Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Ar judu kalbatės?

Ji nusišypsojo.

— Ar girdėjai apie senos karvės sindromą?

— Nemanau.

— Kartą susiporavęs su karve, bulius daugiau ja nesidomi. Nesvarbu, kad karvė labai graži. Buliui visai nerūpi. Tai vadinama senos karvės sindromu.

— Ar tikrai?

Ji linktelėjo.

— Buliui pakanka vieno karto. Nesvarbu, kokia daili karvytė, — jam tiesiog nebeįdomu. Na, su šita sena karve yra kiek kitaip. Jei jau baigiau, tai jau baigiau.

Ji mane prajuokino. Girdėjau jos balse kartėlį, žinojau, kad šitas naujasis gyvenimas jai irgi ne rožėmis klotas. Nes nelengva kiekvienam vienišam tėvui ir motinai. Tiesiog neįtikėtina — Džiną dabar tokia ir buvo. Ji buvo pikta, surūgusi, liūdna. Bet aš jutau begalinį švelnumą šitai moteriai, kuri kadaise man buvo visų artimiausia. Moteriai, kuri tikrų tikriausiai būtų buvusi man geriausia draugė, jei nebūtume visko sugadinę vestuvėmis.

Ir pirmą kartą man toptelėjo, jog mudviejų santuoka nebuvo nesėkmė. Anaiptol. Mudu galėjome labiau pasistengti dėl Pato. Galėjome būti geresni vienas kitam. Tas tiesa. Tačiau išbuvome drauge septynerius metus, susilaukėme mielo jaukaus vaiko, nuo kurio buvimo šis pasaulis taps geresnis, ir mudu tebegalime kalbėtis. Dažniausiai. Kai ji nebūna sena karvė, o aš senas bulius. Tai kas sako, kad mūsų santuoka nesėkminga? Keleri geri metai ir puikus vaikas — gal nieko daugiau ir nereikėtų norėti.

Mudu su Džiną perėjome pragarą, bet tebegalime sėdėti viename kambaryje, jai į šuns dienas dedant buvusį vyrą, gerti jazminų arbatą. Kažkur toli praeity mudu su Džiną turėjome kažką, ko stigo mudviem su Side.

Iš mėlynos linijos laikų.

Iš tos dienos, kai grįžau pabėgiojęs po parką, o Džiną verkdama ir juokdamasi man pasakė, kad laukiasi.

Mudu su Side to neturėjome — vilties, džiaugsmo, optimizmo, kuriuos Džiną regėjo toje mėlynoje linijoje, toje siauroje mėlynoje linijoje, vedančioje į visas mūsų rytdienas ir prie mudviejų ateities ramsčio.

— Ak taip, nieko panašaus, — pasakė Eimonas. — Tyra meilė iš toli. Nieko panašaus — gal išskyrus laukinį seksą be apsaugos priemonių, kai šiurkščiai paimi ją iš nugaros. Žinoma, taip net geriau.

Jau ėmiau gailėtis, kad nepamelavau. Jau ėmiau gailėtis, jog pasisakiau jam, kad mudu su Kazumi nenutraukėme santykių.

— Ji mane supranta.

Tai buvo tiesa. Kazumi žinojo, kaip yra su mano mama. Ir ką man tenka išgyventi dėl sūnaus. Netgi, nors ir nesmagu būdavo apie tai kalbėti, dėl žmonos.

— Ji pernelyg gerai tave supranta, Hari. — Jis gurkštelėjo mineralinio vandens, perbraukė ranka vešlius juodus plaukus. — Ji su tavimi žaidžia, vyruti. Neapsigauk dėl jos meilumo. Visų tų „oi-gėlytės“, „oi-dangus“ niekų.

— „Oi-gėlytės“, „oi-dangus“?

— Kazumi supranta, kad gavęs, ko nori, vyras liaujasi norėjęs.

Mudu buvome Eimono persirengimo kambaryje komedijos klube Ist Ende. Šitas persirengimo kambarys veikiau priminė sandėliuką, palyginti su tuo, kokį turėjome televizijoje, o klubas iš tiesų buvo senamadiška alumi, karkomis ir cigarečių dūmais prasmirdusi knaipė, pavėluotai pabandžiusi suspėti į išpopuliarėjusio komedijos žanro traukinį.

Tai ne kažin kiek tesiskyrė nuo to, kur Eimonas pasirodydavo, iki buvo pakviestas į televiziją. Pasikeitė tik jo požiūris į moteris. Ankstesnis nerūpestingas gauruotas tipelis dabar tapo pačiu primygtiniu atsargumu: darė viską, kad tik grąžintų mane pas žmoną ir nutrauktų mano beprotystę. Priklausomybė nuo narkotikų padarė su Eimonu tai, kas tokiu atveju nutinka daugeliui.

Jis troško pastovumo.

— Tu susipainiojai, Hari. Vis limpi ne prie tų moterų, o tinkamas moteris nuvili. Pavyzdžiui, savo žmoną.

Jis visados Sidei jautė silpnybę.

— Po penkių minučių pasirodote.

Jis nepaliks manęs ramybėje. Eimonui — vieninteliam, išskyrus violončele griežiančią kaimynę, ką nors žinančiam apie mudu, — atrodė, kad viskas būtų kitaip, jei permiegočiau su Kazumi. Išbraukčiau ją iš savo svajonių. Jei mudu su Kazumi pasimylėtume, aiškino man Eimonas, man ji taptų tiesiog eiline mergina. Nes dabar Kazumi nebuvo tiesiog eilinė mergina. Bet man neatrodė, kad seksas, kai pagaliau iki jo prieisime, ką nors pakeis. Nebent tik, kad nebegalėsiu be jos gyventi.

— Argi nesupranti, Hari, ką tu darai? Vis ieškai skaniausio kąsnelio.

— Skaniausio kąsnelio?

— Medžioklė. Persekiojimas. Laukimo karštinė. Juk tai ir yra skaniausias kąsnelis, ar ne? Pripažinkim, tai kur kas geriau už bet ką, kas būna vėliau.

— Primink man, kad niekada su tavimi nesimylėčiau.

— Tu nenori, Hari, kad tas geras dalykas pražūtų. Kaip pražuvo su Džiną. Ir su Side. Tavo žmona. Ir su visom kitom tavo pažįstamom moterim. Tu nori, kad tai, kas geriausia, tęstųsi amžinai. Ir ką gi tu darai? Tempi šitą platonišką bendravimą. Elgiesi taip, kad malonumo ieškojimas, siekimas, atidėliojimas vis tęstųsi ir tęstųsi.

— Ar tai šitaip aš dabar elgiuosi? Man taip neatrodo. Aš miegojau su daugybe moterų, kurių nemylėjau. Kodėl negaliu mylėti moters, su kuria nemiegojau?

Su kuria nemiegojau — niekaip negalėjau atsikratyti šito nevykusio eufemizmo. Visa kita skambėjo kažkaip pernelyg mechaniškai.

— Pažiūrėk šitaip. Kam visa tai? Viskas — seksas ir romantika, vyrai ir moterys? Kad būtų vilkinamas atsipalaidavimo momentas. Atidėliojamas malonumas. Nutolinama ekstazė. Liaukis, nedaryk šito. „Frankie Goes to Hollywood“27 žinojo, ką sako, Hari. Ir ką tu veiki su ta moterimi, su kuria nemiegojai?

— Sakyk, sakyk.

— Aišku kaip dieną. Taip karštai žavėdamasis ta, su kuria nesidulkinai, atidėlioji atsipalaidavimo momentą — nuolatos. Aišku, eini dėl jos iš proto. Kodėl turėtų būti kitaip? Eisi dėl jos iš proto, kol pamatysi, kad ji — toks pat žmogus kaip ir visi. Kaip tavo žmona.

— Manai, kad jeigu pasimylėtume, Kazumi man neberūpėtų?

— Nebūtinai. Manau, kad tada imtum blaiviau mąstyti. Dabar tu esi įsimylėjęs fantaziją, o tai visų pavojingiausia.

— Tai tu manai, kad negali domėtis žmogumi, kol nepasikeitei kūno skysčiais?

— Ei, Hari, neperlenk. Tai pralaužia ledus.

Pasižiūrėjau į laikrodį.

— Po minutės pasirodai.

— Joks vyras nepajėgia blaiviai galvoti, kol jo galas kietas, Hari.

Gal. Mačiau, kad dėl platoniškų santykių viskas atrodo beviltiškai romantiška. Vidudienio kapucino kažkokioje mažytėje saulės zuikučiais mirgančioje kavinukėje yra tai, ko niekados nebepamiršiu. Polaroido nuotrauka, kur patys nusifotografavome Primrous Hile — besijuokianti Kazumi, kai norėdami tilpti į kadrą, susitrenkėme galvomis, — tapo visos mano savaitės šviesuliuku. Ji spustelėjo man ranką paskutinėje „Swiss Cottage Odeon“ kino teatro eilėje, ir tai sujaudino labiau už daugelį nuotykių, patirtų per neilgą mano miesto berniūkščio karjerą. Taip ji mane veikė.

Taip, suvokiau, kad visa tai darosi nebevaldoma. Tačiau tai buvo daugiau negu fantazija. Ėmiau sverti praktiškuosius gyvenimo su Kazumi aspektus. Mintyse vienus namus grioviau, kitus kūriau, įsivaizdavau, kaip mudu su Kazumi prieiname iki to taško, iki kurio galiausiai prieina visos poros, net ir tos, kurios dievina vienas kitą. Iki to taško, kai net nebejauti poreikio kalbėtis.

Mudviem gali pavykti. Jaučiau, kad gali pavykti. Ir galbūt ji buvo kaip tik ta, kurios man visą laiką reikėjo. Galbūt ir Sidė būtų laimingesnė su kuo nors kitu. Akivaizdu, kad dabar gyvendama su manimi ji nemiršta iš laimės. Taigi gal visiems būtų geriau. Vienas žiaurus skaudus kirtis — nuo santuokos, nuo namo, nuo namų, — ir visiems atsiras galimybė atrasti savąją laimingą pabaigą.