Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Bet kada vėl pasimatysime?

Ji neatsigręždama kilstelėjo dešinę ranką.

— Kai tavo pirštas bus gražesnis.

Žvilgtelėjau į savo ranką ir pamačiau ant bevardžio piršto spindint auksinį žiedą. Man pasirodė, kad kažkas šiandien su juo negerai.

Jis įsirėžė man į pirštą.

Žinojau, kad kažkur širdies kertelėje Džiną dar saugo gerų jausmų man.

— Silpnaproti tu nelaimingas, — pratrūko ji, kai paskambinau. — Mulki. Kvėša. Žioply. Ar tu žinai, kiek čia dabar valandų? Tuoj dvi. Patas seniausiai miega. Tu nepakaltinamas, Hari.

— Aš ne su Patu noriu pasikalbėti. Su tavimi.

— Tai gyviau. Valausi dantis ir einu miegoti.

— Noriu, kad Patas parvažiuotų. Kokiai savaitei. Septynioms dienoms. Bent kelioms. Per Velykas. Ką manai apie Velykas?

Girdėjau, kaip ji ranka uždengė ragelį ir pasakė Ričardui, kad čia aš. Girdėjau, kaip tas atsiduso ir iš įsiūčio trinktelėjo durimis.

— Neįmanoma, Hari.

— Kodėl?

— Nes per brangu skraidinti jį per Atlantą pirmyn atgal. Pernelyg keblu. Ir jis dar mažas. Kas jis, tavo manymu? Tonis Bleiras? Jam tik septyneri.

— Nieko jam nenutiks. Jam tai bus nuotykis. Man reikia su juo pasimatyti. Negaliu laukti iki vasaros. O pinigai — ne problema.

— O, tikrai? — Ji mokėjo būti velniškai kandi. — Tau gal ir ne problema. O Ričardui neišdegė su darbu Braidl Vortingtone. — Naujiena. — Jis iš ten išėjo.

— Viešpatie, negali gi jis keisti darbus kaip pirštines! Laikas jam apsiraminti ir prisiminti, kad turi tam tikrų pareigų.

Ilga tyla ragelyje. Spėju, kad mano buvusi žmona kone žodis žodin pati tai buvo sakiusi įnoringajam Ričardėliui.

— Tai dabar jis bedarbis?

— Ne — jis ieško. Bet mes neturime pinigų skristi...

— Aš užmokėsiu. Dėl to nesirūpink, Džiną. Aš tiesiog noriu pamatyti sūnų. Noriu, kad jis prisimintų, jog ir čia yra jo gyvenimas. Jis turės atostogų, tiesa? Atsiųsk jį per Velykas. Atsiųsk bet kada.

— Pagalvosiu.

— Būk gera. — Maldavau, kad ji leistų pasimatyti su mano sūnumi. Bet kažkodėl buvo visai nepikta. Dėl kažkokios priežasties negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad tai veikiau jau gailestis. — Kaip jums ten?

— O, Naujosios Anglijos pakrantė graži. Turtinga istorija. Daugybė antikvarinių parduotuvėlių ir žvejų kaimelių. Ir pavadinimai tokie, jog jautiesi tarsi Anglijoje — Jarmutas, Portsmutas. Visur angliški pavadinimai, Hari.

— Šaunu. Džiaugiuos dėl tavęs, Džiną.

— Tik...

— Kas?

Ji kalbėjo kone pašnibždom. Tarsi labiau sau, o ne man.

— Na, čia ne visai taip, kaip ten, kur gyvenome. Hartforde ne taip miela ir gražu. Supranti, Hartfordas — didelis bjaurus miestas. Nusikalstamumas. Ir aš čia esu — nežinau, nė kaip pasakyti. Vieniša, turbūt. Manau, esu vieniša. Ričardas kasdien išeina ieškotis darbo. Patas mokykloje.

— Gerai sekasi?

— Labai gerai. Daugiau vidury pamokos nevaikštinėja po klasę.

— Puiku, Džiną.

— Bet aš nieko nepažįstu. Dar su šviesa visi dingsta ir vakare užsirakina namie. Truputį ne to tikėjausi. — Ji atsitokėjo ir prisiminė, su kuo kalba. — Bet šiaip viskas bus gerai, bus gerai.

— Klausyk, leisk Patui atskristi savaitei. Pabus su mano mama. Jam patiks. Ir jai patiks. — Nepasakiau Džinai apie mamą, nepasakiau apie gumbelį didumo sulig Žemės rutuliu. Tie laikai seniai praėjo. — Nes niekada nežinai, kas gyvenime gali nutikti, ar ne?

— Tiesa, — pasakė mano buvusi žmona. — Niekada nežinai, kas gyvenime gali nutikti.

Šešioliktas skyrius

Jei pamatytumėte mano mamą, žingsniuojančią gatve, galbūt pagalvotumėte, kad štai eina senučiukė pirkti ėdalo katei. Bet jūs suklystumėte.

Visų pirma ji negali pakęsti kačių, nes, jos manymu, katės visur palieka klaikią netvarką (nors, keista, pasilenkia prie kiekvienos net ir labiausiai nutriušusios katytės, pasitaikiusios pakeliui). Žiūrėdami į mano mamą, ko gero, pagalvotumėte, kad viską apie ją žinote. Ir pasirodytų, jog nežinote nieko.

Aš kai ką apie savo motiną žinau.

Ji mano, kad Dolė Parton — geriausia dainininkė pasaulyje ir kad žmonėms nederėtų visą laiką juoktis iš Dolės figūros. Mama per televizorių žiūri visokias sporto programas, bet labiausiai jai patinka smarkesni žaidimai (ledo ritulys, regbis, boksas). Jai atrodo, kad jos anūkas — gražiausias vaikas per visą pasaulio istoriją. Jos manymu, tai absoliučiai objektyvus vertinimas, ir ji nė per nago juodymą nėra šališka.

Dar šį tą žinau apie savo mamą. Po mano tėčio mirties ji neapsakomai vieniša. Nesvarbu, kiek šalia jos žmonių. Ji garbina mano tėvą ir kalbasi su jo nuotraukomis, kai mano, kad niekas negirdi. Aplankyti jo kapą, mamos galva, pats geriausias būdas pasižmonėti.

Žinau, kad šeima ir draugai labai ją myli: jauni kaimynai už puodelį arbatos taiso jai lietvamzdžius, žilaplaukių bičiulių armija vis kviečia į naują parduotuvių pasažą, kasdien paskambina broliai.

Mano mama gera, linksma ir narsi. Labai narsi. Nors sutemus neatidaro durų bet kam, pasirengusi stoti prieš bet kokį chuliganą. Kai Patas buvo visai mažas, ji pagrasino išvaikysianti šutvę jaunikaičių, kurie, kaip ji sakė, sužvėrėjo vietinėje užeigėlėje „Generolo Li Tenesio gardumynai“.

Tą kartą labai ant jos pykau — galėjo ją sužeisti, nes net ir pagyvenusios moteriškaitės nėra saugios bjauriame šiuolaikiniame pasaulyje, — bet dabar esu laimingas, kad ji taip padarė. Tai ji — mano mama. Ji tokia. Didžiuojuosi ja.

Ji ne tokia degtukas kaip mano tėvas. Ji pakanti kitaip gyvenantiems ir tiki, kad žmogus iš prigimties yra geras. Tačiau kai netenka kantrybės, ji... na, sužvėrėja, kaip pasakytų pati.

Jos mylimiausias brolis, tas, kuris artimiausias amžiumi, nepraleidžia progos mamai priminti apie įbrėžimą ant pianino namuose Ist Ende, kur jie užaugo. Mano mama, įsiutusi ant brolio, kam tas erzinasi, paleido jam į galvą peilį. Peilis pralėkė per kelis colius, smigo į pianiną ir liko ten virpėdamas, kaip būna tik animaciniuose filmukuose. Niekaip nebūtum jos įtaręs pasikėsinimu nužudyti brolį. Buvo tyli, drovi mergaitė, prie kurios mokykloje kibdavo dėl jos nežymaus kalbos defekto (kibdavo ne bendraklasiai, o mokytojai, nes Ist Endo mokykla buvo tokia pat žiauri, kaip ir pataisos namai Dikenso romanuose). Ji visados tvirtindavo, kad peilis išslydo. Jos brolis sakydavo, kad ji tobulai nusitaikiusi.

Berniukų pilnuose namuose ji buvo santūri ir didinga kaip karalienė Elžbieta I. Beprotiškai mylima tėvų, skatinama į save žiūrėti kaip į ypatingą asmenį ir lepinama kaip vienturtė.

Žinau, kad mama visados buvo mylima — vienintelė mergaitė didžiulėje berniukų šeimoje ir vienintelė moteris mažutėje šeimoje, kurioje aš užaugau, — ir, man rodos, todėl ji ir pati moka taip dalyti meilę. Žinau, kad be jos mudu su Patu būtume pražuvę. Net įsivaizduoti negaliu, koks būtų pasaulis be mamos.

Ji pilna gyvybės. Nepažįstu kito taip gyvenimu besidžiaugiančio žmogaus. Jai patinka dainuoti ir šokti. Žinau, kad jai patinka juoktis. Net ir juodžiausiomis akimirkomis. Juodžiausiomis akimirkomis ypač. Mes vis dar pasijuokiame iš to, kaip ji per mano tėvo laidotuves trinktelėjo galvą į karstą.

Tik toks žmogus, kuris myli žmones taip karštai kaip mano mama, gali būti toks vienišas. Ji rūpestingai atsirenka, ką vakare žiūrės per televizorių. Jai patinka žinios, dokumentiniai filmai, tačiau tuoj kilsteli antakius, kai pradeda rodyti auskarus liežuviuose ir speneliuose per šou „Šeši įkalę studentai bute“. Žinau, kad ji šaiposi iš muilo operų, nors septintajame dešimtmetyje mielai žiūrėdavo „JR“ ir „Dalasą“. Animacinių filmukų niekšybės ją prajuokina.