Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Ne aš vienas ilgėjausi Pato. Prie mūsų namų laukė nedidukas berniukas. Gražus murzinas vaikas su senu, apdaužytu, jam kiek per dideliu dviračiu.

— Kur Patrikas? — paklausė jis.

— Patas? Pato nėra. Išvyko aną savaitę. Į Ameriką.

Berniukas linktelėjo.

— Žinojau, kad išvažiuoja. Tik nežinojau, ar jau išvažiuos.

— Taip, išvažiuos. Tai yra išvažiavo. Kartu mokėtės?

Bet vaiko nebebuvo. Numynė tuo dviračiu, iš pažiūros priklausiusiu vyresniajam broliui arba seseriai. Mažas berniukas, svarstantis, ką jis be mano sūnaus visą dieną veiks.

Bernis Kuperis. Pato pirmasis geriausias draugas.

Mano vaikystėje buvo daugybė žmonių, pas kuriuos galėjau užsukti neperspėjęs.

Visi tie draugai, ant kurių slenksčio išdygęs žinojau, kad manęs laukia šiltas svetingumas. Dabar visi draugai jau suaugę, aš rimtas vyras, ir vienintelis žmogus, kurį galiu aplankyti nepranešęs, — mano mama.

— Hari, labas, branguti, — pasisveikino įsileisdama mane. — Kaip tik rengiausi išeiti.

Apstulbau.

— Sekmadienį? Eini kažkur sekmadienį?

— Su teta Etele einu į Klubo salę. Einame šokti linijinių.

— Linijinių šokių? Tų kaubojiškų? O aš maniau, pasižiūrėsime televizorių.

— Oi, Hari, — nusijuokė mama. — Televizorių galėsiu žiūrėti ir po mirties.

Suskambo durų skambutis ir vidun įžengė septyniasdešimtmetė kaubojė. Vietoj įprastinio visiems gyvenimo atvejams tinkančio nertinio, gėlėto sijono ir masyvių mokyklinių sandalų tetulė Etelė, kuri man visai ne tetulė, buvo pasipuošusi plačiakrašte skrybėle, blizgančiu švarkeliu su kutais ir kaubojiškais batais.

— Labas, Hari, meiluti. Eini šokti su mumis?

— Etele, puikiai atrodai, — pagyrė mano mama. — Širdele, čiupk savo ginklą.

— Veikiau, senele, čiupk savo ginklą, — pataisė tetulė Etelė ir abi griausmingai nusikvatojo.

— Etelė jau ne pirmą kartą. Ji jau specialistė. Tiesa, Etele?

Tetulė Etelė kukliai šyptelėjo.

— Moku „Lengvą žingsnį“, „Harvudo tryptinį“ ir „Pašėlusias kojytes“. Man vis dar sunkiai einasi su „Dešimtuku už šokį ča ča“ ir „Trilapiu krypuotiniu“. — Ji ėmė nerangiai tūpčioti po svetainę ir kone susidūrė su skaisčiai žalios spalvos pufu. — Žingsnis pirmyn į kairę, perkeliam svorį — kilstelim dešinį kelį ir pasūpuojam pėdą į šalis — dešinį kelį kilstelim aukščiau.

— Etele, čia tavo „Ča ča“?

— Ne, širdele, čia mano „Trilapis krypuotinis“. Ir žinai, ką tau pasakysiu? Jis daro stebuklus su mano strėnomis.

Pasižiūrėjau į tetulę Etelę, paskui į mamą.

— Juk neisi šitaip apsirengusi? — pratariau.

Be reikalo nerimavau. Mama ketino iš pradžių pasižiūrėti, ar jai patiks, o tik paskui pirkti kaubojišką kostiumą. Išlydėjau juodvi. Ir tik laukdama, kol tetulė Etelė išvairuos savo Nissan Mikrą į gatvę, ji atsigręžė į mane.

— Tu atgausi jį, mielasis. Nebijok. Jis sugrįš pas mus.

— Tikrai? Nesu toks tikras, mama.

— Vaikams reikia tėčių.

— Tėčiai dabar tiek nebereiškia, kaip tavo laikais.

— Kiekvienam vaikui reikia abiejų tėvų, mielasis. Tikrai. Tango šokama dviese.

Širdis neleido mamai pasakyti, kad niekas jau nebešoka tango.

Net ir ji.

Tetulė Etelė pyptelėjo ir nuleido savo Nissano langelį.

— Traukinys išvažiuoja, — pasakė ji.

Namo grįžau po vidurnakčio.

Lova buvo užimta. Pegė miegojo motinos glėby metodiškai čiulpdama nykštį. Tamsūs plaukučiai prilipę prie iškilios vaikiškos kaktytės, tarsi vaikas karščiuotų.

— Blogas sapnas, — sušnibždėjo Sidė. — Apie tai, kaip jos tėtis nusivertė nuo motociklo. Palauksiu, kol įmigs, ir nunešiu atgal į jos lovą.

— Nieko tokio. Tegu miega čia.

— Tu nieko prieš, katinėli?

— Visai ne.

Pabučiavau žmoną ir nuėjau miegoti ant sofos. Ir iš tiesų buvau nieko prieš. Pegei šiąnakt reikia mamos. O gulint vienam ant sofos nereikia jaudintis, kad pabus Pegė ar kad Sidė bus pernelyg pavargusi mylėtis, ar kad susigrobsiu per daug antklodės. Čia niekas tavęs neapkabins, bet ir niekas nesudrums tavo miego.

Štai kaip yra su miegojimu ant sofos. Prie to galima priprasti.

— Tau reikia į gyvenimą susigrąžinti bent kiek romantikos, — pasakė man Eimonas. Jis stumtelėjo makaronus iš vienos lėkštės pusės į kitą. Pastaruoju metu jis nedaug valgė. — Jaudulio, Hari. Aistros. Naktų, kai neini miegoti, nes negali būti skyrium. Tau reikia visa tai prisiminti. Pakrutink smegeninę.

— Manai, kad turėčiau žmonai dovanoti gėlių?

Jis užvertė dangun akis.

— Manau, kad turėtum įsitaisyti meilužę.

— Aš myliu žmoną.

— Na, ir? Romantika — viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Kaip maistas, vanduo ir pastogė.

— Tu kalbi ne apie romantiką. Žiūri, kur palesinti savo gaidžiuką. Galvoji apie savo susitraukusį pimpalą. Kaip visada.

— Vadink kaip nori, Hari. — Jis nulydėjo akimis padavėją, nunešančią jo lėkštę su nebaigtu valgyti maistu. — Bet jei mažumytį nuklysi į šoną, santuokai žalos nepadarysi. Tik sutvirtinsi.

— Pabandyk tai paaiškinti mano žmonai.

— Oi, tavo žmona nesužinos.

— Bet aš žinosiu. Tu nesupranti. Aš nenoriu naujos moters. Aš tik noriu susigrąžinti savo žmoną. Kad būtų taip, kaip buvo.

— Jūs, vedę vyrai, juokingi, — sukikeno Eimonas. — Dejuojate, kad po sena vedybine antklode nebeliko jaudulio.

Bet neturite drąsos išeiti ir ko nors pasiieškoti. Gerai žinai, ko nori, bet kinkos per silpnos tam gauti.

— Toks jau tas vedusio vyro likimas.

— Koks — frustracija? Nusivylimas? Iliuzijų žlugimas? Miegojimas su moterimi, kurios negeidi? Skamba velniškai puikiai, Hari. Skamba siaubingai. Patvirtina, kad vesti neverta.

— Aš vis dar geidžiu Sidės, — pasakiau, ir tai buvo tiesa.

Kartais stebėdavau jos veidą, kai ji nežinodavo, kad į ją žiūriu, ir negalėdavau atsistebėti, kokia ji graži, negalėdavau atsistebėti, kokį jausmų antplūdį ji man sukelia nepakrutinusi nė pirštelio.

— Manau, kad ir ji vis dar manęs geidžia. Kai prisimena.

Eimonas nusijuokė.

— Aš noriu pasakyti, kad santuoka negali baigtis vien todėl, kad baigėsi medaus mėnuo, — pasakiau.

— Bet medaus mėnuo — geriausias kąsnelis.

— Nesijaudink dėl mudviejų seksualinio gyvenimo — čia viskas gerai. Kai turime tam jėgų. Tik — na, nežinau. Atrodo, nebeliko ugnelės. Ji amžinai dirba. Arba grįžta namo pavargusi. Arba vandens šildytuvas sprogsta. Seniau taip nebūdavo.

— Moterys keičiasi, Hari, — atsilošęs į šnekas leidosi Eimonas. — Tau reikia suvokti, kad tam tikrais savo gyvenimo laikotarpiais moteris yra tarsi pasaulis.

— Kaip tai?

— Na, nuo trylikos iki aštuoniolikos ji tarsi Afrika — nepaliestos žemės. Nuo aštuoniolikos iki trisdešimties ji tarsi Azija — karšta ir egzotiška. Nuo trisdešimties iki keturiasdešimt penkerių kaip Amerika — visiškai ištyrinėta, bet dosni savo turtų. Nuo keturiasdešimt penkerių iki penkiasdešimt penkerių ji kaip Europa — truputį pavargusi, šiek tiek nukamuota, bet vis dar su daugybe įdomybių. O nuo penkiasdešimt penkerių ji kaip Australija — visi žino, kad ji kažkur yra, bet retas kuris varginasi jos ieškoti.

— Tau prireiks geresnės medžiagos negu šita, kai grįši.

— Aha, — sausai tarstelėjo Eimonas. — Kai grįšiu. Atsiprašau.

Jis nuėjo į tualetą. Su studija buvome sutarę, kad Eimonas gali atostogauti tol, kol suims save į rankas. Žinojau, kad jį slegia priverstinė pertrauka. Bet studija pareikalavo, kad, jeigu nori grįžti į eterį, jis turi atsikratyti savo įpročio. Tam ir šitie pietūs. Reikėjo įtikinti Eimoną, kad jam reikia specialistų pagalbos.