Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Ji tikrai gera gydytoja. Pas ją gydėsi modeliai, muzikantai — visi.

— Į Kilkarnėjaus barą ateina vyriškis: „Duok man išgerti“. Barmenas sako: „Pirma atlik tris darbus. Duok į snukį apsaugininkui. Ištrauk klibantį dantį sarginiam šuniui. Ir taip išdulkink vietinę kekšę, kad niekad nepamirštų“. Vyrukas išjungia apsaugininką dailiu smūgiu iš kairės. Nueina į sandėliuką, ir tuoj sarginis šuo ima skalyti ir inkšti. Vyrukas grįžta į barą sagstydamasis klyną. „Gerai, — sako, — kur šuo su klibančiu dantimi?“

— Pasistenk atsipalaiduoti.

— Nesąmonės. Nereikia man jokios pagalbos. Tai tie studijos šunsnukiai.

— Pone Fišai, — pakvietė registratorė. — Gydytoja Badžijo jūsų laukia.

Eimonas drebėjo. Kai atsistojome, apglėbiau jį per pečius. Ir tada kambarys tarsi nuplaukė. Tada kojose nebeliko jokių jėgų. Akyse aptemo, kojos sulinko, o prie mano veido neįtikėtinai greitai priartėjo purus, prašmatnus Harlėjaus gatvės kilimas.

Atsipeikėjęs pasijutau gulįs ant kušetės gydytojos Badžijo kabinete. Šalia rūpesčio apniauktu veidu sėdėjo Eimonas. Gydytoja Badžijo buvo kažką užvyniojusi man ant rankos.

Supratau, kad matuoja kraujospūdį.

— Ar jūsų tėvą kamavo padidėjęs kraujospūdis?

Prieš akis iškilo tėčio veidas.

— Ką?

— Jūsų kraujospūdis 195 ir 100.

— Kad tave kur, Hari, — keiktelėjo Eimonas. — Čia tu ligonis, o ne aš.

— Ar suprantate, ką tai reiškia? — paklausė gydytoja Badžijo. — Tai labai rimta. Pirmasis skaičius rodo sistolinį kraujospūdį — kraujospūdį arterijose, kai pumpuojamas kraujas. Antrasis skaičius rodo diastolinį kraujospūdį — kai širdis ilsisi ir prisipildo kraujo prieš kitą susitraukimą. Jūsų kraujospūdis pavojingai aukštas. Jus gali ištikti insultas. Pone Silveri, ar jūsų tėvo kraujospūdis aukštas?

Papurčiau galvą. Bandžiau susivokti.

— Nežinau, — pasakiau. — Jis mums nieko nesakė, net ir susirgęs plaučių vėžiu.

Pabeldžiau į Džinos duris, nors ir žinojau, kad jos nėra. Ką kažin apskritai čia veikiau? Atėjau čia dėl kažko, ko negalėjau rasti namie. Bet nežinojau dėl ko. Dar nežinojau.

Už durų grandinėlės pasirodė Kazumi veidas migdolų formos akimis. Ji nusibraukė svyrančių juodų plaukų sruogas.

— Ko norėjote?

— Ar Džiną namie?

— Džiną išvažiavusi. — Nustebau, kad angliškai ji kalba beveik be akcento. Girdėti tik švelnus kone škotiškas greblavimas. — Džinos nebėra.

— Ak taip. — Apsižvalgiau po gatvę ir palingavau galvą, tarsi staiga kažką prisiminęs. Tada vėl pasižiūrėjau į Kazumi ir nusišypsojau: — Aš Haris.

— Haris? Ne... Džinos-san Haris?

Džina-san. Garbingoji, gerbiamoji Džiną. Ne kažin kiek teišmokau japonų kalbos penkerius metus gyvendamas su dėl Japonijos pamišusia žmona, bet tiek žinojau.

— Aš.

Pirmą kartą išvydau jos šypseną. Tarytum pasaulį būtų užliejusi kažkokia stebuklinga šviesa.

— Girdėjau apie tave. Žinoma. Džinos-san buvęs — tai yra Pato tėvas, taip?

— Tas pats.

— Sakomojo Kazumi, — prisistatė ji. Kad ir kur išmokusi kalbėti angliškai su škotišku akcentu, ji vis vien buvo japonė ir pirmąją pasakė savo pavardę. — Apsistojau čia. Kol atsikraustys nauji gyventojai. Prižiūriu. Ir man tai labai patogu. Labai pasisekė.

— Kazumi? Ar tu darei tas mano sūnaus nuotraukas?

Ji vėl nusišypsojo. Negalėjau nuo jos atplėšti akių.

— Ta pati, — pasakė ji. Juokinga.

— Man patiko. Tikrai. Neįtikėtina. Tu pagavai jo esmę.

— Ne, ne. Tik pora skubių kadrų sode. — Japoniškas kuklumas nepaisant škotiško akcento ir geros anglų kalbos. Ji santūriai linktelėjo man. Labai japoniškas judesys. — Jis gražus berniukas, — pasakė, ir aš žinojau, kad ji taip sako ne iš mandagumo. Jai taip ir atrodė. Tai buvo matyti iš jos nuotraukų.

Šiai nepažįstamajai atrodė, kad mano sūnus gražus.

— Bet turėtum žinoti, kad Džina-san Amerikoje su savo... Su Ričardu. Ir su Patu-kun.

Patas-kun. Meilus titulas paglostė man širdį. Mielasis, meilusis, mažasis Patas, pasakė ji. Mano pirmoji žmona išmokė mane daugiau, nei man atrodė.

— Užmiršau, — pasakiau. — Kartais aš užmirštu.

Melavau, žinoma. Bet visa kita buvo tiesa — visos tos pagyros jos puikioms nuotraukoms. Tiesa ir tai, kad matydamas ją užmirštu kitką.

Pavyzdžiui, kur turėčiau būti, kam turėčiau paskambinti. Ir tai, kad esu vedęs.

Kazumi pakvietė mane vidun ir pavaišino arbata. Neprivalėjo nieko šito daryti, tačiau pasakė, jog jaučiasi taip, tarsi mane pažinotų.

Kazumi buvo geriausia Džinos draugė Japonijoje. Metus juodvi Tokijuje gyveno kartu mažyčiame butuke. Džiną ketino grįžti į Japoniją ir ten pasilikti. O tada susipažino su manimi. Kazumi viską apie tai žinojo. Jei ji žinojo ir apie priežastis, dėl kurių mudu laimingai negyvenome ir po šiai dienai, o ji turėjo žinoti, tai buvo tokia mandagi, jog apie tai nė neužsiminė.

— Jos berniukai, — pasakė Kazumi. — Taip ji visados vadindavo tave ir Patą. Jos berniukai.

Jau nebe, pamaniau. Tačiau mane užplūdo dėkingumas, kad sėdime Ričardo ir Džinos name, siurbčiojame žaliąją arbatą ir Kazumi sako, jog kadaise buvau svarbus jos draugei.

Ji pasipasakojo apie save. Ne viską. Bet pakankamai, kad sužinočiau, jog Japonijoje ji dirbo interjero dizainere, bet visados svajojo būti fotografe. Buvo pametusi galvą dėl vakarietiškos fotografijos. Vėberis, Niutonas, Kartjė-Bresonas, Avedonas, Beilis. Kiek tik ji save prisiminė, visados norėjo stebėti pasaulį ir fiksuoti tai, ką mato. Paskui Tokijuje kažkas nutiko — ji nepasakė kas, bet nujaučiau, kad tai kažkaip susiję su vyru, — ir ji, palikusi senąjį gyvenimą, sėdo lėktuvan į Hitrou.

Paaiškėjo, kad škotiškas akcentas likęs iš Edinburgo universiteto laikų, kur ji praleido trejus metus neilgai trukus po to, kai metus Tokijuje su Džiną dalijosi makaronais, butu ir gyvenimu.

— Svajojau studijuoti Edinburge, — pasakojo Kazumi. — Nuo pat mažo vaiko. — Tobuloje anglų kalboje pasitaikydavo vos vienas kitas netikslumas, darantis jos kalbėjimą neįtikėtinai žavų. — Labai gražus. Labai senovinis.

Į Londoną atsikėlė mudviejų su Džiną santuokinio gyvenimo pradžioje, ir aš garsiai nusistebėjau, kad nesusitikome tada.

— Tuo metu Džina-san buvo labai užsiėmusi. Labai užsiėmusi savo dviem berniukais.

Bet aš žinojau, kad ne tik todėl. Bendro gyvenimo pradžioje mudviem su Džiną atrodė, kad mums visiškai pakanka vienas kito. Kuo nuoširdžiausiai tikėjome, kad mudviem nieko kito nereikia. Net pačių seniausių ir geriausių draugų. Visiems leidome nutolti. Ir tik tada, kai viskas subyrėjo, supratome, kaip klydome.

— Kazumi, kas buvo tas vyras? Tas vyras sodelyje? Kuris verkė?

Žinojau, kad spaudžiu ją. Bet man buvo smalsu kuo daugiau sužinoti apie šią gražią savarankišką moterį, nuo kurios kai kam tiesiog sode payra nervai.

— Kuris verkė? Tai buvo mano vyras. — Ji truputį pagalvojo. — Buvęs vyras.

Tada ji pakilo. Daug man buvo pasakiusi. Gal net per daug.

— Ar nori pažiūrėti daugiau Pato nuotraukų? Ką tik išryškinau bandomuosius lakštus.

Užlipome į buvusį Džinos kabinetą. Dabar namas buvo beveik tuščias. Tik Kazumi daiktai.

Ji ant grindų išskleidė lakštą, didumo aštuoni ir dešimt. Jos technika buvo puiki. Kompozicija, ryškumas, jos pasirinkimas — viskas mano neprofesionaliomis akimis buvo didinga. Nespalvotuose sode kvailiojančio mano sūnaus atvaizduose buvo idealiai pagautos jo prabėgančios vaikystės akimirkos. Ir nors nuotraukose tebuvo juoda ir balta, jos buvo kupinos nuoširdžios šilumos. Vėl pamačiau, kad Kazumi mano sūnus patiko.