Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Labai pavargusi, sako ji amžinai. Taip, teisingai. Pavargusi nuo manęs. Ir netgi ne sekso man labiausiai stinga.

Stinga viso kito. Jausmo, kad esu mylimas.

— Yra įvairių būdų kraujospūdžiui reguliuoti, — pasakojo gydytoja. — Galima vartoti mažiau alkoholio. Numesti svorio. Daugiau judėti. Visų svarbiausia — pakeisti savo žmoną.

Pakeisti žmoną.

Viskas ne taip blogai. Nenoriu, kad mano santuoka nutrūktų. Noriu, kad šį kartą viskas būtų gerai. Kad viskas susitvarkytų kartą ir visiems laikams.

— Bet aš myliu žmoną.

— Ne žmoną. Gyvenimą.14 Saugokitės darboholizmo. Atraskite laiko sau. Valdykite savo rūpesčius. Pone Silveri, jums reikia pakeisti gyvenimą. Jį turite tik vieną.

Gyvenimą. Ne žmoną.

Akivaizdu, kad turiu ne vieną.

Širdis — mažas stebuklas.

— Man patiko tas jausmas, — pasakė Eimonas. — Kadaise. Ir aš norėdavau vėl taip jaustis.

Mudu vaikštinėjome po privačios ligoninės parką — valanda automobiliu į pietus nuo Londono. Šiurenome per lapus, o Eimonas kalbėjo apie kokainą. Jis tebuvo įpusėjęs 28 dienų detoksikacijos kursą, bet jau dabar atrodė sveikesnis nuo tada, kai mačiau jį tuoj po Edinburgo festivalio. Šią popietę jis turėjo žaisti futbolą — piktnaudžiaujantys narkotikais ir alkoholiu prieš sergančius maniakine depresine psichoze — tačiau rungtynes atšaukė. Nes sergantys maniakine depresine psichoze buvo pernelyg prislėgti.

— Vyksta užsiėmimai grupėmis. Tokios istorijos, Hari. Tau patiktų. Visi tie alchašėliai ir tarčiokai pasakoja, nuo kurio momento viskas nuėjo velniop. Visokio plauko narkomanai. Kai kurie labai raiškiai dėsto mintis. Ir žinai, ką išgirdau šįryt? Alkoholis suteikdavo man sparnus — o paskui atimdavo dangų. Argi ne puiku? Būtent taip jausdavausi patraukęs kokaino.

— Bet tai vis vien nieko nepaaiškina. Turėjai puikų gyvenimą — pinigai, šlovė, orų mergaitės. Ir viską prašikai dėl jausmo. Net ne dėl jausmo — dėl prisiminimo apie jausmą.

— Baik, Hari. Aš žinau, kad tu ne girtuoklis. Ir žinau, kad narkotikai tau nerūpi. Bet ir tau tas pats.

— Kaip tai?

— Tau tas pats su moterimis.

Ir aš suvokiau, kad jis teisus. Todėl norėjau, kad Sidė būtų tokia moteris, su kokia susipažinau, todėl nuėjau prie Kazumi durų. Ir aš užkibau ant jausmo kabliuko.

Prisiminimas apie puikiausią jausmą pasaulyje.

Ne kokaino kaifas, ne alkoholio rūkas, o jausmas, kurį patirdavau pradėjęs bendrauti su moterimi. Aistra, seksas, romantika, jausmas, jog esi gyvas, jausmas, jog esi mylimas, — visi tie dalykai, apgaubiantys pralekiančiame laiko mirksnyje.

Man patiko tas jausmas.

Ir nieko nepadarysi. Man vėl norėjosi patirti tą jausmą.

Net jei tai reikštų gausybę bėdų.

Keturioliktas skyrius

Džimis Meisonas buvo panašus į vyriškosios lyties modelį, ką tik pradėjusį barstyti savo sėklą.

Tarsi skulptoriaus iškaltuose bruožuose ėmė rodytis dvigubos pasmakrės požymiai, o po odine striuke nuo alaus atsiradęs pilvukas turėjo rimtų augimo perspektyvų. Bet Džimis vis vien buvo panašus į tokį, dėl kurio gali kilti problemų. Sidės eksvyras atvažiavo paimti dukters.

— Sveiks, Hari. Kaip einasi, biče? Ar Pegė pasirengusi pašėlioti?

Tai buvo viena iš tų scenų, kokių nė nesitikėjau vaidinti, situacija, kai norisi žinoti, kaip tiksliai dera elgtis. Šitas vyras sudaužė mano mylimos moters širdį. Bet jeigu jis nebūtų sudaužęs jai širdies, mudu su žmona nebūtume dabar drauge. Ar jam reikėtų padėkoti, ar trenkti į snukį? Ar ir viena, ir kita?

Sidė kadaise buvo pametusi galvą dėl šito vyruko, o tas jai už nugaros lakstė paskui kiekvienos, kuri tik leidosi, azijietės sijoną nuo Hiustono iki Hokstono. Mano mylimoji padarė viską, kad tik sutartų su tuo šliužu. Ji atsekė paskui jį į Londoną, kai paaiškėjo, kad Amerika abejinga jo egzistavimui, slaugė, kai tas nusivertė nuo savo motociklo ir susižeidė prakeiktą koją, ir netgi suteikė jam antrą progą, kai jau buvo susipažinusi su manimi. Ir, žinoma, pagimdė jo vaiką, o paskui augino viena. Turėjau nekęsti Džimio Meisono. Tačiau kažkaip neįstengiau nekęsti. Jaučiau tik bukai maudžiantį pavydą.

Bet kraujas man stingo ne todėl, kad jis taip nuskriaudė Sidę. Todėl, kad jos širdį jis laimėjo be jokių pastangų ir sudaužė visiškai atsainiai. Bet negalėjau bjaurėtis šituo žmogumi — kitu mano žmonos vyru.

Man jis visados labai malonus.

— Sidė dirba? Per darbus ir vyrą užmiršo, ar ne? Juokauju, biče, juokauju. Perduok jai linkėjimų. Ar mano mažoji princesė pasirengusi?

— Tėti!

Pegė bloškė į šalį savo Liusę baleriną ir puolė prie tėvo. Šis čiupo ją į glėbį ir garsiai pabučiavo į tamsiaplaukį viršugalvį, o vaikas kojomis apsivijo jo liemenį, rankomis — kaklą ir su perdėtu entuziazmu ėmėsi jį glėbesčiuoti. Jiedu, šitas tėtis ir duktė, matydavosi taip nereguliariai, kad jų susitikimai visados būdavo labai emocingi, primenantys Vietkongo belaisvio sugrįžimą. Bet aš niekaip nesuprasdavau, ar tie jausmai dirbtiniai, ar ne. Kartais ilgai nesimatę tėvai ir vaikas elgiasi droviai tarsi svetimi.

Palydėjau juodu iki durų. Jų ritualas buvo nuolatinis. Kelionė Džimio motociklu į KFC15 arba į „Pizza Express“. Net nežinau, ar tai leidžiama Pegės amžiaus vaikui. Džimiui tai buvo nė motais. Kartą Sidė pareiškė, kad Pegė dar per maža važinėti motociklu, tai Džimis įsiutęs išlėkė lauk ir paliko dukterį apsipylusią graudžiomis ašaromis.

Tris mėnesius po to jos nelankė. Nuo tada smagūs pasivažinėjimai aptarinėjami nebebuvo.

Per Džimio vizitus dar būtinai būdavo perkamas milžiniškas kvailas niekam tikęs žaislas. Pačiai Pegei labiausiai patikdavo už ją didesni pliušiniai meškinai.

Kai Pegė išėjo, mane supurtė panika — ji pamiršo savo vaikišką šalmą. Sidė buvo nustačiusi griežtas važiavimo motociklu taisykles.

Būtinai užsimauti šalmą.

Tvirtai įsikibti į tėtį.

Nesivažinėti per lietų.

Jokių ilgų kelionių.

Jokių greitkelių.

Išpuoliau į gatvę, bet motociklas — milžinas žvėris Nortonas , — jau riaumojo tolumoje. Pegė kiūtojo prilipusi prie oda aptemptos tėvo nugaros, vėjyje plaikstėsi palaidi plaukai. Nusitvėręs šalmą skuodžiau gatvės viduriu jiems įkandin ir rėkiau jų vardus. Bet jie manęs negirdėjo. Priešais driekėsi ilga tiesios gatvės atkarpa, ir aš, matydamas, kaip tolsta užpakalinių Džimio motociklo žibintų šviesos, keikiau jį paskutiniais žodžiais už tokį nerūpestingumą.

O tada paskutiniu momentu jie apsigręžė.

Stovėjau gatvėje laukdamas atšvilpiančio motociklo, o krūtinėje virė, kaip kad būna, kai tavo vaikas atsiduria beprasmiškame pavojuje. Nortonas čiūžtelėjęs sustojo priešais mane. Džimis ir Pegė abu išsišiepę, įraudę iš susijaudinimo. Niršiai užmaukšlinau Pegei šalmą.

— Tu visiškas idiotas, Džimi.

Jis negalėdamas patikėti pakraipė savo gražią galvą.

— Kaip tu mane pavadinai?

— Girdėjai. O ką tau mama sakė, Pege? Kokia svarbiausia taisyklė, jei nori važiuoti motociklu? Kokia pirmoji taisyklė?

Dabar jiedu jau nesišypsojo. Iš po šalmų į mane žvelgė dvi poros beveik vienodų akių. Man visados atrodė, kad Pegė panaši į Sidę. Bet dabar pamačiau, kad ji taip pat ir Džimio kopija.

— Na? Pege, ką sako mamytė? Ką tau mamytė vis kala į galvą? Ką tu turi atsiminti?

— Tvirtai įsikibti į tėtį, — pasakė mano podukra.

Labai keblu patėviui atrasti pusiausvyrą: nei būti pernelyg rūpestingam, nei per mažai.