Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Kai ėmė temti, nuvažiavome pas mano mamą ir nuėjome į senąjį parką. Trise. Mano mama, mano sūnus ir aš vaikštinėjome palei ežerą lapkričio pavakarės prieblandoje. Parke buvo tuščia. Visi išsivaikščiojo. Nukritę lapai po kojomis, tas žiemos kvapas ore, žiburiai ir migla, ir dar vieni nuslenkantys metai.

Ir aš prisiminiau kitą dieną šiame parke. Dieną, kai nuo Žydrojo varpelio nuėmėme papildomus ratukus.

Prisiminiau, kaip mano tėtis, jau su viduje augančiu vėžiu, nors mes apie tai dar nežinojome, bėga paskui Žydrąjį varpelį, jau visai nebelaikydamas, bet vis kartoja tuos tris žodžius.

Aš tave laikau.

Aš tave laikau.

Aš tave laikau.

Paskui, kai visai sutemo, parvežiau Patą jo motinai. Palydėjau jį iki durų, priklaupiau priešais, kad būtume vienodo dydžio.

Pabučiavau, pasakiau, kad būtų geras berniukas, ir apglėbiau taip tvirtai, tarsi niekada jo nebepaleisčiau.

O kitą rytą Patas, jo motina ir jos naujasis vyras — visi išskrido į savo naują gyvenimą kitoje šalyje.

Eimono nė kvapo.

Pranešėjas atėjo ir išėjo, o studijos publika ėmė nerimti. Kiekvieną minutę čia susirinkusių žmonių nuotaika biuro. Jie čionai atėjo smagiai praleisti laiką ir, kaip pasakytų mano mama, pasijuokti iš lėkštų išdaigų. Bet laukti, kol pasirodys žvaigždė, jau darėsi per sunku. Operatoriai nuobodžiavo. Suflerė sėdėjo priešais savo monitorių ir mezgė. Studijos režisierius prisispaudė ausines ir kažką suburbuliavo viršuje sėdinčiam redaktoriui. Pasižiūrėjo į mane ir gūžtelėjo pečiais.

— Atvesiu jį, — pasakiau.

Persirengimo kambario durys buvo užrakintos. Pabeldžiau ir pakviečiau Eimoną vardu. Jokio atsako. Padaužiau stipriau, išvadinau jį šūdo gabalu ir liepiau atidaryti. Tyla. Ir tada galų gale sportbačių šlepsėjimas.

Eimonas atrakino duris. Įėjau vidun, o jis suklupo prie tualetinio staliuko ir ėmė kažko ten ieškoti. Nusikeikiau, pamanęs, kad naršo kelių nubirusių kokaino kruopelių. Bet, pasirodo, ieškojo ne to.

— Ji kažkur čia, — pasakė. — Žinau, kad ji — va!

Jis atsistojo rankoje gniauždamas kelias purvinas popieriaus skiautes. Paskleidė jas ant staliuko ir ėmė dėlioti tarsi kokią dėlionę, skirtą vaikams iki penkerių. Tai buvo azijietės merginos nuotrauka. Tamsiaodės. Gražios. Kažkur buvau ją matęs.

— Mem, — pasakė Eimonas. — Mano gražuolė Mem. Oi, ir kaip tu gali būti tokia žiauri? Aš taip tave mylėjau, kale tu paskutine.

Žiūrėjau, kaip jis sudėlioja į skutelius sudraskytą nuotrauką. Polaroid, tipiška įsimylėjėlių nuotrauka turistų lankomoje vietoje. Vyras ir moteris vasarišką dieną prisimerkę žiūri į objektyvą priešais Notre Dame. Eimonas ir jo Mem Paryžiuje.

— Eimonai, kas nutiko?

— Ji ištekėjusi. Pasirodo, ji ištekėjusi, kad ją kur!

— Mem ištekėjusi? — Prisiminiau, kaip Mem išsineria iš suknelės striptizo klube, kuriame dirbo. Neatrodė ištekėjusi. — Bet ji atrodė tokia... neištekėjusi.

— Turi vyrą ir vaiką Bankoke. Mažą berniuką. Pato amžiaus. Pasirodo, visą šitą laiką ji jiems siuntė pinigus.

— Dieve. — Apglėbiau jį per pečius. — Užjaučiu, Eimonai.

— Mudu susitikom. Pasikalbėti apie tai, kad galbūt vėl vertėtų susieiti. Atrodė, kad ji to nori. Ilgisi manęs. Ir aš nupirkau jai žiedą. Sužadėtuvių žiedą iš Tiffany. Tikrą. Argi ne juokinga? Kai ji nuėjo į tualetą, ko jos ten eina, norėjau paslėpti žiedą jos piniginėje. Norėjau, kad būtų staigmena. Ir tada radau jos, jos vyro ir mažo vaiko nuotrauką. Kalė. Hari, maniau, kad ji sakė tiesą, kai kalbėjo, jog nori grįžti pas mane. Bet aš tebuvau sumauta pinigų mašina.

Abu sužiurome į sudarkytą nuotrauką, kurią jis vėl bandė sulipdyti.

— Kaip manai, Hari, ar bus gerai, jei sulipdysiu lipniąja juostele? Kaip sakai? Ar geriau klijais?

— Paklausyk, Eimonai. Apie tai teks galvoti vėliau. Keli šimtai žmonių laukia tavo „Penktadienio Fišo“.

— Šou? Kaip aš galiu galvoti apie šou, kai Mem turi vyrą ir vaiką?

— Turi galvoti. Tokios taisyklės. Eini, kai nenori. Rodai puikų šou, nors pačiam kaukti norisi. Tokį gyvenimą pasirinkai. Negali pasiimti laisvo vakaro vien todėl, kad kažkas užgavo tau širdį.

— Užgavo? Sumaigė ir išgręžė. Mergina, kurią noriu vesti, negali už manęs tekėti, nes tai nepatiktų jos vyrui. Man reikia dozės, Hari. Ten mano švarke. Laikiau ekstra atvejui. Štai ir prireikė. Gal patrauksi, a?

Dabar aš jau įsiutau. Išėmiau iš jo švarko mažą kokaino ryšulėlį ir švystelėjau jam į veidą.

— Ir dėl jos tu suskydai? Dėl kažkokios mergiotės? Ji ten Tailande turi vyrą ir vaiką, tai tu puoli prie stebuklingų miltelių? Ar pablūdai? Nori viską mesti dėl kažkokios mergiotės?

— Ne dėl kažkokios mergiotės — dėl tos mergiotės. Negi nieko neišmanai apie meilę, tu apgailėtinas šunsnuki Hari?

— Pakankamai, brolyti. Klausyk, aš žinau, kad Mem — graži moteris. Bet jūroje ne viena graži žuvelė.

— Ir visos labai slidžios, Hari.

Jis pakėlė kokainą ir įsigrūdo į kišenę. Susikišo nuotraukos skiautes. Praėjo kliudydamas mane ir stabtelėjo tarpdury.

— Ai, ir ką tu supranti, Hari? Tu juk vedęs vyras. Ką tu išmanai apie romantiką?

Sekmadieniais būdavo blogiausia.

Be Pato poilsio diena, rodos, buvo be pabaigos.

Slankiojau po namus, jaučiausi apleistas, negalėjau pažinti savo gyvenimo. O Pegė virtuvėje talkino Sidei gaminant jos ypatinguosius pyragiukus.

Numaniau, kad pyragėliai „Food Glorious Food“ reikmėms, o ne mūsų pietums, nes jų buvo kokie šeši šimtai. Po visą virtuvę išdėliotų ant sidabrinių padėklų. Maži tešlos apvalkalėliai, į kuriuos prieš kepdamos mano žmona ir jos duktė rūpestingai dėjo mėsos, kapotų česnakų ir žolelių įdaro.

— Teksasietiški pyragiukai, — pasakė Sidė.

— Kaubojų mergaičių maistas, — pridėjo Pegė.

Stovėjau tarpdury ir žiūrėjau, kaip juodvi dirba. Abi atsiraitojusios rankoves, vienodomis prijuostėmis, abiejų juodi plaukai surišti ir nedengia jų gražių veidų. Atrodė, kad joms smagu.

— Ilgu be jo, mm? — paklausė Sidė.

Aš linktelėjau, o ji patrynė man ranką. Nereikėjo aiškinti, kaip jaučiuosi sekmadieniais. Pakankamai mane mylėjo, kad suprastų.

— Gal reikia pagalbos? — pasiūliau.

— Ką — tavo? — prunkštelėjo Pegė.

Sidė nusišypsojo.

— Žinoma.

Pegė parodė man, kaip tai daroma.

Turi paimti tešlos skrituliuką, į viduriuką įdėti truputį mėsos, pabarstyti prieskonių ir česnako, tada perlenkti ir sulipdyti kraštus taip, kad išeitų sukta pynutė.

Keista, bet, pasirodo, šioje srityje buvau visiškas nevėkšla. Mano per daug prikimštas pyragiukas išsižiojo, dar nė nepadėtas ant padėklo. Iš pradžių mums visiems trims buvo labai juokinga, kad mano pyragiukai niekam tikę. Tačiau po kurio laiko, kai jie ir toliau plyšinėjo, juokai nuslopo.

— Ne taip , Hari, — atsiduso Pegė. — Tu dedi per daug įdaro.

Ji savo mitriais pirštukais pademonstravo, kaip reikia daryti, ir netrukus mano technika pagerėjo. Sakyčiau, Pegė buvo atleista iš mokytojos pareigų, ir kurį laiką visi laimingi triūsėme apimti vieningos pyragiukų darymo nuotaikos. Paskui kažkodėl pajutau, kad nebenustygstu vietoje.

— Žinai ką, — pasakiau. — Gal aš aplankysiu mamą.

— Tikrai, — pritarė Sidė. — Ji apsidžiaugs.

— Ar apsieisit be manęs?

Jos abi buvo per daug mielos, kad atsakytų į tokį paiką klausimą.