Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Meilutė Kazumi, — tarė Evelinas Blantas. — Šįvakar būsiu namie.

Tik tada, kai Eimoną tualete į kampą užspeitė gauja anglų turistų Manchester United marškinėliais, o Evelinas Blantas užsiropštė ant stalo pademonstruoti savo riverdanso sugebėjimų, mudu su Kazumi kelioms akimirkoms likome vieni.

— Tai ar Londonas tau tiko? — sušukau mėgindamas perrėkti smuklės grupės energingai grojamos Vano Morisono „Real Real Gone“ garsą.

Kazumi parodė sau į ausis. Man patiko, kad jos mažumėlę atsikišusios. Man tai labai patiko.

— Negirdžiu, — pasakė ir sriūbtelėjo „Gineso“ alaus.

— Ar gauni daug užsakymų? Ar jau esi dirbusi Trumpet ?

Ji nusišypsojo, papurtė galvą ir vėl palietė tas savo atsikišusias ausytes. Iš tiesų triukšmas čia buvo kurtinantis. Supratau, kad galiu jai sakyti ką noriu.

— Sakau, labai džiaugiuosi tave matydamas. Atrodai fantastiškai. Esi tokia miela. Aš labai laimingas, kad atsiradai mano gyvenime. Man rodos, netenku proto.

Ji mandagiai nusišypsojo.

Į mūsų stalą vožėsi besikvatojantis vokietis turistas Glasgoiv Celtic marškinėliais. Jis plojo rankomis ir trypė kojomis, kai Blantas skėlė džigą taip prie šonų prispaustomis rankomis, tarsi būtų surištas.

— Tai pašėlę airiai, — pasakė vokietis. — Jie taip smagiai leidžia laiką, ar ne?

— Jis gyvena Hampstede, — pasakiau. — Hampstede Londone.

— Pašėlę, pašėlę airiai.

Linksmybės dar labiau įsisiūbavo, kai grupė, rinkinukas paniurėlių hipių, panašių į „Narsiosios širdies“ statistus, užtraukė Vano Morisono „One Irish Rover“.

Blantas įjungė aukštesnę pavarą.

Užgriuvo autobusas italų, smuklė prisigrūdo sausakimša. Italai užsisakinėjo „Ginesą“ pas raudonplaukį studentą už baro. Blantas nusimušė kojos pirštą į didžiulę stiklinę peleninę ir raukydamasis iš skausmo pradėjo strykčioti ant vienos kojos. Turistai entuziastingai plojo, jo nesėkmę palaikę oficialaus pasirodymo dalimi.

Vokietis turistas sulinksėjo kaip žinovas.

— Muzika airiams labai svarbi. „Boomtown Rats“. „Thin Lizzy“. „U2“. Tai jų dvasioje.

Jis užsiropštė pas Blantą ant stalo.

Grįžo Eimonas. Linguodamas galva pasižiūrėjo į Blantą ir vokietį.

— Matot, kas darosi, kai per daug prisižiūri „Titaniko“?

Ant stalo atsirado padėklas su bokalais, ir norėdamas užgožti vokietį, demonstruojantį housdansą — maskatuojančios rankos, kojos įaugusios į žemę, stilius, priešingas paprastajam arba tradiciniam riverdansui, — Blantas pabandė per storulį atlikti įmantrų „Lord of the Dance“ šuolį. Ir tada nusivertė nuo stalo ir tekštelėjo marmūze į australo turisto lėkštę su dešrele ir sūriu bei pomidorais.

Eimonas gurkštelėjo mineralinio vandens ir nusišypsojo Kazumi. Man krito ūpas. Galgi nebandys jis su ja permiegoti, ką? Narkotikai jo gyvenime buvo pakeitę mergaites. Tačiau dabar narkotikų nebėra.

Tada užgrojo „Brown-Eyed Giri“, ir visa liaudis sukilo. Prie Kazumi priėjo jaunas gražus italas ir pakvietė šokti. Staiga tarp jų išdygo Evelinas Blantas: raudonas veidas susiraukęs, prie prakaituoto antakio prikibęs pomidoro griežinėlis.

— Drauguži, ji užimta.

Pagaliau mus išgrūdo.

Lankytojai troško šėlti iki aušros, bet jaunam raudonplaukiam baro padavėjui reikėjo rytą keltis į informacinių technologijų paskaitas koledže.

Taigi provėžiuotu kaimo keliu keturiese patraukėme atgal. Vienintelė šviesa — mirksinčių žvaigždžių skliautas, vienintelis garsas — vandenyno mūšos riaumojimas.

Riaumojanti mūša ir autobusų stovėjimo aikštelėje vemiantys turistai.

Nelengva buvo užmigti prie įlankos stovinčiame namelyje.

Nuo Atlanto atšvilpė naktiniai vėjai, ir seni namelio rąstai girgždėjo vaitojo kaip audringoje jūroje mėtomas laivas. Be to, buvo šalta: mano M&S pižama buvo papildyta senais „Penktadienio Fišo“ marškinėliais ir vilnonėmis kojinėmis, bet aš vis vien drebėjau po plonyte antklode, skirta vasarotojams.

Tačiau tą vakarą negalėjau užmigti ne dėl šalčio ar garsų. Ramybės nedavė mintis apie Kazumi, susirietusią pataluose kambarėlyje viršutiniame namelio aukšte. Štai dėl ko iš tiesų negalėjau užmigti. Štai kodėl būdravau, kai ji trečią nakties pasibeldė į mano duris.

Ji vilkėjo šiltą languotą škotiško audinio pižamą. Ta mergina škotišką audinį mėgo labiau už visus mano pažįstamus škotus. Dar ji mūvėjo storas kojines ir buvo užsimaukšlinusi vilnonę kepurę. Namelio viršuje, ko gero, buvo dar šalčiau. Sumirkčiojau spoksodamas į ją, nevisiškai tikras, ar nesapnuoju. Tada ji prakalbo pašnibždom, tarsi bijotų pažadinti kitus.

— Atsiprašau, — tarė.

— Nieko tokio. Kas nutiko?

— Problema kambaryje.

Nusekiau paskui ją per tamsią svetainę, paskui atsargiai užkopėme kelis laiptelius į viršutinį namelio aukštą. Skersai jos lovos išsižiojęs, apsiseilėjęs ant pilvo drybsojo Evelinas Blantas ir garsiai knarkė.

— Sakė, kad ėjo į tualetą ir grįždamas pataikė ne į tą kambarį, — pasakė Kazumi.

Nuo girto rašeivos akimis nuklydome iki išklypusių laiptelių, kuriais reikėjo užkopti norint pakliūti į šitą kambarį. Tiek prisilakęs netyčia jais neužkopsi, pamaniau.

— Storas melagis, — metė Kazumi.

— Ar jis — ar jis tave kaip nors nuskriaudė?

Ji papurtė savo dailią galvutę.

— Pasigrabinėjo apie karšto vandens butelį ir užmigo. Neįstengiu jo prižadinti.

— Aš pabandysiu. — Papurčiau jį už peties. — Pabusk, Blantai, tu ne savo kambaryje. Pabusk, tu, prakaituotas storas mulki.

Jis kažką sudejavo, prisiglaudė mano ranką sau prie skruosto, ir jo išburkusiu veidu nuslinko girtuoklio ekstazės šešėlis. Beviltiška. Tokio niekaip nepabudinsi.

— Gali miegoti mano kambaryje, — pasiūliau. — Aš atsigulsiu ant sofos.

— Ne, ne, ne.

— Nieko čia tokio. Tikrai. Eik į mano kambarį.

Ji pasižiūrėjo į mane ir tarė:

— Arba galėtume — žinai, — gyventi viename kambaryje.

Tyloje girdėjosi, kaip vandenynas dūžta į krantą.

— Taip, — pasakiau. — Tikrai galime.

Drovūs kaip du penkiamečiai pirmą dieną mokykloje mudu grįžome į mano kambarį. Tada skubiai iš skirtingų pusių sušokome į lovą, ir mano vilties kupina širdis šoktelėjo aukštyn, nors žinojau, kad ją valdo ne aistra, o hipotermijos baimė.

Aš gulėjau aukštielninkas, o Kazumi nusigręžusi nuo manęs. Girdėjau savo paties alsavimą, jaučiau jos kūno šilumą. Ir kai nebeįstengiau ištverti, ištiesiau ranką ir atsargiai palietęs jos šoną delnu užčiuopiau languotos pižamos švelnumą.

— Ne, Hari, — liūdnokai pasakė Kazumi, bet nepajudėjo.

Atitraukiau ranką. Nenorėjau būti toks, kaip Blantas. Kad ir koks buvau, toks būti nenorėjau.

— Kodėl ne?

— Tu turi žmoną ir sūnų.

— Yra šiek tiek sudėtingiau.

— Yra ir kitų priežasčių.

— Kokių? — Pabandžiau nusijuokti. — Nes tu ne tokia? Aš žinau, kad tu ne tokia. Todėl tu man taip labai ir patinki.

— Ir tu man patinki. Tu šaunus.

— Tikrai?

— Taip. Tu juokingas ir mielas. Ir vienišas.

— Vienišas? Aš?

— Man taip atrodo.

— Tai kas tada ne taip?

— Tu ne iš tokių vyrų. — Ji atvirto ant nugaros ir pažvelgė į mane. Jos rudos akys žvilgėjo mėnesienoje kaip tos merginos iš Vano Morisono dainos.

Aš pasiverčiau ant šono. Man patiko, kaip jos juodi plaukai užkritę jai ant veido. Pėda paliečiau jos pėdą, vilnone kojine vilnonę kojinę. Ji uždėjo delną man ant krūtinės, ir man nuo to užgniaužė kvapą. Mudviejų balsai tamsoje skambėjo tykiai kaip besimeldžiančių.