Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Paėmiau nėštumo testą. Buvo neįtikėtinai lengvas. Kaip ir mano galva.

Ant juostelės du mažyčiai langiukai. Viename, apvaliajame langiuke buvo plonytė mėlyna linija. O kitame, stačiakampiame langiuke — kažkokiu būdu supratau, kad čia tas svarbusis langiukas, lemiamas langiukas, kuris pakeis viską, — buvo dar viena plona mėlyna linija.

Ir pagaliau aš supratau. Ne tik dėl išnykusių mėnesinių ir pykinimo, o dėl visko. Galų gale suvokiau. Supratau, kodėl turiu likti ir kodėl liksiu visiems laikams.

Ir tada veikiau pajutau, o ne išgirdau, kaip vonios tarpdury atsirado Sidė. Ji ir juokėsi, ir verkė — įtariu, kad tai standartinė reakcija, — šluostydamasi akis marškinėlių rankove.

— Ar tu nieko prieš? — paklausė ji.

Apkabinau ją.

— Aš ne tik nieko prieš. Tai puiku. Geriausia, kas gali būti.

Tada mano žmona pasižiūrėjo į mane ir nusišypsojo. Ir, ko gero, antrą kartą gyvenime aš supratau, kodėl aš gyvenu.

— Palauk, palauk, — pasakė Eimonas. — Tu lieki su žmona dėl kažkokio šunsnukio su BMW? Ar teisingai aš supratau?

— Aš taip nesakiau.

— Tu pasakei, kad ta nelaimė viską pakeitė. Kad ji krovėsi daiktus prieš tam įvykstant. Ji norėjo tave palikti, Hari, o tu buvai pasirengęs viską pradėti iš pradžių su kita moterimi.

Ar mudu su Side būtume išsiskyrę, jei Pegei nebūtų nutikusi ta nelaimė? Tiesą sakant, nežinau, kas mus būtų sustabdęs.

Štai kaip viskas trapu, plona, painu ir gležna kaip voratinklis, kruopščiai sumegzta, bet užtenka kelių žiaurių atsitiktinių smūgių, kad suplyštų. Mano tėvų santuoka, atrodo, buvo iš patvaresnės medžiagos. Mano mama ir tėtis nuoširdžiai tikėjo, kad su niekuo kitu jie nebūtų laimingi. Aš žinojau, kad man tai netinka. Būčiau galėjęs būti laimingas su Kazumi. O Kazumi gali atrasti tą visų ieškomą žmogišką ryšį su kokiu nors kitu vyru. Kaip ir Sidė gali sutikti kitą žmogų, kuris ją mylėtų. Ir tai nereiškia, kad mano santykiai su žmona niekų verti. Kai kada, suvokę, kad išgyventume vienas be kito, dar labiau vertiname tai, ką turime. Mes drauge, nes pasirinkome būti drauge.

Pasirinkimų kupiname pasaulyje pasirinkome vienas kitą.

— Vaikas, — paaiškinau Eimonui. — Štai kas iš tiesų vėl mudu suvedė krūvon. Vaikas, kurį mudu turėsime. Būsime tikra šeima. O gal jau ir esame.

Neatrodė, kad jį įtikinau. Jam iš manęs reikėjo tikrumo, geležinių garantijų, kad meilė bus amžina, o santuoka patvari.

Bet, kaip sako mano mama, jei, vaikeli, nori garantijos, nusipirk skrudintuvę.

— Paklausyk, Eimonai, ta priežastis, kodėl likau su žmona, paprasta. Aš su ja, nes ją myliu.

— Taip, kaip mylėjai Kazumi? Ar kitaip? Kitokia meile ar visiškai tokia pačia meile? Man reikia žinoti. O kas, Hari, jei viskas būtų kitaip? Jei būtum permiegojęs su Kazumi Airijoje? Ir nebūtum miegojęs su savo žmona, kai grįžai į Londoną? Kas — ir tai svarbiausia — kas, jei kita moteris būtų toji, kuri nešioja tavo vaiką?

— Na, tada...

Negalėjau atsakyti.

Kartais tiesiog geriausia nekreipti dėmesio į tą chaosą, kuris tyko už laukujų durų.

Visos tos moterys, kurias galėjau mylėti, visi tie kiti gyvenimai, kuriuos galėjau gyventi, visi vaikai, kurie laukė, kada gims, — tiesiog negalvojau apie tai šiandien.

Šiaip ar taip, aš vedęs vyras.

Kraujospūdis nukrito. Hipertonija traukėsi. Kraujo tiekimas į mano smegenis artimiausiu laiku neturėtų nutrūkti.

Geros naujienos, pamaniau. Noriu matyti, kaip auga šitas vaikas. Dar noriu pasitrinti aplink, kol šitas gimsiantis vaikelis ims manyti, kad aš — senas kvailys, nieko neišmanantis apie gyvenimą. Noriu pagyventi, iki mano jauniausias vaikas suaugs. Štai koks dabar mano planas. Štai koks mano naujas tikslas.

Kuo toliau, tuo man labiau atrodė, kad tai apskritai vienintelis dėmesio vertas tikslas.

— 135 ir 75, — pranešė gydytoja. — Neblogai. Visai neblogai. Svoris mažėja... Nerūkote... Mankštinatės?

— Trisdešimt minučių pratimų širdies ir kraujagyslių veiklai skatinti, triskart per savaitę.

— Maždaug tiek ir reikia. Nepersistenkite. Šiais laikais treniruokliai pribaigia tiek pat vidutinio amžiaus vyrų kaip vėžys ir širdies ligos. Kiek druskos vartojate?

— Nė iš tolo.

— Kofeinas?

— Na, sunku atsisakyti kapucino. Bet gerokai apmažinau.

— Kartais tenka atsisakyti to, ką mylime, kad išmoktume vertinti tai, ko mums reikia.

Prieš mane iškilo mano žmonos veidas. Juodi kinišku stiliumi nukirpti plaukai, plačiai įstatytos rudos akys ir plati šypsena, vos įžiūrimos juoko raukšlelės, kurių po truputį atsiranda aplink mažą dailią burną. Toks pažįstamas, toks mylimas veidas.

— O jeigu tai tas pats? Kas, jeigu suvokiame, kad tai, ką mylime, yra tai, ko mums reikia?

Gydytoja šypsodamasi susirinko kraujospūdžio matuoklį.

— Tada jums manęs nebereikia, — pasakė ji.

Mudu su Pege įėjome pro paauksuotas prekybos centro duris ir iš karto patekome į įvairiausių kvapų debesį. Parduotuvėje bangavo minios žmonių ir mudu instinktyviai susikibome už rankų.

— Hari, žiūrėk — veltui daro manikiūrą! Nulakuoja nagučius ir visai nereikia mokėti!

— Gal vėliau, zuiki.

Eskalatoriumi pakilome į vaikų ir kūdikių skyrių.

Kaip viskas pasikeitė nuo ano karto, kai pirmąkart tapau tėvu. O gal mudu su Džiną neturėjome tiek pinigų, kad viską pirkinėtume. Tačiau daugybė daiktų man buvo visiškai nauji.

Kūdikio šokynė — tą pažinau ir labai ryškiai prisiminiau, kaip Patas, tarsi koks mažas bedantis Buda, šokinėdavo aukštyn žemyn ir iš malonumo rodydavo dantenas. Bet juostos ant lovytės turėklų, kad vaikas jų negraužtų, — kada šitos atsirado? Ir automobilinė žaislų dėžė — žaislai ir dabar išmėtomi po visą užpakalinę sėdynę? Tik pažiūrėkit į visus kitus reikmenis — gamtos garsų lopšinė kūdikiui (groja keturis malonius garsus, kad vaikas nurimtų ir užmigtų), vonelės įdėklas (minkštas kokono formos plaustelis, kad kūdikio galvelė būtų virš vandens, o kūnelis saugiai plūduriuotų paviršiuje).

Ir akių apsauga nuo šampūno — apsauginiai akinukai trenkant galvą. Va čia tai gudru, va čia tai išradimas. Patui būtų pravertę tokie. O pažiūrėkit į šitą — seilinukas dubenėlis, kad vaikas valgydamas neapsilietų. Dvidešimt pirmojo amžiaus vaikas net nesidrabstys aplink maistu.

— Pege, ką jie dar sugalvos? Pege?

Ir tada pamačiau, kad jos nėra.

Baimė nutvilkė karšta banga.

Apieškojau visą vaikų skyrių, bet Pegės neradau. Pagalvojau apie jos tėvą, kuris išvažiavo medaus mėnesio ir nebegrįžo, kuris įskaudino Pegei širdelę, nes persikraustė gyventi į Manilą — vėl ieškoti laimės tolimame pasaulio krašte, pametus vaiką kaip kokią beviltišką skolą.

Džimis vėl metė dukterį ir šįkart visam laikui, ir nors man nuo to gyvenimas palengvėjo, Pegei paliko žaizda, kurią ji nešiosis visą gyvenimą, žaizda, kuri niekados neužgis. Pegei, šitam gražiam vaikui, kuris nusipelnė būti vien tik mylimas.

Ir man dingtelėjo, kažin ar taip jau labai nuo jo skiriuosi, kažin ar esu bent kiek geresnis už Džimį — tas, kurio reikalų sąraše vaikas amžinai atsiduria paskutinėje vietoje. Ar tikrai aš geresnis? Ar taip užsiliūliavęs svajomis apie gimsiantį kūdikį, jog užmiršau apie greta esantį gyvą vaiką.

Išnaršiau visą aukštą, žadėjau aukso kalnus Dievui, meldžiau dar vienos progos, desperatiškai klausinėjau pardavėjų ir pirkėjų, ar nematė mažos mergaitės su rožine lėlės Liusės kuprine.