Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Tačiau mama nebesišypsojo.

— Aš turiu vyrą, — pasakė ji. — Vieną visam gyvenimui.

— Tavo motinai reikia išreikšti savo seksualumą, — pasakė mano žmona. — Ji vis dar moteris.

— Ji mažutė sena dama! Ji galėtų išreikšti — nežinau — savo mezgimą.

Mes rengėmės ketindami gulti. Buvome tai darę gal tūkstantį kartų. Mane tebejaudino nusirengiančios žmonos vaizdas. Atsitiktinai švystelinti tai koja, tai ranka. Nemanau, kad ji jaučia tą patį, kai stebi, kaip rengiuosi dryžuotą pižamą.

— Man rodos, Hari, šaunu, kad ji susirado draugą. Tu gi žinai, kaip ji ilgisi tavo tėvo. Juk nenori, kad likusį gyvenimą ji taip ir miegotų, įsijungusi šviesą, tiesa?

— Ji su mano tėčiu buvo visą laiką. Ji turi jo ilgėtis. Ir gerai, kad ilgisi.

— Ar turėčiau būti tau ištikima, kai jau būsi miręs?

Prunkštelėjau.

— Būsiu laimingas, jei būsi man ištikima, kol aš esu gyvas.

Ji sustingo marškinėliuose, kuriuos vilkosi per galvą. Paskui pasirodė veidas, primerktos akys.

— Ką tai reiškia?

— Nieko.

— Tikrai?

— Tiesiog atrodai labai jau draugiška tam žmogėnui.

— Lukui?

— Toks jo vardas?

— Dieve šventas, Hari. Man nerūpi Lukas. Tik jau ne ta prasme.

— Tu sakei, kad jis nori...

— Man nesvarbu, ko jis nori. Norėti nereiškia gauti. Jis gana išmintingas, kad suprastų, ką aš darau su kompanija. Jis žino, kad galiu padėti jo verslui. Manau, kad jis gali padėti manajam. Aš žaviuosi juo, supranti?

— Žaviesi sumuštinių prekiautoju?

— Jis geras verslininkas. Jis sunkiai dirbo, kol įgijo tai, ką dabar turi. Žinau, kad jis ūmokas. Žinau, kad tau nepatiko tai, ką jis pasakė apie Eimoną. Man irgi nepatiko, supranti? Bet tai tik verslas. Negi tikrai manai, kad jis man galėtų rūpėti anaip? Aš nesivalkioju ir nesidulkinu su bet kuo, kas tik juda, Hari. Aš — ne vyras. Aš — ne tu.

— Ir kaip einasi? Tau ir bičiuliui Lukui? Man tiesiog įdomu, kaip jums sekasi bendrauti.

— Jo agentūra turi daugiau darbo, negu pajėgia aprėpti. Jei būna užsakymas, kai jie visiškai užsikrovę, jis kviečiasi mane.

— Ne — kaip sekasi judviem? Tame kitame lygmenyje. Ar jis žino, kad nėra tau įdomus anaip? Ar jam tai priimtina? Ar vis dėlto tebesitiki paragauti tavųjų gardėsių? Gali nieko nesakyti, atsakymą žinau.

Jaučiau, kad laikas prikąsti liežuvį, tačiau negalėjau sustoti. Baiminausi, kad netenku jos. Likimo ironija, nes aš buvau tasai, kuris beldėsi į Džinos duris, žinodamas, kad jos nėra.

— Nori, Hari, pasakysiu, dėl ko man liūdna? Tau atrodo, kad aš jį dominu tik dėl vieno dalyko. Galbūt — tik galbūt jis susidomėjo manimi dėl dviejų ar trijų priežasčių. Ar apie tai kada pagalvojai? Kodėl tau taip sunku patikėti, kad galiu kam nors patikti tuo, ką sugebu daryti? Ne tuo, kaip atrodau? Kodėl taip sunku patikėti?

Nes vis dar einu dėl tavęs iš proto, pamaniau. Nes negaliu įsivaizduoti, kad koks nors vyras žiūrėtų į tave ir nejaustų to paties, ką jaučiu aš. Bet garsiai nepasakiau nieko.

— Nenoriu nė kalbėtis su tavimi.

Ji nusigręžė ir piktai užgesino šviesą. Aš irgi nusisukau, užgesinau savąją lempą.

Gulėjome tamsoje. Kai ji vėl prakalbo, balse nebuvo ašarų, nebuvo pykčio. Tik sutrikimas.

— Hari?

— Ką?

— Kodėl tau taip sunku patikėti, kad esi mylimas?

Prirėmė mane prie sienos.

Kazumi buvo sakiusi, kad kas rytą eina į fotografijos kursus Soho. Po poros bandymų išsiaiškinau, kad gerai nutaikęs galiu ją pasigauti trumpoje atkarpėlėje tarp Džinos namų ir metro stotelės. Negalėjau patikėti, kad tai darau. Bet būtent tai ir dariau.

Sustojau prie šaligatvio greta jos, papypsėjau, o už manęs suriaumojo sustabdytas rytinio piko mašinų srautas. Bandžiau atrodyti nustebęs.

— Kazumi! Man ir pasirodė, kad čia tu. Klausyk, gal pamėtėti tave į miestą? Man visai pakeliui.

Ji nelabai noriai įsėdo į automobilį. Neapsidžiaugė manimi taip, kaip tikėjausi. Tempėsi didelę kartoninę dėžę su užrašu „Ilford photographic paper“. Turėjo porą fotoaparatų. Tačiau nė iš tolo nebuvo panaši į turistę.

Pasiteiravau, kaip jai patinka Londone, kokių technikų dabar mokosi, ar pasiilgsta Japonijos. Kalbėjau per daug, iš susijaudinimo, kad ją matau, degančiais skruostais pliurpiau negalvodamas. Galų gale jai pavyko įsiterpti.

— Hari, — pasakė ji.

Ne Hari-san? Ne garbusis, gerbiamasis Hari? Reikia pripažinti, truputį nusivyliau.

— Tu vedęs, Hari. Turi gražią žmoną. Žmoną, kurią labai myli. — Visa tai buvo tiesa. Ji linguodama galva žiūrėjo į paralyžiuotą iš pykčio riaumojančių automobilių upę. — Ar aš kažko nežinau?

Ne, pamaniau. Tai aš. Aš nežinau. Ir staiga suvokiau, ką tai reiškia.

Cajun maisto kvapas.

Sidė virtuvėje eksperimentavo su raudonosiomis pupelėmis, ryžiais ir turbūt šamu. Suverčiau jai ant pjaustomosios lentos šūsnį žvilgančių lankstinukų.

— Kas čia?

Čiupau pirmą pakliuvusį ir kaip koks gatvės prekeivis, peršantis savo prekes, parodžiau palmes, mėlyną jūrą ir baltą smėlį.

— Barbadosas, mieloji. — Puoliau sklaidyti lankstinukus. — Antigva. Šv. Liucija. Kaimanų salos.

— Iš proto išsikraustei? Negalim vykti į Karibus. Dabar ne laikas.

— O kaip Maldyvai? Raudonoji jūra? „Koh Samui“?

— Aš nevažiuosiu į Tailandą, Hari. Man reikia dirbti.

Suėmiau jos rankas.

— Pabėk su manimi.

— Neliesk manęs. Aš visa žuvina.

— Na ir kas. Tu — mano gyvenimo meilė. Noriu tave nusivežti į kokį nors atogrąžų rojų.

— O kaip Pegė?

— Ir Pegė važiuos drauge. Indijos vandenynas. Florida. Kur tik nori. Porai savaičių. Savaitei. Ji galės panardyti. Įdegs. Paplaukios bananų valtelėmis. Jai patiks.

— Negaliu jos paimti iš mokyklos.

— Džiną paėmė Patą iš mokyklos.

— Aš ne Džiną. Ir mes negalime išvažiuoti dviem savaitėms.

Buvo ir kitokių lankstinukų. Tokių plonyčių, kurių viršeliuose buvo ne saulės nutvieksti paplūdimiai, o žėrintys miestų vaizdai.

— O gal trumpos atostogėlės. Tik kelių dienų? Praha. Venecija. Arba Paryžius — Patui Paryžius patiko.

— Hari, aš dabar labai užsiėmusi. Reikalai iš tiesų įsisiūbavo. Mudvi su Sale jau vos besusitvarkome. Ketiname dar ką nors nusamdyti.

— Barselona? Madridas? Stokholmas?

— Nepyk.

Atsidusau.

— Gal norėtum į kiną? Pavakarieniautume Kinų kvartale. Salė pabūtų su vaiku.

— Kada? Man būtų geriausia sekmadienį.

Taigi mudu su žmona išsitraukėme savo darbo kalendorius ir tarp eksperimentinių cajun patiekalų pabandėme surasti laisvą vakarą romantikai.

ANTROJI DALIS Širdis — mažas stebuklas

Tryliktas skyrius

Mano žmona.

Aš iškart pastebėdavau ją tarp žmonių. Iš kažkurio veido bruožo, pakreiptos galvos, iš to, kaip nusibraukdavo nuo akių plaukus. Iškart. Su niekuo nebūčiau supainiojęs savo žmonos. Net ir nesitikėdamas jos pamatyti.

Vyko pobūvis studijoje naujo televizijos sezono proga. Vynas ir sumuštinukai, paskalos ir meilikavimas, Bario Tvisto kalba apie būsimas pramogas. Privalomai smagus vakaras. Mano karjeroje tokių būta daugybės. Ir nors Eimonas oficialiai atostogavo, ir pavasario programų tinklelyje nebuvo „Penktadienio Fišo“, man atrodė, kad turiu būti čia. Marčio Meno patarimas man nedavė ramybės labiau, negu norėjau pripažinti. Gal įvairovės dėlei reikėtų pasidairyti naujo talento. Gal tik kvailys visas savo viltis sieja su vienu žmogumi. Tačiau dabar apie tai negalėjau mąstyti, nes čia buvo mano žmona. Prasibroviau pro žmones. Sidė nenustebo mane pamačiusi.