Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Niekur nebūna rožių žiedais klota. O Konektikutas gražus. Iki Niujorko traukiniu valanda kelio, gal kiek daugiau. Dairomės mokyklos Hartforde arba Niuheivene. Jos šimtą kartų geresnės už tas, kuriose jis būtų mokęsis Londone. Su Londonu baigta.

— Ne man, Džiną. Man su Londonu nėra baigta. Klausyk, kodėl tu man visa tai pasakoji?

— Nes noriu, kad žinotum, jog išvažiavau ne tam, kad atimčiau iš tavęs Patą. Išvažiavau ieškodama geresnio gyvenimo. Savo šeimai.

— O kaip aš?

— Tu turi savo šeimą.

— Nebeturiu nuo tada, kai pavogei mano sūnų.

Ji valandėlę tylėjo. Rodėsi, girdžiu, kaip ji kunkuliuoja pykčiu už visų tų tūkstančių mylių.

— Kaip gera būti toli nuo tavęs, Hari. Kaip gera, kad tavęs nebebus mano gyvenime. Štai ko aš laukiu visų labiausiai. Kad taptum svetimas.

Pokalbis baigėsi.

Aš vienoje rankoje laikiau pypsintį telefono ragelį, o kitoje — du neįkainojamus perlus.

Dvyliktas skyrius

Vakarais kartais guldydavome Pegę į lovą, ir kuris nors iš mudviejų skaitydavo, kol ji užmigdavo. Paskui mudu žiūrėdavome televizorių, mylėdavomės ant sofos, ir atrodydavo, kad mūsų mažytei šeimai nieko nestinga.

Kartais Pegė nakvodavo pas savo tėtį, ir tada nebebūdavo taip gerai. Džimis Meisonas turėjo naują draugę, ir ta moteris iš visų jėgų stengėsi parodyti, kokia ji nuostabi: demonstravo, kad Pegė jųdviejų santykiams netrukdo, lepino Pegę dėmesiu bei dovanomis ir elgėsi taip, tarsi šitaip bus amžinai. Ir tais vakarais, kai Pegės nebūdavo namie, Sidė vis dirbdavo iki vėlumos.

Kai Pegės nebūdavo, viskas užtrukdavo. Pietūs Vest Ende, konferencijos Sityje. Gal tai ir sutapimas, bet kai namie nebūdavo laukiančios Pegės, Sidė kažkaip neparsirasdavo namo anksti. Taip, gal iš tikrųjų tik sutapimas. Šitaip galvojau. Kol ėmiau pažinti jo automobilį.

Laukdavau prie lango, kol išvysdavau Porsche 911. Visados būdavo jau vėlyvas metas, paryčiai, ir pažįstamas Porsche , su grėsminga seklius vandenis skrodžiančio ryklio gracija riedantis mūsų gatve.

911 sustojo. Įžiūrėjau jųdviejų šešėlius. Galėjau stebėti savo žmonos ir Luko Muro siluetus, sėdinčius jo Porsche ir paprasčiausiai besišnekučiuojančius. Tik tiek. Paprasčiausiai besišnekučiuojančius.

Tačiau iki trakštelint raktui spynoje jau buvau lovoje, užsimerkęs ir lygiai alsuodamas nekrustelėdamas gulėjau savojoje lovos pusėje.

Mano žmona pirštų galais įstypčiojo į mūsų miegamąjį ir tylutėliai ėmė rengtis.

Apsimesdama, kad vėlai grįžta iš darbo, o tamsoje gulintis vyras apsimetė, kad miega.

Mano tėvo krėsle sėdėjo kažkoks senyvas vyriškis.

Pasijutau, tarsi būčiau ne ten pataikęs. Niekas iš mūsų nesėsdavo į tėčio krėslą — nei mano mama, nei Patas, nei aš. Senas krėslas prie židinio nebuvo pati geriausia vieta namie — į televizorių stovėjo nepatogiu kampu, minkštos pagalvėlės nuo amžiaus suzmekusios, — tačiau tai visados buvo tėčio krėslas, priemiesčio sostas tinkuotame rūme. Ir nors tėtis miręs jau dveji metai, tai vis vien jo krėslas. Tai kas šitas senyvas vyriškis?

— Sveiks, partneri!

Sveiks, partneri?

Ką jis čia veikia?

Iš pažiūros šitas vyras buvo kone visiška mano tėvo priešingybė. Tėtis turėjo žvilgančią glotnią plikę, o šitas tipas — sidabriškų vešlių plaukų kupetą, įmantriai sušukuotą atgal. Mano tėvas buvo drūtas, kresnas ir raumeningas, o šitas senis — laibas kaip palaikytas alfonsas. Ir namie mano tėtušis visados vilkėdavo Marks & Spencer drabužius — įsispirdavo į šlepetes, mūvėdavo apsmukusias sodines kelnes ir vilkėdavo spalvotus nertinius tol, kol spalvos visiškai išblukdavo. Tikras priemiesčio tėtis, nepaisant baisių karo žaizdų, slepiamų po patogiais megztiniais.

Šitas sukčius buvo apsirengęs kaip kaubojus.

Apkraštuoti marškiniai. Smailianosiai kaustyti batai. Siauri aptempti Levi’s džinsai ir platus diržas su sagtimi. Matėsi neryškūs jo senstančio gaidelio ir dviejų kiaušiukų kauburėliai. Gleno Kempbelo senelis.

— Sveiks, partneri, — pakartojo jis lėtai kildamas iš mano tėčio krėslo. Tai šiek tiek užtruko. — Mano vardas Teksas. Tu turbūt Haris. Labai malonu su tavimi susipažinti, prapuolėli. Elizabeta man apie tave viską papasakojo.

Nensė Grifit dainavo „Lone Star State of Mind“. Niūniuodama sau po nosimi į svetainę įžengė mano mama, nešina padėklu su arbata ir sausainiais.

— Matau, brangusis, jau susipažinai su Grehemu, — pasakė ji.

— Grehemu? Maniau...

— Teksas — mano šokių vardas, — be menkiausios gėdos paaiškino senis. — Grehemas — na, nežinau. Skamba kažkaip ne taip, kai šoki „Žingsninį“, ar ne?

— Ooo, kad tu matytum, kaip Grehemas, tai yra Teksas, raito „Žingsninį“, — sukikeno mama, vaišindama mudu imbieriniais riešutais. — Mikliai kilnoja savo senas kojeles.

Šokių draugas. Štai kas čia toks. Visiškai nekalta. Nieko įtartina. Du žvitrūs pensininkai, gyvenimėliui persivertus gerokai į antrą pusę, trypčiojantys bugivugį. Visiškai natūralu. Bet aš nieko negalėjau su savimi padaryti. Vis dar negalėjau atsipeikėti.

Mano motina — turėjusi šešis brolius, neturėjusi nei dukterų, nei seserų, visą gyvenimą praleidusi tarp vyrų, — draugysčių srityje buvo be išlygų homoseksuali. Per visą savo gyvenimą ji turėjo tik draugių. Išskyrus mano tėtį. Jis buvo geriausias jos draugas.

— Susipažinau su tavo motina, kai darėm „Keturių žvaigždžių bugį“, — tarsi perskaitęs mano mintis paaiškino senis. — Daviau jai porą patarimų. Jai ir — Elzei?

— Etelei, — pataisė mama. — „Keturių žvaigždžių bugis“. — Ji suniurnėjo prisiminusi. — Labai sunku. Visi tie sukinėjimaisi.

— Posūkiai, — švelniai pataisė Teksas. — „Keturių žvaigždžių bugis“ yra keturių gretų linijinis šokis, — apšvietė jis mane, tarsi būčiau to prašęs. — Palyginti, tarkim, su „Laukiniais laukiniais Vakarais“, kuris, kaip turbūt žinai, suprantama yra tik dviejų gretų linijinis šokis.

— Jūs iš šitų vietų, Teksai?

— Sautendas. Važiuoji tiesiai A127 ir senajame „Fortune of War“ žiede suki į dešinę.

— Grehemas — draudimo agentas, — pasakė mama. — Dabar, aišku, jau pensijoj.

Teksas įpylė arbatos.

— Vieną gabaliuką ar du? — paklausė manęs. — Aš jau ganėtinai saldus.

Mama nusikvatojo tarsi iš kokio Noelo Kovardo13 perliuko. Kai mama išėjo į virtuvę pieninio šokolado pyragaičių, atsiprašiau Tekso ir nusekiau jai iš paskos.

— Maniau, vaikštai šokti su tetule Etele?

— Etelė supasavo. Žinai, Hari, jos artritas. Nuo viso to trypimo jai skauda. Vargšė moteriškė.

— O ką mūsų svetainėje veikia Džonas Veinas? Ką jis veikia tėčio kėdėje?

— Senukas Grehemas geras. Nesijaudink dėl jo. Jis nepiktybiškas. Jis paveža mane iki namų. Sutinku, jis šiek tiek save sureikšmina. Visos moteriškaitės jam neabejingos.

— O tu kaip?

— Aš? — nuoširdžiai nusijuokė mama. — Nebijok, Hari, man visa tai praeity. Kai pasikviečiu vyriškį puodelio arbatos su sausainiais, kaip tik tai ir turiu omeny. Jam siūloma tik saldaus kremo.

— O Teksas tai žino? — Pagalvojau apie nešvankų kauburėlį senojo pono džinsuose. Mano mama, nors ir įkopusi į aštuntą dešimtį, galėtų patraukti kokio seno gašlūno akį. Ji vis dar daili moteris. — Neims jis graibytis savo pistoleto, ką?

Pasakiau tai išsivėpęs, tarsi ir taip žinočiau atsakymą.