Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Normalesnių už mus nė nebūna, — pasakiau.

— Taigi mes pasidarėme normalūs, kai tu atsiradai? O jeigu tu nebūtum atsiradęs, būtume taip ir likę apsigimėliai?

— Nežinau. Aš tik žinau, kad atrodė lengva gyventi. Dabar to lengvumo nebėr. Patas ir Pegė nesikalba. Sidė pyksta ant manęs, nes jai atrodo, kad paikinu Patą. Aš siuntu ant Sidės, nes man atrodo, kad ji nepatenkinta, kam Patas atvažiavo kad ir vienai apgailėtinai savaitėlei.

— Kodėl Patas ir Pegė nesikalba?

— Susiriejo. Jis lėlę Liusę išvadino kekše už du dolerius. Žinai gi, ką Pegei reiškia jos Liusė.

— Broliai ir seserys visados niaujasi. Aš kone nusmeigiau vieną brolį.

— Taip, bet jie gi ne brolis ir sesuo, tiesa? Štai kur šuo pakastas. Taigi tai niekados nebus normalu. Nebus visiškai normalu. Jeigu viskas subyrės, kas tada nutiks? Mes daugiau niekada vienas kito nebematysime. Ar šitai tu vadini normaliu gyvenimu? Baik, mama. Net tu nesi tokių plačių pažiūrų.

Patas užsikorė iki pat laipynės viršaus. Jo siluetas, tarsi išbrėžtas bekraščiame mėlyname danguje, ir pavasario dvelksmas ore, nepaisant šaltuko. Aptūlotas šilta striuke mano sūnus šypsojosi mums iki ausų. Laikėsi tvirtai įsikibęs abiem rankomis. Kelios auksinės plaukų sruogos išlindo iš po kepurės su bumbulu, kurią jam numezgė senelė.

— Man nepatinka visos šitos kalbos apie normalumą, — pasakė mama. — Nes daugybę metų jaučiausi kaip tik nori, bet tik ne normaliai. Dešimt metų bandėme susilaukti tavęs. Kas mėnesį ateidavo nauja širdgėla. Dešimt metų kas mėnesį, Hari. Tu protingas vyras. Susitvarkysi.

Turbūt slystelėjo Pato sportbatis, ir aš mačiau, kaip, staiga loštelėjus atgal į skystančią oro sieną, pasididžiavimą jo veide pakeičia panika. Bet jis akimirksniu atgavo pusiausvyrą, tvirtai atsistojo ant skersinio ir tvirtai kumštukais įsikirto į laipynę.

— Nėra tokio dalyko kaip normali šeima, — pasakė mano mama.

Paskambino Džiną.

Buvo beveik vidurnaktis. Vaikai jau seniausiai miegojo: Pegė savo kambaryje, Patas ant seno čiužinio svečių kambaryje. Sidė rengė vaišes viename iš tų itin modernių viešbučių, kurių priviso visame mieste. Po šmeižto dėl lėlės Liusės moralės mes visi dar kartą pasikalbėjome, tačiau nebuvo apsieita be nenatūralaus mandagumo, kuris kartais blogiau už piktą tylą. Džiaugiausi, kad nieko nėra greta, kai paskambino mano buvusioji.

— Kaip jis, Hari?

— Gerai.

— Neleidi jam vartoti cukraus? Ir kofeino? Ir angliškos jautienos?

— Jis nevalgė „Happy Meal“ nuo ano karto, kai buvo pas mane.

— Noriu, kad nuvestum jį aplankyti mano tėčio.

— Tavo tėčio? Nuvesti pas Gleną?

— Taip. Pas Pato senelį.

Man visados išdulkėdavo iš galvos, kad Patas turi dvejus senelius. Džinos mama mirė dar iki Patui gimstant, o jos tėtušis nebuvo tradicinis senelis, nors tebebuvo gyvas ir sveikas, ir Patas retkarčiais su juo matydavosi.

Glenas buvo toks, koks buvo visados — apžėlęs muzikantas, kuris taip niekaip ir neišsikapstė iš žemesniosios lygos. Buvo kadaise, septintojo ir aštuntojo dešimtmečių klestėjimo laikotarpiu, pakliuvęs į Top of the Pops, tačiau šiaip jau tris dešimtmečius pradirbo pardavėju gitarų parduotuvėje Danijos gatvėje, brązgindamas „Stairway to Heaven“ jauniesiems NME20 skaitytojams. Didumą savo energijos jis išliejo kas keleri metai kurdamas naują grupę, jei neminėsime ir naujos šeimos. Džiną su motina buvo paliktos prieš ištisą amžinybę. Gal nesutapo muzikinis skonis.

— Noriu, kad jis pasimatytų su mano tėčiu. Noriu, kad jis žinotų, jog turi ir kitą senelį. Buvo ne tik tavo tėtis, Hari.

— Gerai. Nuvesiu Patą pas Gleną.

— Ačiū.

— Kaip jums ten sekasi? Britnė vis dar erzina Ričardą? Patas man pasakojo. Ar jis vis dar laižosi pimpalą po valgomojo stalu? Turiu omeny, šuo. Ne Ričardas.

— Šuo — mažiausia iš visų mūsų problemų, — pasakė buvusi mano žmona.

Mano sūnus pravirko dar visai naktį. Ropšdamasis iš lovos pajutau, kaip greta sujudėjo Sidė. Kaip reikiant nepabudęs apgraibom nuėjau pas jį.

Tarsi nė nebūtume išsiskyrę.

Ilgi plaukeliai buvo prilipę prie suprakaitavusios galvytės. Pasodinau jį, daviau pagerti vandens ir glosčiau nugarą, kaip glostydavau, kai jis buvo dar visai mažiukas ir jam reikėdavo atsirūgti.

— Lėktuve negali užmigti, — pasakė jis tamsoje per miegus. — Sunku, nes visą laiką judi ir visą laiką tas maistas, ir mažas televizorius. Juk sunku, tėveli?

— Bet dabar viskas gerai. Dabar viskas gerai.

Prisiglaudžiau savo berniuką ir ėmiau sūpuoti. Jaučiau per medvilninę pižamą sklindančią jo kūnelio šilumą, jaučiau, kaip jo nedidukė krūtinė su kiekvienu kvėptelėjimu pakyla ir nusileidžia, jaučiau, kaip manyje sukyla meilė jam.

Buvo keturios ryto. Visas namas sumigęs. Ir aš, dabar jau visiškai išsiblaivęs, prisiminiau žodžius iš tolimos tolimos praeities.

— Tu tik pailsink akytes, — pasakiau savo vaikui.

Aštuonioliktas skyrius

Pegė apžvelgė minią, susibūrusią aplink milžinišką apžvalgos ratą.

— Daug žmonių, — pasakė ir įsikibo man į ranką.

Pasižiūrėjau aukštyn į virš mūsų stūksančią Londono Akį, o paskui žemyn į susirūpinusį veidelį. Nusišypsojau ir spustelėjau jai rankytę.

— Netrukus būsim viršuje.

Ji linktelėjo ir dar tvirčiau įsikibo man į ranką. Kartais Pegė įspraudžia savo rankytę į manąją, ir tada man atrodo, kad viskas bus gerai.

Ji tokia mažutė, tokia sumani, tokia išmintinga, tokia patikli ir tokia graži, kad tereikia jai mane paimti už rankos, ir man norisi saugoti ją iki pat gyvenimo pabaigos. Laikiau tą šiltą rankytę savo delne, ir kitkas nebebuvo svarbu. Nei atsitiktiniai jos niekam tikusio tėvo apsilankymai. Nei dabartinė jos ir Pato kova dėl DVD žiūrėjimo pavakary. Net ir tai, kad jos motina į ją žiūri taip, kaip į mano sūnų niekada nežiūrės. Pegė įsikibo man į ranką, ir manyje įvyko kažkokia cheminė reakcija. Aš pasijutau jos tėvas.

Aukštai virš mūsų vaiskiame balandžio danguje sukosi didysis ratas. Sukosi taip pamažu, jog iš ten, kur stovėjome, apskritai vargiai pasakytum, kad jis juda. Bet nauji žmonės vis plūdo į plieno ir stiklo kabinas ir lipo iš jų, taigi kažkas ten vis dėlto vyko.

Minia slinko įėjimo vartų link. Patas susijaudinęs siuvo tarp užtvarų ir vis žiūrėjo, kiek pasistūmėjome pirmyn. Sidė skaitinėjo lankstinuką apie Londono Akį, retkarčiais tarstelėdavo: „Tai įdomu...“ ir tada perskaitydavo mums ką nors apie didžiulio rato architektus, konstrukciją ar dydį. Bet kol Patas zujo aplinkui, o Sidė garsiai skaitė, Pegė nepaleido mano rankos, ir mes taip pamažu stūmėmės pirmyn.

Ji apskritai kur kas santūresnė už Patą, tačiau šiandien tokia tyli buvo ne todėl. Mano sūnus buvo apsvaigęs nuo Londono Akies atrakcionų aikštės šurmulio, tačiau Pegę visi šitie žmonės kažkodėl suerzino.

— Pamatysim, kur gyvenam, Pege, — pasakiau jai. — Pamatysim Parlamentą ir visus parkus, ir iki pat Dokų.

— Ir Big Beną? — paklausė tyliai tyliai.

— Ir Big Beną. — Vėl spustelėjau jai rankytę. — Viskas bus gerai, Pege.

Ji, atrodo, nebuvo tokia tikra. Patas laimingas be kvapo pardūmė pas mus. Sidė savo lankstinuką pasikišo po pažastimi. Kita ranka apkabino mane per liemenį ir padėjo galvą ant peties. Kai ji kilstelėjo galvą ir pasižiūrėjo į mane, nusišypsojome vienas kitam, kaip šypsosi ilgai vienas kitą mylėję žmonės. Tokiose šypsenose kažkaip telpa ir klausimas, ir atsakymas.