Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Šįvakar buvo kitaip. Šįvakar Džiną išėjo į lauką ir priėjo prie automobilio. Nuleidau lango stiklą laukdamas pylos už tai, kad užsipuoliau jos vyrą arba kad vėlai grįžome, kad sugrioviau jai gyvenimą arba dar už ką nors. Bet ji man nusišypsojo su krisleliu kadaise buvusios šilumos.

— Užeik, Hari. Nežiūrėk taip. Viskas gerai. Ričardas žaidžia golfą.

Patas staiga sukruto, užmiršo Kailę.

— Aha, užeik, tėveli, pamatysi mano kambarį!

Nebuvau lankęsis jų namuose. Ironiška, kad man juos aprodys dabar, kai lauke stovi skelbimas „parduodama“. Neryžtingai pabandžiau atsisakyti, tačiau anie du nepasidavė. Turiu prisipažinti, man buvo smalsu. Taigi vedamas savo sūnaus ir lydimas buvusios žmonos įžengiau į tikrus didmiesčio namus, miestiškos prabangos šventovę, kur daug šviesos, daug stiklo ir daug erdvės, kur žvilgančios grindys, rytietiški niekučiai ir subtilios nespalvotos nuotraukos ant sienų.

— Gražu, Džiną.

— Mokesčiai nežmoniški. Tai viena iš priežasčių...

Ji nebaigė. Žinojo, kad jų finansinės problemos man nerūpi.

Niekaip nepasakytum, kad šiuose namuose gyvena vaikas. Kur žaislai, kur netvarka, kur chaosas? Patas paėmė mane už rankos ir laiptais užsitempė aukštyn. Džiną susinėrusi ant krūtinės rankas vis šypsodamasi užlipo paskui mudu.

Pato kambarys pasirodė pažįstamas. Visur pilna senų „Žvaigždžių karų“ žaislų: pora plastikinių šviesos kardų, daugybė aštuonių colių dydžio figūrėlių, nešvarių pilkų „Tūkstantmečio sakalo“ lūženų ir kovinių žvaigždėlekių, kuriais žaisdavo prieš keletą metų. Čia stovėjo knygos, man pažįstamos iš anų labanaktukų laikų, knygos, kurias skaitydavau, kol jis užmigdavo — „Kur gyvena laukiniai žvėrys“, „Tigriukas, kuris atėjo arbatos“, „Senis besmegenis“, „Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta“ ir, žinoma, visi privalomi „Žvaigždžių, karų“ priedai ir paveikslėlių knygelės. Čia buvo labai senų žaislų: apdaužytų kubelių su raidėmis, aplamdyta pliušinė beždžionė, pavadinta Džordžu, — vienas Pato nukrypimas į jaukų minkštų žaisliukų pasaulį. Taip pat nauji daiktai: antklodė ir pagalvės su „Grėsmės šešėliu“, mokykliniai vadovėliai, Hario Poterio knygos minkštais viršeliais ant nediduko rašomojo stalo.

Šitas kambarys buvo didesnis už tą, kurį turėjo, kai gyveno su manimi. Ir kur kas tvarkingesnis. Arba pasikeitė jo nevaržomi įpročiai, arba šių namų tvarka kur kas griežtesnė.

— Tėveli, kaip tau mano kambarys?

— Fantastiškas, zuiki. Matau, turi čia visą savo turtą.

— Taip.

Džiną paglostė jam galvą.

— Patai, gal lipk žemyn ir truputį pažiūrėk filmą.

Mūsų berniukas apstulbo.

— Galima? Dar ne laikas į lovą?

— Šis vakaras ypatingas. Gali eiti ir pasižiūrėti pirmąjį filmą. — Minėdama pirmąjį filmą, Džiną omeny turėjo pirmąjį „Žvaigždžių karų“ filmą. — Ne visą — tik iki droidai suims belaisvį, gerai? — Sena giesmelė, ar ne? Šitaip ji visados sakydavo — tik iki droidai suims belaisvį. Esu tai girdėjęs. Netgi pats taip sakydavau. — Paskui išsivalyk dantis ir apsivilk pižamą. Aš noriu pasikalbėti su tavo tėčiu.

Patas, negalėdamas patikėti laime, nubildėjo žemyn. Džiną šypsojosi man mudviejų sūnaus kambaryje.

— Hari, — pasakė ji.

— Džiną, — pasakiau aš. Ji tokia liauna ir graži. Mano buvusi žmona.

— Noriu tau šį tą pasakyti.

— Nagi?

— Nežinau, kaip išreikšti žodžiais. Turbūt tiesiog noriu tau pasakyti — aš nenoriu jo iš tavęs pavogti.

— Tai gerai.

— Kad ir kas nutiktų — kad ir kur būtume — tu visada būsi jo tėvas. To niekas nepakeis.

Nieko neatsakiau. Nepasakiau, kad rytą mačiausi su advokatu. Nepasakiau, kad Patas pro išvykimo vartus žengs tik per mano lavoną. Supratau, kad ji stengiasi būti gera. Bet ji man nepasakė nieko, ko nežinočiau.

— Hari, gyvenimas negali visą laiką suktis apie praeitį. Mes tiesiog galvojame apie ateitį — Ričardas ir aš. Apie mūsų šeimos ateitį. Todėl ir kraustomės. Noriu, kad pasistengtum suprasti. Mes tiesiog galvojame apie ateitį. Štai ką daro šeima, Hari. — Paskui ji nusijuokė. — Ar galiu tau šį tą parodyti? — Nei iš šio nei iš to ji susijaudino, tarsi būtume ką tik susipažinę svetimi žmonės, varžomi mandagumo. — Ar neskubi?

— Džiną, man priklauso visas pasaulio laikas.

Taigi iš Pato kambario nusekiau paskui ją į trečią aukštą. Ten buvo lyg ir nedidukė studija. Mėlynas Macintosh kompiuteris, kartotekos dėžutės, knygų lentyna. Ant rašomojo stalo — dvimečio, nuogučio, besišypsančio sekliame baseine Pato nuotrauka. Džinos kambarys.

Ji atidengė didelę plokščią kartoninę dėžę ir ištraukė pluoštą nuotraukų. Visose buvo Patas. Nuotraukų buvo turbūt kokie du tuzinai. Aštuonių ir dešimties formato, nespalvotos, profesionaliai nufotografuotos.

Ir gražios.

Fotografuota, matyt, prieš porą mėnesių, dar vasarą, nes Pato plaukeliai dar ilgi ir pasipūtę, dar iki nukerpant, o oda švelniai įdegusi. Jis pats iki pusės nuogas, laimingas ir trykštantis gyvenimo džiaugsmu. Daugumoje nuotraukų juokiasi, o kitose droviai šypsosi. Viskas fotografuota tą pačią saulėtą popietę. Jis kvailiojo priešais fotoaparatą man nepažįstamame sode. Galbūt Džinos sode. Šitų namų sode.

Šios nespalvotos mano sūnaus nuotraukos užėmė man kvapą. Nes fotografas įžvelgė mano sūnaus dvasią.

Nuotraukose Patas baseine koja tėškė žėruojančią vandens miglą, slydo šlapia žole kone sprogdamas iš malonumo, spyrė plastikinį kamuolį į sodo tvorelę, raitėsi iš juoko. Akys, veidas, liaunos galūnės — fotografas nieko nepraleido. Buvau priblokštas, kad kažkas sugebėjo šitaip užčiuopti esmę.

— Tu fotografavai?

Džiną papurtė galvą.

— Tik šitą, — pasakė.

Ir ji man ištiesė dar vieną nuotrauką. Aiškiai darytą tą pačią dieną, tuo pačiu aparatu, bet ne to paties fotografo. Nuotraukoje Patas stovėjo ir nedrąsiai šypsojosi objektyvui. Greta stovėjo jauna moteris — egzotiškai atrodanti, besišypsanti, viena ranka apglėbusi nuogus mano sūnaus pečius. Ji buvo graži. Ir seksuali. Nuostabi. Kiekvieno svajonė.

— Tu nesi matęs mano draugės Kazumi, ar ne? — paklausė Džiną. — Mes metus Tokijuje drauge gyvenome. Dabar ji Londone. Bando įsidarbinti fotografe. Ji įsimylėjo Patą. Pats matai.

Ir aš panūdau su ja susipažinti. Su šita fotografe, kuri pažvelgė į mano sūnų ir pamatė jo švelnią giedrią sielą. Su nepažįstamąja, sugebėjusia pažvelgti po atsargia nesišypsančia kauke, kurią jis išmoko dėvėti. Su moterimi, kuri į mano sūnų žvelgia tomis pačiomis akimis kaip ir aš.

Staiga galvoje gimė mintis, mintis, nuo kurios prasideda išdavystė, pati pavojingiausia mintis, kokia tik gali kilti vedusiam vyrui.

Ji čia. Ji egzistuoja.

Tik aš jos dar nesutikau.

Aštuntas skyrius

Maniau, kad advokatas padės man išlaikyti sūnų. Įsivaizdavau, jog jis pasakys, kad Džiną nori sulaužyti kažkokią neliečiamą gamtos taisyklę, ir kad teisingumas jai to nieku gyvu neleis.

Ir aš beviltiškai klydau.

— Bet juk tėvas turi tam tikrų teisių? Juk taip?

— Žiūrint, ką turite omeny, sakydami „tėvas“, — pasakė Naidželas Batis. — Juk yra visokių tėvų, ar ne? Vedusių tėvų. Nevedusių tėvų. Įtėvių, patėvių, globėjų. Apibrėžkite, koks tėvas, pone Silveri.

— Jūs suprantate, ką turiu omeny, Naidželai. Meilės-ir santuokos tėvas. Spermos-ir-kiaušinėlio tėvas. Tave-gandras-atnešė tėvas. Biologinis tėvas. Seno sukirpimo.