Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Buvau susitikęs Ričardą. Ar sakė?

Ji linktelėjo, tačiau akyse nešmėkštelėjo niekas, iš ko būtų aišku, jog ji žino apie mane ir Kazumi. Vadinasi, Ričardas neatskleidė mano paslapties. Arba jam iš tiesų ne tai rūpėjo.

Jam tik rūpėjo, kaip susigrąžinti žmoną.

— Mudviem nebuvo taip jau blogai, — kalbėjo Džiną. — Kraustynos buvo sunkios. Dar sunkiau buvo, kai vis bandėme susilaukti kūdikio ir vis nieko neišėjo. Bet dabar ketiname pamėginti IVF29.

— Apvaisinimą mėgintuvėlyje?

Džiną linktelėjo.

— Gersiu vaistus, nuo kurių gaminasi daugiau kiaušinėlių. Ričardui reikia — na, žinai, — masturbuotis.

Jam neturėtų būti labai sunku.

Žiūrėjau į Džiną. Čia ji užraukia su tuo vyruku, čia jos kiaušidės dirba viršvalandžius, kad tik būtų jo vaikas. Visiškai jos nesupratau. Negi iš tiesų visiškai tas pats, su kuo dalytis savo gyvenimu? Negi taip lengva viską nutraukti, o paskui vėl sulipdyti?

Džiną pamanė, jog tyliu todėl, kad abejoju vaisingumo gydymo veiksmingumu.

— Dabar tai labai populiaru, Hari. Kai kuriose vaisingumo klinikose, gerose klinikose, dirbtinio apvaisinimo būdu pasiekiama kur kas geresnių rezultatų, negu reguliariai senamadiškai dulkinantis. Tikrai.

— Nežinau, Džiną. Girdėjau, dirbtinis apvaisinimas brangus malonumas. Ir ne visada suveikia.

— Gal perėję šitai mes sustiprėsime. Tapsime tikrais vyru ir žmona. Argi ne šito mes visi norime?

— Bet tu jo nebemyli, Džiną. Negali gyventi su žmogum — būti už jo ištekėjusi, turėti su juo vaiką, — vien todėl, kad jautiesi truputį vieniša.

— Negaliu? O ką turėčiau daryti? Laukti, kol pasirodys misteris Tinkamasis? Nebėra laiko, Hari, nebėra jėgų. Kartais pamąstau: žmogus, su kuriuo esi, tiesiog yra žmogus, su kuriuo esi. Ir viskas. Istorijos pabaiga. Ir nieko daugiau.

— Na ir romantika.

— Nėra taip jau blogai. Pora yra partneriai. Jie yra drauge. Jie remia vienas kitą. Ne taip kaip toje senoje dainoje — na ir kas? Suaugęs žmogus negali visą laiką įsimylėti kaip koks paikas paauglys. Į ką panašus būtų mūsų gyvenimas?

— Tu nepasirenki, ką įsimylėti.

— Koks tu naivus. Aišku, kad pasirenki, Hari. Aišku, kad pasirenki.

Man patiko manyti, kad mudu draugai. Man patiko manyti, kad ji man teberūpi. Kad visados rūpės. Bet šitas rūpestis buvusia žmona rūpesčiu ir likdavo. Nes galų gale mano mintys visados sugrįžta prie to paties.

— O kaipgi mano vaikas?

— Tavo vaikas? — pakartojo ji. — Tavo vaikas, Hari? Gal apie savo vaiką reikėjo galvoti prieš dulkinant kažkokią kekšelę iš darbo, ką?

Ir aš iš karto suvokiau, kad visoje žemėje nėra svetimesnio žmogaus už buvusį sutuoktinį.

Dvidešimt šeštas skyrius

— Žmogus įlipa į lėktuvą, — pasakė Eimonas vaikštinėdamas po padūmavusią prietemą. — Lėktuvas pilnutėlis. Tačiau gretima kėdė — gretima kėdė tuščia. — Ranka prisidengė burną, Vudžio Aleno kostelėjimas. — Pagalvoja: kas, kažin, atsisės šalia? Visiems taip būna, ar ne? Tada tarp eilių pasirodo gražuolė. Angelo veidelis, kojos iki kaklo. Suprantama, ji atsisėda greta mūsų žmogelio. — Susikūprinęs prožektoriaus šviesoje. Publika sukluso. — Vyrukas šiaip ne taip įsidrąsina ją užkalbinti. „Atsiprašau. Atsiprašau. Kur keliaujate?“ „O, — sako ji, — skrendu į Kilkarnėjų, į Sekso suvažiavimą. Skaitysiu pranešimą. Noriu išsklaidyti kai kuriuos mitus apie seksą.“ „Kokius?“ „Na, pavyzdžiui, — sako ji, — daugelis mano, kad juodaodžiai vyrai labiau apdovanoti negu kiti. O iš tiesų ši fiziologinė savybė būdingesnė Amerikos čiabuviams. Dar teigiama, kad prancūzai yra geriausi meilužiai. O statistika rodo, kad savo partnerėms seksualinio pasitenkinimo kur kas daugiau suteikia graikai.“ Tada ji rausteli. „Pasakoju čia jums visa šitai, o net nežinau, kuo jūs vardu.“ Vyrukas ištiesia ranką: „Tonto, — prisistato. — Tonto Papadopolus“.

Publika prapliupo juoktis, o aš tame žmogelyje ir šiame anekdote mačiau save.

Niekuomet neketinau tapti tokiu vyru, kuris meluoja nė nemirktelėjęs. Niekados nenorėjau būti tokiu vyru. Mano tėvas niekados toks nebuvo.

Tačiau dabar pasirodė, jog turiu meluoti tam, kad visur suspėčiau. Tikra beprotybė.

Vadinkite mane Tonto. Tonto Papadopolus.

Sidė viršuje rengė Pegę pamergės suknele, Patas sėdėjo ant kilimo ir per Ketvirtąjį kanalą žiūrėjo žirgų lenktynes — tas vaikas, dievaži, žiūrėtų bet ką, — o aš išsėlinau į sodelio gilumą paskambinti mobiliuoju Kazumi.

Turėjome susitikti vakarienės. Toks tvarkaraštis. Ir šitas paprastas įvykis — vyras vakarieniauja su moterimi — turėjo būti suplanuotas visiškai slapta, tarsi darytume ką nors neteisėta ar beprotiškai pavojinga. Tiesą sakant, man nuo to buvo bloga. Norėjosi, kad visas tas slapukavimas baigtųsi. Dabar jau nebedaug liko.

Kai grįžau vidun, Pegė pamergės suknele iki ausų išsišiepusi stovėjo laiptų viršuje.

— Hari, kaip atrodau?

— Kaip angelas.

Tikrai taip atrodė. Kaip mažytis angelas. Ir staiga pasidarė gaila, kad šitas mano akyse augęs vaikas netrukus amžiams pasitrauks iš mano gyvenimo.

Ji vėl nubėgo į kambarį mamai kažko pasakyti apie gėles į plaukus, o aš įėjau į svetainę ir atsisėdau prie sūnaus. Jis vis dar tuščiom akim spoksojo į žirgus ekrane. Kartais man dėl šito vaiko darosi neramu.

— Patai, gal pažiūrim, ką dar rodo?

Jis nežiūrėdamas į mane burbtelėjo „ne“.

Parsivedžiau Patą pas save, nes jo motinai reikėjo pasikalbėti su jo... Kas dabar Ričardas? Buvęs patėvis? Būsimas patėvis? Numatytas spermos donoras netikriems Pato broliukams ir sesutėms? Buvo tikrai nelengva sekti mano eksžmonos muilo operą. Bet, antra vertus, kuo aš geresnis?

Džiną bent jau viską darė atvirai.

— Nežinojau, Patai, kad tu lošėjas, — pasakė įeidama Sidė.

— Žirgai, — ištarė Patas ir pakėlė veidelį į Sidę. — Žirgai labai gražūs.

Mane krimstelėjo kaltė. Vadinasi, jis ne bukai vėpsojo į ekraną. Jį sužavėjo žirgai. Kodėl man to nepasakė? Kodėl atsivėrė Sidei? Gal todėl, kad aš neklausiau?

Sidė nusišypsojo ir prisėdo ant kilimo greta.

— Žirgai tikrai gražūs, ar ne? — pasakė ji. — Jie tokie — koks čia žodis tiktų? — taurūs turbūt. Taip, žirgai taurūs.

— Kokie?

— Taurūs. — Sidė pasigręžė į mane. — Hari, kaip apibūdintum, kas yra taurus?

— Orus, — pasakiau. — Didingas. Kilnus.

Kaip ir tu, pamaniau, žiūrėdamas į moterį, kurią vedžiau. Ori, didinga, kilni. Kaip tu.

Ne todėl, kad Sidė būtų buvusi panaši į žirgą.

Ji apglėbė mano vaiką per pečius ir drauge ėmė žiūrėti lenktynes, o aš suvokiau, kad ji jam visados buvo gera — buvo maloni, kantri ir tolygiai jį mylėjo. Tai kokia gi bėda? Bėda buvau aš pats, kurio netenkino jos gerumas, kantrybė ir meilė.

Bėda buvau aš, nes norėjau, kad Sidė būtų tuo, kuo niekuomet negalėtų būti.

Jo motina.

Dar nebuvau matęs Pegės tokios susijaudinusios.

Ji ištisas valandas plaikstėsi po namus savo pamergės apdarais, kraipėsi ir staipėsi prieš kiekvieną įmanomą atspindintį paviršių ir vis bėgiojo prie lango pažiūrėti, ar neatvažiuoja tėtis.

Pagaliau gatvėje pasigirdo motociklo variklio riaumojimas.

— Čia jis! — sušuko Pegė, šiaip taip atsiplėšusi nuo veidrodžio prieškambaryje.

— Nepamiršk šalmo, — iš antro aukšto riktelėjo jai mama.

Vestuvės buvo teminės. Nuotaka ir jaunikis į Santuokų rūmus važiavo motociklais. Net šventikas, turėjęs palaiminti jų sąjungą artimiausioje bažnyčioje, pasirodys ant savosios Hondos ir ceremoniją atliks vilkėdamas odinius drabužius. Pokylis turėjo vykti istorinėje „Ton Up Cafė“ prie M1 kelio.