo dėl motinos: ją surado klaidžiojančią po stovėjimo aikštelę Hiustono centre su „Vėjo nublokštų“ DVD rankose, be pinigų ir neprisimenančią, kaip čia atsirado. „Panašu į senatvinės ligos pradžią“, — pasakė mano mama, ir tai buvo baisu. Dar vienas rūpestis mano žmonai.

Todėl kai vieną vakarą išjungėme šviesą, ir Sidė tingiai tarstelėjo, kad nebuvo mėnesinių, aš pamaniau sau — nuo įtampos.

Įtampa išdarinėja kuo keisčiausius dalykėlius su žmogaus kūnu.

Ir kai žmona kitą rytą vos pabudusi nulėkė į vonią ir ėmė žiaukčioti, nors nieko neišvėmė, pamaniau — vargšelė. Be proto nerimauja dėl dukters, o dabar ir dėl motinos.

Ir netgi stovėdamas prie vonios durų, klausydamasis, kaip žmona bando išsivemti, net ir tada vis dar nesupratau. Vis dar nesupratau, kad vėl viskas vyksta iš naujo.

Geriausia, kas gali būti pasaulyje.

Buvau jau tą daikčiuką matęs.

Tiesą sakant, kai Džiną pirmą kartą sužinojo atsirasiant Patą, mačiau jų tuzinus. Nieko ypatinga. Balta plastikinė juostelė. Atrodo taip, lyg jai kažko trūktų, — tarsi dantų šepetukas be šerelių.