Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Ne, vaikystėje mane labiausiai gąsdindavo mintis, kad galiu netekti mamos. Tamsiais vėjuotais žiemos vakarais, kokių dabar nebebūna, mano mama, nedidukė, kiek aukštesnė nei penkių pėdų moteris banguotais plaukais, pranykdavo parduotuvėlių virtinėje netoli mūsų namų nupirkti ko nors prie arbatos. Tai buvo tais laikais, kai žiemą snigdavo ir, taip bent jau įsikirto atminty, gatvės skendėjo ūkanose, kylančiose nuo nesuskaičiuojamos daugybės laužų. Ji eidavo faršo, kiaulienos žlėgtainių arba kepintų pupelių, arba penktadieniais — žuvies ir į laikraštį suvyniotų traškučių — mano vaikystės meniu.

Ir aš jaudindamasis, klaikiai jaudindamasis laukdavau, kol grįš ta moteris, mano mama, tiesiog pranykusi parduotuvėse. Nenusivilkęs mokyklinės uniformos — pilkų flanelinių kelnių, pilkų marškinių ir dryžuoto kaklaryšio — tų seniams derančių skudurų, kuriuos buvom priversti vilkėti, stovėdavau ant sofos atlošo prisispaudęs veidu prie aprasojusio stiklo ir žvilgsniu naršydavau tamsias tuščias gatves.

Ieškodavau to vienintelio motinos silueto ir stingdavau nuo minties, kad ji gali niekados nebegrįžti namo.

Mudu su Side nusivedėme mamą į šou.

Tėvas dažnai vesdavosi mamą į tokius šou. Maždaug kas pusmetį jiedu pasipuošdavo geriausiais drabužiais ir traukdavo į ryškias Londono šviesas. Ta kone visus vakarus prie televizoriaus praleidžianti porelė buvo tikra muzikinio teatro repertuaro žinovė.

Kai per televizorių ėmė rodyti filmuotas miuziklų „Oklahoma!“, „Vest Saido istorija“ ir „Mano gražuolė ledi“ versijas, jiedu žodis žodin dainuodavo drauge.

Mama dar ir šokdavo: puikiai pamėgdžiodavo spalvotųjų ir baltųjų gaujų šokį iš „Vest Saido istorijos“. Mano mamai miuziklai nebuvo vien pasyvi patirtis. Ji penkiasdešimt metų vaikščiojo į Vest Endą, ir nedaug tebuvo melodijų, kasvakar skambančių Šaftsberio aveniu, Strando gatvėje ir Haimarkete19, kurių nemokėtų geriau už tikruosius dainininkus.

Dabar ji nusprendė, kad norėtų vėl pasižiūrėti „Les Miserables“.

— Man jis patinka, — aiškino ji Sidei. — Man patinka maža mergaitė. Ir man patinka prostitutės. Ir patinka, kai iššaudo visus studentus. Labai liūdna ir yra tokių gražių melodijų.

Ji vilkėjo baltą dviejų dalių kostiumėlį iš „Blumingdeilo“ parduotuvės, kurį jai parvežiau iš Niujorko. Ji atrodė gražiai, bet trapi ir vyresnė, daug vyresnė, negu kada būčiau galėjęs ją tokią įsivaizduoti.

Sidė paėmė mano mamą už rankos, kai užvažiavome jos paimti, ir nebepaleido visą kelią iki „Palace“ teatro prie Kembridžo žiedo. Sidė laikė jos ranką, kol važiavome į miestą, laikė, kol skynėmės per tirštėjančias pavakarės minias. Mama atrodė per daug trapi miestui, per gležna automobilių spūstims, triukšmui, žmonių srautams.

Kaip visada, „Palace“ publika — užsienio turistų, priemiesčių gyventojų ir vietinių, „pasikultūrinti“ atėjusių miestiečių mišinys. Tiesiai priešais mus sėdėjo jaunas vyriškis, vilkintis kostiumą šviesiais ruoželiais, koks nors sulaižytas naujai iškeptas Sičio šulas, turbūt su motina iš vieno šono ir senele iš kito. Iš pat pirmo žvilgsnio jis man nepatiko.

Jis kraipydamas galvą demonstratyviai atsigręžė vien todėl, kad mama kelis kartus brūkštelėjo jam per ausį nusirengdama švarkelį. Paskui įmantriai purkštavo, kai mama švilpavo per uvertiūrą. Ir paskui, kai vaidinimas prasidėjo, vis garsiai krenkštė, kai mama drauge su Fantina dainavo garsiąją mirties sceną „Sapnavau sapną“. Galiausiai, kai mama prisijungė prie jaudinamo kūrinio „Ar girdi, kaip dainuoja žmonės?“, jis įsiutęs atsisuko į mus.

— Gal malonėtumėt užsičiaupti? — sušnypštė.

— Atstok, vyruti, — pasakė Sidė, ir aš jai pajutau meilės bangą. — Ir mes mokėjome už bilietus.

— Mes negalime mėgautis vaidinimu, kai ji elgiasi taip, tarsi būtų choristė!

— Kas ta ji? — grėsmingai paklausiau.

Už mūsų pasigirdo: „ššššš!“ Ėmė sukiotis plikos ir cheminiu būdu sugarbanotos galvos. Iš susierzinimo susiraukšlėjusios nutukusios marmūzės.

— Ar girdi, kaip žmonės dainuoja, dainuoja piktų žmonių dainą? — ir laimės užsimiršusi traukė mano mama. — Čia skamba muzika žmonių, kurie daugiau nebus vergai!

Jaunojo dabitos kultūringoji senelė įterpė savo trigrašį:

— Žinote, mes irgi sumokėjome už savo vietas.

— Mes negalime susikaupti, — suinkštė jos senamadiška dukrelė.

— Jums nereikia susikaupti, ponia, — pasakė Sidė. — Jums tereikia atsilošti ir mėgautis. Juk jūs žinot, kaip reikia atsilošti ir mėgautis, ar ne?

— Na, jau nebeįmanoma!

— Einu pakviesti pagalbos, — pareiškė jos sūnelis ir nuėjęs surado jauną moterį su žibintuvėliu.

Tada mus išmetė lauk.

Buvo labai mandagūs. Pasakė, kad jei negalime nutildyti mamos, direkcija pasiliekanti teisę paprašyti mus pasišalinti. O užčiaupti mano mamą, kai jos dar laukė Žano Valžano, Žavero, Eponinos ir visų tų šaunių studentų mirtys, nebuvo jokių šansų.

Taigi išėjome. Mano žmona, mano motina ir aš. Išėjome juokdamiesi, tarsi būti išmestiems iš miuziklo būtų smagiau negu jį žiūrėti. Brovėmės per madingai vilkinčių žmonių būrius į Italų barą, kur mamai buvo pažadėtas gardžios arbatos puodelis.

Visi trys — mano žmona, mano motina ir aš, — ranka rankon Soho gatvėmis.

Visa gerkle piešdami „Tuščios kėdės prie tuščių stalų“.

Septynioliktas skyrius

Oro uoste laukiau atskrendančio sūnaus.

Jis atėjo pro atvykimo vartus įsikibęs į jaunos „British Airways“ stiuardesės ranką. Ant kaklo jam kabėjo kažkas panašaus į asmens tapatybės kortelę, kokias paprastai turi vaikai senuose nespalvotuose filmuose apie karą.

Prašom pasirūpinti šituo vaiku.

— Patai! Čionai! Patai!

Stiuardesė mane pamatė anksčiau už jį. Jis, blyškiu rimtu veideliu, kažką jai pasakė, o tada pamatė mane per visų tų atvykstančių turistų ir visokio plauko verslininkų kojų mišką. Paleido merginos ranką ir puolė man į glėbį. Aš parklupęs tvirtai jį suspaudžiau ir pabučiavau į šviesiaplaukį viršugalvį.

— Duokš į tave pasižiūrėti, zuiki.

Jis išsišiepė ir nusižiovavo, ir aš pamačiau, kad anksčiau žiojėjęs bedantis tarpas pasikeitęs. Ten kalėsi du nelygūs švaraus balto kaulo kauburėliai. Dantys visam gyvenimui.

Buvo ir kitokių permainų. Patas atrodė aukštesnis, plaukai gal šiek tiek tamsesni, ir drabužiai man visiškai nepažįstami.

— Kaip tu? Kaip skrydis? Kaip gera tave matyti, zuiki!

— Lėktuve negali užmigti, nes eina ir siūlo ką nors valgyti, — sumirksėjęs pavargusiomis mėlynomis akimis reziumavo Patas. — Reikia rinktis žuvį arba vištą.

— Truputėlį susimaišė laiko juostos, ar ne, Patai? — prakalbo BA mergina. Paskui apdovanojo mane akinamai balta šypsena. — Labai mielas berniukas.

Tikra tiesa. Mielas berniukas. Protingas, linksmas ir gražus. Be to, savarankiškas ir drąsus — pats perskrido visą Atlantą. Fantastiškas vaikas.

Padėkojome BA merginai, paskui pasigavome taksi važiuoti atgal į miestą. Seniai širdy nejaučiau tokio lengvumo.

— Kaip ten Konektikute?

— Gerai.

— Kaip tau nauja mokykla? Draugų susiradai?

— Gerai.

— Kaip mamytė?

— Gerai. — Jis patylėjo, suraukęs antakius žiūrėjo į lėtai greitkelio link judančius automobilius. — Bet ji barasi su Ričardu. Jie truputį nesutaria dėl Britnės.

Tai štai kas Džinai. Akimirką bandžiau prisiminti, kas ta Britnė, — kokia nors karšta jaunutė auklė? Ar kokia žavi meilės ištroškusi sekretorė? Bet Britnė negali būti sekretorė. Ričardas neturi darbo. Viskas žlugo Braidl Vortingtone. Tai kas ta paslaptinga moteris?