Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Gydytoja nusprendė, jog man balto chalato sindromas.

— Pamatote gydytoją, — ji šypsojosi, žavus itališkas akcentas daiktavardžių galūnėse pridėdavo netikėtas balses, — ir jūsų kraujospūdis iki dangaus -a .

Gydytoja tarytum teisi. Kai įeidavau pas ją į kabinetą, mano sistolinis kraujospūdis būdavo apie 180, o diastolinis — apie 95. Gydytoja liepdavo pagulėti dešimt penkiolika minučių ir pamatuodavo dar kartą. Visados būdavo kur kas geriau — maždaug 150 ir 90. Ne patys geriausi rodmenys, bet jie reiškė, jog greitu laiku insultas vis dėlto manęs neištiks.

Balto chalato sindromas. Gal. Žinojau, kad tai kažkuo susiję su mano širdimi. Bet gydytoja neatsižvelgdavo į tai, jog pas ją ateinu iš namų. Todėl kai matuodavo mano kraujospūdį, bet jau dalis jo buvo nulemta mano gyvenimo su žmona — niūraus sustingusio gyvenimo, kur atskiros lovos, mišrios šeimos ir eksvyras, kuris kitą savaitę veda. Suprantama, kad mano kraujospūdis iki padebesių. Koks gi dar jis galėtų būti?

Kai pagulėdavau čionai ant kušetės, klausydamasis tolimo eismo murmėjimo Harlėjaus gatve, mintys nuklysdavo prie laimingesnės mano gyvenimo pusės. Pirmasis matavimas — mano gyvenimas su Side. Antrasis matavimas — kitas mano gyvenimas, slaptas gyvenimas, gyvenimas su Kazumi.

Dabar jau ją pažinojau. Ji buvo ne šiaip jauna graži moteris, už kurios užkliuvo mano akis. Sužinojau apie jos vaikystę, apie tėvą, mirtinai nusigerdavusį po darbo, apie motiną, kuri atsisakė svajonių pakeliauti po pasaulį dėl vyro, kuris jos nemylėjo. Sužinojau apie iširusią Kazumi santuoką ir apie drąsą, kurios prireikė atvažiuoti į Londoną ir viską pradėti iš naujo. Žinojau, kaip jos veidas, dažniausiai svajingai rimtas ir mąslus, gali staiga nušvisti iš laimės, nušvisti visai netikėtai — kaip senoviški Primrous Hilo žibintai.

Žinojau, jog tai ne tas pats, kas su kitu žmogumi kurti tikrą gyvenimą. Ne tas pats, kas grumtis su visais tais žlugdančiais dalykais — skalbimo mašinomis, šildytuvais, automobiliais, šeimomis, santuokomis, — bet ji vis vien man buvo visų mieliausia, ir tai buvo tikra, tikriau nei visa kita. Mudu kalbėdavomės. Kalbėdavomės apie viską. Išskyrus, žinoma, mano žmoną. Apie ją niekados nesikalbėdavom.

— Reikia intensyvesnio gydymo, — pasakė gydytoja.

Ji perrašė mano receptą. Užuot kartą per dieną gėręs 40 mg Zestrilo, dabar gersiu 20 mg Zestrilo ir 20 mg Zestoretiko.

Tačiau širdimi — savo pamišusia, tvinksinčia, meilės ištroškusią širdimi, — jaučiau, jog nuo ligos, kuria sergu dabar, piliulės nepadės.

Kiek merginų ir moterų parsivedžiau namo supažindinti su mama?

Parsivesdavau ne kiekvieną merginą, su kuria eidavau į kiną, ne kiekvieną moterį, su kuria permiegodavau. Vis dėlto skaičiuojant paauglystės drauges ir dvi žmonas jau turėtų būti dviženklis skaičius. Ir kai mudu su Kazumi įvažiavome į priemiesčius, kur išsikėtojęs didmiestis užleido vietą vasaros pievoms, suvokiau, kad su mama moterį pažindindavau pagal tą patį kriterijų: šita, šita ypatingoji, bus paskutinė, kurią parsivedu namo. Kodėl taip sureikšminame pirmąją? Svarbiausia yra paskutinioji.

Šiuo jos gyvenimo laikotarpiu mielai būčiau patausojęs mamą nuo mano dabartinių šeimyninių nesklandumų. Tačiau nebuvo jokios prasmės jai sakyti, kad Kazumi man tik draugė.

Mano mama žinojo, kad vyrui, kurio santuoka braška, tokio dalyko nebūna.

Senas namas sekmadienio popietę.

Mudu įleido Patas. Nusišypsojo Kazumi, nelabai suvokdamas, ką ji čia veikia. Mama sėdėjo svetainėje ant kilimo ir susikaupusi sukiojo pečius. Ji atsistojo kiek sutrikusi, kad šitaip ją užtikome, tačiau Kazumi pabučiavo kaip gerą pažįstamą.

— Sveika, širdele. Mankštinuosi.

Mano motina, perėjusi pragarą, elgėsi taip, tarsi tai būtų buvęs tik pasivaikščiojimas parke.

Po operacijos ir švitinimo dešinės rankos raumenys buvo kieti ir sustingę. Ji turėjo mankštintis, kad mažiau skaudėtų, ir darė įvairius pratimus, kad atsigautų dešinė ranka. Mankštinosi ji uoliai, niekados nesiskųsdavo, ir aš dabar jau supratau, kad iš tiesų mama tvirtesnė už visus mus, jos gyvenimo vyrus.

— Dvejus metus turėsiu daryti šituos pratimus, širdele, — pasakojo ji Kazumi. Jei mama pažįstama su žmogumi penkias sekundes, jis jai jau mielasis , brangusis , širdelė. — Taip man sakė.

Mama specialiai Kazumi, Patui ir man parodė visus savo pratimus. Parodė „Pečių sukimą“, „Plaukų šukavimą“, „Pakėlimą su pagalba“, „Nugaros kasymą“, „Sulenktą ranką“. Išdidžiai mestelėdavo pratimų pavadinimus, kaip kadaise tardavo „Žingsninis“, „Pasiklydę Ostine“ ir „Keturių žvaigždžių bugis“.

Žinojau, kad šita mankšta dar palyginti niekai. Vis vien liks įtampa. Net po siaubingos operacijos, kuri buvo būtina mamos gyvybei išgelbėti, viskas nesibaigė. Tyrimai, pratimai, vaistai, baimė, kad vėžys atsinaujins, — visa tai tęsis daug metų.

Mamai dilgčioja ranką, kamuoja skausmas krūtinėje. Kai gėrėme arbatą su sausainiais, pastebėjau, kad mama įgijo įprotį tikrinti savo ranką.

Iš pažasties buvo pašalinta dalis limfmazgių, ir mamai buvo pasakyta, kad dėl to gali rastis limfoedema — tai yra rankos audiniuose gali kauptis skystis. Jai liepė stebėti, ar neatsiras patinimo pažeistojoje pusėje, dešinėje, ir ji žiūrėjo visą laiką. Galbūt dabar ji visados stebės save. Kas kelias minutes ji tyrinėjo savo ranką, ieškodama beprasidedančios pabaigos ženklų.

Po chemoterapijos liko baisiausių pagirių jausmas, pagirių, kurios nepraeina. Laimei, nenuslinko plaukai. Po švitinimo liko nuovargis ir skausmas, tarsi būtų užmigusi deginančioje saulėje. Ji juokėsi iš tokių dalykų, dėl kurių suaugę vyrai, pavyzdžiui, aš, raudojo užtamsintame kambaryje.

— Laukiau, kad nuslinks plaukai, — pasakė mama ir šelmiškai šyptelėjo. — Būčiau galėjusi dėvėti Dolės Parton peruką.

Patas pritariamai nusijuokė. Jis ne kaži ką iš viso šito suprato, nors mudu su mama ir įsigilinome į kiekvieną žodį lankstinuke „Kalbėkitės su vaikais apie krūties vėžį“ ( Jeigu kiekvienoje pakopoje įstengsite atvirai kalbėtis su savo šeima , joje atrasite neišsenkantį meilės ir paramos šaltinį). Tačiau jis skyrė ženklus, rodančius, kad buvo pajuokauta — linksmą gaidą balse, kilstelėtus antakius, užverstas akis, — ir visados su malonumu entuziastingai reaguodavo.

Man šypsotis sekėsi sunkiau, nes žinojau, jog tik tada, kai mano sūnus visiškai suaugs, bus aišku, ar tas daiktas, buvęs mano motinoje, visiškai sudorotas. Metų metai, daugybė metų. To, kas gali nutikti geriausia, teks laukti daugybę metų. Kas blogiausia, gali nutikti akimirksniu.

Mama kasdien gerdavo po 20 mg Tamoksifeno , hormoninio preparato, nuo kurio jautėsi tarsi per antrą menopauzę. Ji tuos vaistus gers penkerius metus. Po dvejų metų galbūt nebereikės mankštos. Galbūt. Ką daktarai sakys. Reikia palaukti ir pažiūrėti.

Dar buvo daugybė dalykų, apie kuriuos mama su manimi nekalbėjo. Visa tai turėjau išgauti iš gydytojų, jos draugių ir visų tų rausvų ir purpurinių lankstinukų. Mama tai pavadintų moteriškais reikalais.

Dėl rando, dar jautraus ir skaudaus, ji negalėjo segėti liemenėlės. Užgauliai žiauru. Vėl man priminta, kad šitas vėžys, rodos, sukurtas taip sadistiškai, kad mama kuo mažiau jaustųsi moterimi.

Vis dėlto su visu pažeminimu, skausmu ir siaubu ji susidorojo nesiskųsdama, su savotišku geranoriškų, pašaipiu praktiškumu, kurio nestokojo visą gyvenimą. Ji pakilo dar užplikyti arbatos. Šyptelėjo per Kazumi petį ir kilstelėjusi antakius nežymiai linktelėjo. Žinojau, ką tai reiškia. Mačiau tą žvilgsnį, kai pirmą kartą namo parsivedžiau Džiną. Ir Sidę. Tas žvilgsnis reiškė — gražuolė.