Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Kamden Taune aptikome japonų restoranėlį. Savo motinos dėka Patas buvo tikras japonų maisto žinovas ir vikriai darbuodavosi lazdelėmis, o sašimius ir tempurą dorodavo taip, kaip dauguma septynmečių šveičia mėsainius. Tik viduje susivokėme, jog pakliuvome į tepenyaki restoraną. Čia, ko gero, svarbiau ne maistas, o teatras.

Čia buvo sėdima prie didelių stalų, įrengtų aplink didžiules metalines kepimo groteles, kur dar buvo pakankamai erdvės suktis virėjui. Šitie virėjai pasipūtę slankiojo po restoraną kaip kokie prerijų plėšikai — šleivom kojom, tarsi dešimt dienų nenulipę nuo balno, didžiules baltas kepures atsismaukę ant pakaušių, prie prijuostės iš šono prisikabinę nukarusius dėklus su milžiniškais peiliais.

Šitie virėjai ne tik gamina tau maistą, jie kuria šou. Po visą restoraną prie čirškiančių grotelių jie dorojo krevetes, mėsos luistus ir daržoves: pjaustė, maišė su ryžiais, teatrališkai mėtė aukštyn prieskonių bei prieskoninių žolelių indus ir pagaudavo sau už nugaros. Ir visa tai darė svaiginamai mikliai, kaip Tomas Kruzas filme „Kokteilis“, tik čia švysčiojo neįtikėtino dydžio kapoklės.

Bet kol visas tas grožis prasidėjo! Teko laukti, kol mūsų stalą apsės lankytojai, nes tik tada pradedamas šou. Užmečiau akį į laikrodį, bandydamas suskaičiuoti, kada vėliausiai reikėtų iš čia išeiti, kad vis dėlto spėtume pas Pegę į vaidinimą. Pagaliau kai prie stalo nebeliko tuščių vietų, mus pasveikino jaunas virėjas filipinietis, dramatiškai išsitraukė peilį ir pradėjo aukštyn mėtyti maisto produktus. Matyt, buvo naujokas, nes jam vis nudribdavo tai šis tai tas — nepaklusni krevetė kone išmušė akį vokiečiui turistui, — bet Patas padrąsinamai šypsojosi. Laiko liko vis mažiau, o Patas vis užsisakė maisto, kad pamėtėtų, supjaustytų ir pačirškintų.

— Patai, mums jau laikas judėti, — pasakiau, bet širdis neleido nutraukti šitokių linksmybių.

Jaunasis tepenyaki virėjas pamėtėjo aukštyn stiklainėlį cinamono ir beveik beveik sugavo. Be didelio entuziazmo prisijungiau prie pritarimo aplodismentų.

— Labai noriu valgyti, — iš nuostabos spindinčiomis akimis pasakė Patas.

Kas čia yra su mano šeima ir teatru?

Kai atvažiavome į mokyklą, Patas jau atrodė labai nekaip.

— Sakiau tau, kad nebereikia trečios porcijos kalmarų, — pasakiau.

Spektaklis jau buvo prasidėjęs. Po visą salę išdidūs tėvai filmavo daugiakultūrės įvairovės fiestą, pavadintą „Kiaušinis“. Ką tai turi bendra su Velykomis? Nedaug ką.

Įvairioms pasaulio religijoms atstovaujantys vaikai buvo susirinkę tvartelyje, kur ką tik gimė taikos balandis iš papjė mašė. Mažulytėje scenoje spietėsi keturi vaikai: berniukas balta paklode ir juoda berete, greičiausiai vaidinantis sintoistų šventiką, maža mergaitė, įsisupusi į oranžinį paplūdimio rankšluostį, ant galvos užsimaukšlinusi rožinę plaukimo kepuraitę, reiškiančią plikę, tikriausiai vaidinanti budistų vienuolį, ir vaikas su vatine barzda ir sandalais, nė neaišku, berniukas ar mergaitė, turbūt atstovaujantis islamui arba judaizmui, o gal abiem kartu. Ir dar Pegė iš senos „Pokahontos“ antklodės iškišusi rankas ir kojas, galvą apsigobusi egzotišku saliu, matyt, vaidino Mergelę Mariją.

Sidę pamačiau pačiame eilės viduryje, o greta jos dvi tuščias vietas. Čiupau Patą už rankos ir mudu žingsnis po žingsnio ėmėme brautis jos link. Išdidūs tėvai su skaitmeninėmis kameromis aikčiojo iš skausmo ir nepatenkinti purkštavo, kai mindėme jiems kojas ir trankėmės į kelius.

— Atsiprašau, atsiprašau, — šnabždėjau aš, o Patas tik vaitojo, stenėjo ir graibėsi už pilvo. Scenoje veiksmas artėjo prie kulminacijos.

— Kas-šitas-keistas-padaras? — paklausė sintoistų šventikas.

— Iš-kur-jis-atsirado? — paklausė budistų vienuolis.

— Ką-jis-reiškia-pasaulio-žmonėms? — paklausė vaikas vatine barzda.

— Kur, velniai rautų, judu buvot? — užsipuolė mane žmona.

— Šššš. — Vienas iš tėvų su kamera.

— Atsiprašau. Niekaip negalėjau jo iškrapštyti iš Gleno.

— Gleno? To bjauraus seno panko?

— O paskui įstrigome tepenyaki restorane.

— ŠŠŠŠ!

Nukreipėme savo dėmesį į sceną.

Sidė pro lūpų kamputį prašnypštė:

— Žinojai, kad Pegei šitas vakaras ypatingas. Žinojai.

— GAL TEIKTUMĖTĖS NEŠNEKĖTI? MALONĖKIT. — Kažkokia suvytusi senučiukė iš eilės už mūsų.

Patas išsižiojo, pasilenkė į priekį ir pradėjo tyliai žiaukčioti.

Visi scenoje žiūrėjo į Pegę. Budistų vienuolis oranžiniu paplūdimio rankšluosčiu ir plaukimo kepuraite. Sintoistų šventikas balta paklode ir juoda berete. Barzdotas senolis vatiniais veido plaukais ir sandalais. Visi laukė, kad Pegė pasakytų savo sakinį.

— Ką - jis - reiškia - pasaulio - imonėms? — pakartojo senolis.

— Tu toks savanaudis, — nė nesistengdama kalbėti tyliai išrėžė Sidė. — Tau terūpi tavo sūnus. Visa kita tau nieko nereiškia.

— GAL TEIKTUMĖTĖS...

Sidė pasisuko kėdėje.

— Oi, močiute, keisk plokštelę.

Pegė spoksojo į publiką, tarsi laukdama, kad jai pasufleruotų. Ji prasižiojo, bet taip iš jos burnytės nieko ir nepasigirdo. Kitaip nei iš Pato, kuris, taip sakant, pasirinkęs tinkamą akimirką ėmė išraiškingai vemti man į sterblę.

Iš užkulisių pasigirdo gerosios mokytojos balsas.

— Paukštis reiškia, kad visi žmonės turi gyventi kaip vienas ir...

— Ir-mylėti-vienas-kitą, — suvapėjo aktoriai scenoje burdamiesi apie savo kartoninį balandį. Išskyrus Pegę, maldaujamai žiūrinčią į savo motiną. Bandžiau apvalyti Patą ir save patį vieniša Kleenex servetėle. Pegė tuo metu žengė prie scenos krašto, jos šalis atsivyniojo.

Riktelėjau jai, bet jau buvo per vėlu. Ji kilstelėjo ranką norėdama prisidengti nuo žibintų ir, aiktelėjus publikai, nusivertė nuo scenos.

— Niekada tau už šitai neatleisiu, — išrėkė Sidė.

Niekas rimtai nenukentėjo.

Pegės kritimą sušvelnino pirmokėliai, turkiškai sėdėję pačiame priekyje. Patas pasijuto geriau, vos tik atsikratė tepenyaki kalmarų. Išdidūs laimingi tėvai ir seneliai, mėgaudamiesi arbata ir sausainiais, aptarinėjo vaidinimą. Bet mudu su Side nusprendėme, kad mums žmonėjimosi pakaks.

Kai tik Patas buvo bent kiek apvalytas ir nudžiūvo Pegės ašaros, mes dar kartą atsiprašėme pirmokėlių, jų tėvų bei mokytojų ir patraukėme į automobilių stovėjimo aikštelę. Mudviem su žmona vaikus iš mokyklos teko kone vilkte išvilkti.

— Tau paprasčiausiai nerūpi, ar ne? — nerimo Sidė. — Jeigu tai nesusiję su tavimi ir Patu, tau nusispjaut.

— Netiesa.

— Taip atsitiko dėl kalmarų, — pasakė Patas, kaip beviltiškas girtuoklis visą kaltę suvertęs prastam alui.

— Važiuokim namo, — pasakiau, nors nuo minties apie dar vieną vakarą mūsų mišriuose namuose užplūdo neviltis.

— Viskas būtų buvę gerai, jei būtum atėjęs laiku, — pasakė Sidė. Jos akys buvo drėgnos. — Jei tik būtum pasistengęs ateiti laiku.

— Hari? — Tylus balsiukas greta.

— Ką, Pege?

Pasilenkiau prie jos.

Ji sušnibždėjo man į ausį:

— Velniškai tavęs nekenčiu, Hari.

Senyva ponia su fotoaparatu ant kaklo nusišypsojo mums.

— Kokia graži šeimynėlė, — pasakė.

Devynioliktas skyrius

Gulėjome tamsoje nesiliesdami ir laukėme, kol užslinks miegas, bet jis neskubėjo.