Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Užverčiau albumą ir padėjau atgal į lagaminą.

— Ir aš atsiprašau, Side. Atsiprašau, kad nepadariau tavęs laimingos.

Sakiau nuoširdžiai.

— Eikš, — pakvietė ji. Aš priėjau ir mudu ilgai stovėjome apsikabinę.

— Draugai? — paklausiau.

— Draugai visiems laikams, Hari. — Ji atsargiai išsivadavo iš mano glėbio ir vėl nusisuko į lagaminus. — Bet aš verčiau išeisiu, kol dar liko truputėlis meilės.

Mama ėmė dėvėti Dolės Parton peruką.

Nuo chemoterapijos slenkantys plaukai buvo kone vienintelė blogybė, kurios mama išvengė, bet didžiulis auksinis perukas dabar buvo labai aktyviai naudojamas. Kai ji mudu su Patu įsileido vidun, jos vis dar dailų veidą įrėminęs perukas suspindo sužėrėjo saulėje kaip riterio šarvai.

— O kas tavo galvai? — paklausė Patas.

— Čia manieji Dolės Parton plaukučiai, mielasis.

— Juk tau nepablogėjo, ką? — sunerimau. — Tau plaukai nepradėjo — na, supranti?

— Visai ne. Šitas daiktas „Harrods“ kainavo penkiasdešimt svarų. Nedora būtų, kad kandytų. Be to, blondinės linksmiau gyvena. Kaip sako Rodąs Stiuartas.

Iš tiesų su savo peruku ji atrodė klaikiai. Kai Patas užsiėmė DVD grotuvu, o mudu su mama susėdome sodelyje, ji pasakė, kad perukas visai ne todėl, jog ji nori būti blondinė.

— Dabar aš kitokia, — pasakė mama. — Kitiems atrodo, kad liga nugalėta ir viskas pamiršta. Bet niekas nepasimiršta. Vos suskausta, vos nudiegia, ir tu jau svarstai, ar tik viskas neatsinaujina. Pasigauni slogą ir svarstai, ar čia ne vėžys. Tik paklausyk — kaip aš savęs gailiuosi.

— Ne, mama, visai ne.

— Mano Dolės Parton perukas. — Ji pasičiupinėjo auksinių gijų sruogas. — Taip noriu pasauliui parodyti, kad aš jau ne tokia, kokia buvau. Aš dabar kitokia, supranti? Žmonės man sako: „Grįžai prie normalaus gyvenimo, Liza?“ — Mama papurtė galvą. — Aš taip supykau. Negaliu apsimesti, kad man nieko nenutiko. Kaip jiems tai paaiškinti? Ką daryti, kad jie suprastų? Gyvenimas jau niekada nebebus normalus. Normalus gyvenimas pasikeitė.

Supratau, ką ji nori pasakyti. Bent jau maniau, jog suprantu. Susirgus kaskart atsiranda tikimybė. Ir taip dabar bus visados.

— Bet aš dabar ir stipresnė, — pareiškė mama. — Pasižiūrėk į mane su šita kupeta — žingsniuoju per parduotuves ir man visai tas pats, kad į mane žiūri. Kaip ten sakoma — tai jau ne mano problema, ar ne? Aš gyvenu dabartimi. Bandau gyventi tikrąja to žodžio prasme. Savaip, tyliai. Neplanuoju dešimčiai metų į priekį. Jei nori garantijos, pirk skrudintuvę. Dabar aš stengiuosi branginti tai, ką turiu. — Ji paėmė mane už rankos. — Ir branginti tai, kaip stipriai esu mylima.

— Gyvensi dar šimtą metų, mama. Tu įveikei tą bjaurybę. Pamatysi, kaip užaugs Patas.

Labai norėjau tuo tikėti.

— Sunku žmonėms, — ištarė mama, tarsi nė negirdėjusi, ką sakiau. — Manau, tavo tėtis šitaip jautėsi. Kai grįžo po karo. Su kuo jis galėjo pasikalbėti — rimtai pasikalbėti — apie tai, ką jam teko ištverti? Tik su tais žmonėmis, kuriems teko ištverti tą patį. Su tais, kurie žinojo.

Ji parodė man lankstinuką. Vieną iš tų rausvų ir violetinių lankstinukų apie krūties vėžį. Šito dar nebuvau matęs.

— Galima mokytis. — Mama atvertė lankstinuką. — Apmoko būti konsultantu. Ir tu gali kalbėtis su moterimis, kurioms tenka patirti tai, ką tu jau patyrei. Dabar žinau, kad būtent tai ir noriu daryti. Noriu padėti moterims, kurios kovoja su krūties vėžiu. Matai, Hari? Dabar jau galiu pasakyti. Anksčiau negalėjau. Vėžys. Man lyg ir buvo gėda, tarsi tai būtų mano kaltė. Ar prisimeni ligoninėje jauną šviesiaplaukę mergaitę? Gražutę tokią? Kiek jaunesnė už tave. Turėjo du berniukus. Gražuolėliai. Maždaug Pato amžiaus.

Lyg ir prisiminiau išblyškusią jauną moterį, gulėjusią su mama vienoje palatoje.

— Mirė, — pasakė mama ir jos akyse sublizgo ašaros.

— Tu nemirsi.

— Noriu kalbėtis su tokiomis mergaitėmis. Reikėtų sakyti, moterimis. Jas reikia vadinti moterimis, ar ne? Na, man ji buvo tik mergaitė.

Patui pabodo DVD ir jis išėjo į sodą. Šiandien jis nenorėjo važiuoti pas močiutę. Jį pažaisti kvietėsi Bernis Kuperis. Jaučiausi kaltas, jog taip darau, bet įtikinau sūnų, kad dabar reikia būti su močiute. Nes mano mama teisi. Normalus gyvenimas pasikeitė. Ir aš nežinau, kiek mums dar liko.

— Mano gražuoliai berniukai. — Mama išskėtė rankas. — Apkabinkite mane. Abudu. Nagi, aš neperlūšiu.

Ir mes ją apkabinome, juokėmės sukišę nosis į jos Dolės Parton peruką ir jautėme, kad visoje šioje žemėje nėra kito tokio žmogaus, kurį šią akimirką mylėtume karščiau.

Patas vėl nupėdino vidun. Mama nusišypsojo liūdna, o drauge laiminga ir patapšnojo man per petį.

— Tėtis didžiuotųsi tavimi.

Nusijuokiau.

— Kažin kodėl turėtų?

— Nes šauniai rūpinaisi manimi per visas šitas negandas. Nes myli savo sūnų. Nes esi geras žmogus. Amžinai lygini save su tėvu ir tau vis atrodo, kad jis geresnis. Ir tu neteisus, Hari. Kad ir koks didis tavo tėvas, tau vis vien tenka augti pačiam.

— Bet, mama, kaip judviem su tėčiu pavyko? Kaip sugebėjot mylėti visą gyvenimą? Kaip sugebėjot išlaikyti šeimą?

Mama atsakė nė nepamąsčiusi:

— Tereikia vis įsimylėti. Vis įsimylėti tą patį žmogų.

Pas Džiną reikėdavo nusiauti batus, todėl kai Patas savuoju raktu atrakino duris ir žengėme vidun, man tą pačią akimirką į akis krito kone per visą kilimėlį dryksantis turbūt kokio dešimto dydžio apavas kiek numintais kulnais, seniai bešveistas ir veikiau primenantis desantinius laivus, o ne batus.

Naujas draugužis, pamaniau. Nieko čia keista. Ji viena ilgai nebūna. Kai šitaip atrodo. Vis dar atrodo.

Padėjau Patui nusivilkti paltuką ir į galvą atėjo mintis, kuri dažnai šmėžuodavo, kai būdavau drauge su savo eksžmona.

O kaipgi mano vaikas?

Jeigu Džiną vėl pradėjo su kuo nors susitikinėti, ką tai reiškia Patui? Ar tam vyrukui patiks mano sūnus? Ar vaikas jį tik erzins?

Džiną atėjo mudviejų pasitikti išraudusi ir sutrikusi.

Staiga suirzau: kokį galą jį ten veikia su tuo didžiapėdžiu tipu?

— Senelė turi naujus plaukus, — pranešė Patas.

— Nuostabu, mielasis, — negirdėdama atsakė Džiną. Žiūrėjo, kaip aš žiūriu į desantinius laivus.

— Jie geltoni, — pasakojo Patas.

— Gražu.

Patas išsinėręs iš palto nusispyrė batukus.

— Eik. Ten kai kas nori su tavimi pasimatyti. Aš noriu pasikalbėti su tavo tėveliu.

Patas laipteliais užstrykčiojo į kambarį. Išgirdau vyrišką baritoną kažką sakant, o Patą atsakant mielu aukštu balseliu.

— Ričardas, — pasakė Džiną.

— Ričardas?

— Panašu, jog bandysime dar kartą.

Girdėjau, kaip viršuje Ričardas ir Patas bando šnekučiuotis.

O kaipgi mano vaikas?

— Pritrenkei mane, Džiną.

— Tikrai?

— Tikrai. O kaipgi senos karvės teorija?

— Seno buliaus teorija.

— Nesvarbu. Maniau, kad jeigu jau baigta, tai baigta.

Džiną nusijuokė.

— Gal turėjau omeny tave, Hari.

Įkvėpiau, palaukiau.

— Kas nutiko?

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Turbūt pasijutau izoliuota. Ir gal kiek išsigandau. Juk žinai, ką reiškia vienai gyventi su vaiku.

— Taip, žinau.

— Pasijunti vienišas. Tikrai. Kad ir kaip myli, vis vien jautiesi vienišas. O su naujais žmonėmis susipažinti sudėtinga. Tikrai sudėtinga, Hari. Ir aš netgi nežinau, ar norėčiau visų tų nesąmonių. Pasimatymai — Dieve, apsaugok mane nuo pasimatymų. Argi mūsų amžiaus žmogus gali turėti energijos visoms toms nesąmonėms?