Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Džimis atsirasdavo, kai užsimanydavo. Kai norėdavo, nesirodydavo. Nuo to jo akcijos mūsų namuose turėjo smukti, bet taip kažkodėl nebuvo. Nuo jo kaip nuo žąsies vanduo. Kad ir ką jis buvo padaręs, Pegė mylėjo jį be proto ir klaikdavo iš susijaudinimo, kai tas užsukdavo apsižergęs savo Nortoną.

Iš Džimio ir Pegės aš supratau, kad vaikai nori mylėti savo tėvus, nori mylėti juos visa širdimi.

Net ir tada, kai jie to nenusipelno.

Džimis vėlavo. Smarkiai vėlavo.

Pegė ant krėslo atramos užsikorusi prie lango, prispaudusi veidelį prie stiklo, laukė pasirodant tėvo motociklo.

Bet Džimis neatvažiuos. Nujaučiau tai, nes taip buvo nutikę ir anksčiau. Nebus Pegės išvykos į miestą su tėveliuku. Šį kartą nebus.

Suskambo telefonas, ir Pegė puolė atsiliepti. Priklaupiau ir nuo grindų surinkau Liusės lakūnės reikmenis bei jos skraidūnus draugužius. Vaikai viens du išmėto šituos smulkius daikčiukus, o paskui pasiunta, kai jų neranda. Rūpestingai įtaisiau į vietą patarnautojo padėklą su gėrimais.

Pegė sugrįžo į kambarį su telefonu rankoje. Stengėsi būti narsi, buvo prikandusi apatinę lūpą, kad ta nedrebėtų.

— Čia tėtis. Nori pasikalbėti su tavimi.

Paėmiau telefoną.

— Džimi?

Fone girdėjosi muzika. Baby, pul l my love pump. Baby, pul l my love pump. Baby, pul l my love pump. But not so hard next time.

— Aš pas dantų gydytoją, — garsiai, kad permuštų muziką, pasakė Džimis. — Šį kartą neišeis. Baisiai apmaudu. Pasistenk jai paaiškinti, gerai, Hari? Jaučiuosi tikrai bjauriai, bet atsirado čia šis tas, ką skubiai reikia užplombuoti.

Padėjau ragelį.

Pegės nebebuvo.

Suradau ją jos kambaryje palindusią po antklode. Ant sienų kabojo vaikinų muzikos grupių plakatai ir įvairiausi lėlės Liusės paveiksliukai. Sustingusios šypsenos ir tobuli pasauliai spindėjo virš vienos mažos liūdnos mergaitės.

Paglosčiau jai galvą.

— Tėtis, kačiuk, atvažiuos pas tave kitą kartą. Juk žinai, kad jis tave myli.

— Jis turį sugedusį dantuką.

— Žinau.

— Ir jam jį skauda.

Pegė atsisėdo, ir aš nušluosčiau jai ašaras firmine lėlės Liusės nosinaite. Mąsčiau, koks šaunus ji vaikas, ir kad nusipelnė geresnio tėvo, negu tas plevėsa. Labiau už bet kurį kitą vaiką pasaulyje nusipelnė geresnio tėvo už Džimį.

— Papasakok kokią istoriją, Hari. Ne iš knygos. Papasakok istoriją iš savo galvos. Tikrą.

— Tikrą?

— Uhu.

— Gerai, Pege. — Pagalvojau valandėlę. — Seniai seniai gyveno toks senukas, vardu Džepetas.

— Koks juokingas vardas.

— Ir Džepetas surado stebuklingą pliauską, kuri — žinai? — mokėjo juoktis ir verkti.

Pegė abejodama šyptelėjo.

— Tikrai?

— Tikrai.

— Tu išsigalvoji, Hari. — Ji šypsojosi vis plačiau.

— Visai ne, Pege, — nusišypsojau ir aš. — Viskas šventa tiesa. Ir iš tos stebuklingos pliauskos Džepetas — žinai ką? — padarė Pinokį.

— Kas tas Pinokis?

— Lėlė, Pege. Tiesiog medžio pliauska, kuri galėjo viską daryti kaip žmogus. Jis mokėjo juoktis, verkti ir visa kita. Bet labiau už viską pasaulyje jis norėjo būti tikru tėčiu.

Ar aš pasakiau tėčiu?

Norėjau pasakyti, berniuku.

Pinokis norėjo būti tikru berniuku.

Septintas skyrius

— Tik du kartus gyvenime apie mus yra garsiai paskelbiama, — pasakė Eimonas. — Pirmą — skelbiant vyru ir žmona. Antrą — kai žmogus miršta.

Visada darbas. Net kai mano motina miegojo įžiebtomis šviesomis, kai žmona siųsdavo mane sargių, o sūnus krovėsi daiktus naujam gyvenimui kitapus vandenyno, visados buvo darbas.

Darbas — kur kas lengvesnis dalykas negu šeima. Darbe lengviau jaustis žmogumi, kuriam šypsosi sėkmė. Ką darai darbe, namams netinka.

— Esu iš tipiškos didžiulės airių šeimos, — pasakojo Eimonas, žingsniuodamas per studijos aikštelę, įrengtą ir apšviestą taip, kaip tuose klubuose, kur jis ištobulino savo komiko numerius. — Dešimt vaikų.

Švilpimas iš publikos, padrąsintos elgtis taip, tarsi sėdėtų kokiame jaukiame Soho pusrūsyje, o ne nuobodžioje studijoje Vait Sityje.

— Aha, žinau. Ar galite patikėti? Dešimt. O po dešimto vaiko mano tėvai ėmėsi taikyti savo puikųjį kontracepcijos metodą. Šimtaprocentinį. Kas vakarą prieš eidami gulti jie porą valandų pabūdavo su manimi, su mano broliais ir seserimis.

Net kai mano buvusi žmona kaltindavo mane, kad kimbu prie jos vyro, kai kalbėdavo apie apribojimo nutartis, nors iš tiesų tam nebuvo jokio reikalo, nes juk netrukus būsiu atribotas Atlanto vandenyno, vis vien būdavo darbas. Ir kai kiekviena valanda su sūnumi atrodydavo kaip dar viena praėjusi valanda — štai ką nesantys tėvai labiausiai jaučia: ne buvimą su, o atbulinį skaičiavimą buvimo skyrium — vis vien buvo darbas, su šaltomis jaukumo nuotrupomis, su greita pasitenkinimo doze, su Eimonu ir jo svaiginančia karjera.

— Vieną dieną mano tėtis grįžo namo anksti ir rado mano mamą lovoje su pienininku, — pasakė Eimonas. — Ji, suprantama, išsigando. „O Dieve! — šūktelėjo. — Tik nesakyk paštininkui!“

Eimonas Fišas nuėjo ilgą kelią nuo tos dienos, kai prieš dvejus metus atsirado prie mano durų, tamsiaakis, gražus ir išsigandęs, ką tik po komiko gastrolių, svarstantis, ar televizija padarys iš jo garsenybę, ar suris gyvą. Dabar jis turėjo visus sėkmės atributus: šou, kuris tęsėsi keturis sezonus, tris Nacionalinės televizijos apdovanojimus, du neįrengtus butus madinguose rajonuose (Templio Bare Dubline ir Dokuose Londone) ir — ak, taip — kasdienį dviejų šimtų dolerių potraukį prie kokaino.

Nors ir nukeliavęs kaži kur nuo žaliųjų Kilkarnėjaus lankų, nors ir tapęs Londone tikra sensacija, Eimonas vis dar su malonumu vaidino didžiaakį airį bernioką, ką tik išžengusį iš fermos ir iš Korko atskridusį ankstyvuoju „Aer Lingus“ reisu. Jis laikėsi įsikibęs savo praeities mitų kaip skęstantysis palaikio gelbėjimosi rato.

Prodiusavau Eimono vėlyvo vakaro pokalbių šou nuo pat pradžių. „Penktadienio Fišas“ pavyko, nes išnaudojome geriausias Eimono savybes. Nepaisant tų dvejų metų televizijoje, širdyje jis tebebuvo estrados komikas. Jis kalbėdavosi su svečiais, juokaudavo su pramogų verslo atstovais, tačiau užvis geriausiai jam sekdavosi kalbėtis su savimi.

— Dauguma kūdikių Kilkarnėjuje labai gražūs. Tikrai, patikėkit. — Nervingas kostelėjimas — pauzė. Nusižiūrėta iš jo herojaus — Vudžio Aleno. Tiesa, dabar tas kostelėjimas jau Eimono. — Tačiau aš gimiau toks bjaurus, jog pribuvėja pasakė: „Jis dar negatavas“ ir pašovė mane atgal. Nežinau. Čia viskas kitaip: visi ginekologai — vyrai. Kodėl? Tai tas pats, kas tapti mechaniku, neturinčiu automobilio.

Monologai apie vyrus ir moteris iš jo gimtojo Kilkarnėjaus visados būdavo geriausioji dalis. Jais jis sukeldavo didžiausią juoką ir jų metu laisviausiai jausdavosi. Be to, buvo gana jaunas ir turėjo kur tobulėti. Per dvejus priešais kameras praleistus metus Eimonas įgijo pasitikėjimo savimi, kurio anksčiau neturėjo. Dabar jis nebesistengė iš paskutiniųjų patikti publikai, galėjo labiau atsidėti temai, nes žinojo, kad vis vien valdo publiką. Kaip ir kiti žmonės, su kuriais dirbau televizijoje, publika buvo vienintelis dalykas jo gyvenime, kurį jis išties galėjo valdyti.

— Mąstau, ar nevertėtų man grįžti pas savo merginą. Pas Mem. Ji — tailandietė. Šokėja. Na, ne visai paprasta šokėja. — Kostelėjimas. — Lyg ir striptizo šokėja. — Visuotinis kikenimas. Studijos publika šoko pagal jo dūdelę. Ji juokėsi net ir tada, kai jis neskaldė pokštų. — Šauni, labai šauni mergina. Žiūriu aš į nuotraukas, kur mudu drauge — atostogos „Koh Samui“8, Kalėdos Kilkarnėjuje, šokis, kurį ji man sušoko per mano gimtadienį, — ir man atrodo, kad mudu turėtume būti drauge. Bet tos nuotraukos yra iškreiptas mudviejų santykių atspindys. Žinau tai. Kur visi tie blogieji momentai? Mes jų nefotografavome. Ir kodėl, kažin, mes fotografuojame tik tada, kai gerai? Kodėl nenufotografavau Mem, kai jai buvo šlapimo pūslės uždegimas? Jos PMS — kodėl albume nėra tokių nuotraukų? — Pasigailėtinas juokas. Pašaipus merginų švilpčiojimas. — Mes išsiskyrėme, nes nesutarėme dėl vedybų. Iš tiesų nevedę vyrai apie santuoką žino daugiau už vedusius. Jei būtų kitaip, ir mes būtume vedę. Aš asmeniškai manau, kad santuokos esmė — skirtumo tarp vienos moters ir visų kitų moterų pervertinimas. O manoji eksmergina mano — o Dieve, o Dieve!