Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Neatimsi iš manęs Pato, šunsnuki tu, — išrėkiau. — Nė nemanyk išsivežti Pato iš šalies.

Pietų kompanionai, nesuvokdami, ką reiškia ši scena, žvalgėsi tai į mane, tai į Ričardą. Raguotas vyras? Homoseksualios meilės kivirčas? Supratau, kad jie Ričardo nepažįsta taip gerai, kad iš karto suvoktų. Taigi Ričardas, nenuleisdamas nuo manęs akių, jiems pranešė:

— Šis ponas — mano posūnio tėvas. Vargšelis.

Ir tada aš neištvėriau: puoliau per stalą, šluodamas bandeles ir vartydamas sidabrinius indelius alyvuogių aliejaus, kurio, esu beveik tikras, Toskanos valstiečiai savo ūkiuose neturėjo. Ričardo pietų kompanionai nepatenkintai raukydamiesi kilstelėjo nuo kėdžių ir atšoko, tačiau man taip ir nepavyko pasiekti Ričardo, nes mane sugriebė du padavėjai. Jie ėmė traukti mane atbulą: vienas kaip lokys čiupęs mane į glėbį prispaudė rankas prie šonų, o kitas taikėsi nustverti už automobilininko striukės apykaklės.

— Palik mus ramybėje, — pareikalavau kulnais įsispyręs į pjuvenomis nubarstytas grindų lentas ir šiaip taip nusičiupęs lininės staltiesės, nors rankos ir buvo tarsi prirakintos. — Palik, Ričardai, mano sūnų ramybėje.

Padavėjai buvo man per stiprūs. Aš — ne Ričardas, ištisomis valandomis nekilnoju svarsčių ir nelakstau treniruoklio takeliu. Mane apleido visos jėgos, kai padavėjai be didelių pastangų vilko mane šalin. Bet kartu nusitempiau ir staltiesę, o tada prasidėjo griūtis: taurės, lėkštės su sočiais makaronų patiekalais, duonos luistai, maži sidabriniai indeliai su alyvuogių aliejumi...

Ant grindų ir jiems ant kelių.

Ir Ričardas, pagaliau supykęs, pašoko. Rodėsi, tuoj paleis į darbą savo naujus bicepsus ir išmals man snukį. O nuo kelnių dribo jūros gėrybių salotos.

— Ričardai, neišsiveši mano sūnaus vien todėl, kad tau šiame mieste nenuskilo.

— Čia man ir Džinai spręsti.

— Aš jo tėvas, bjaurybe. Ir visados būsiu jo tėvas. Šito tu nepakeisi.

— Noriu paklausti, Hari.

— Ko gi, mulki?

Jis nusibraukė krevetę nuo pomidorų padažu išmarginto klyno.

— Kokį velnią ji tavyje rado?

Apie mišrią šeimą man pirmasis papasakojo Eimonas Fišas. Ironiška, nes nepažįstu kito tokio užkietėjusio viengungio kaip Eimonas. Jame tebekunkuliavo gyvybės syvai, tačiau jo galvos jie nepasiekė.

Eimonas buvo gana šiuolaikiškas vyrukas, tačiau kai reikalai pakrypdavo į meilę, vedybas ir panašius dalykus, paaiškėdavo, koks jis senamadiškas. Kaltino dėl to Kilkarnėjaus aplinką. Jo viengungiškas požiūris į santuoką tuo pat metu buvo ir atsargus, ir romantiškas. Tačiau, reikia pripažinti, jis vienintelis perspėjo mane dėl to, kas manęs laukia.

— Hari, žmogau mano mielas, — riktelėjo jis man per mano vestuvių pobūvį. — Noriu tau šį tą pasakyti.

Žiūrėjau, kaip jis braunasi per svečius, linkčioja ir šypsosi: mandagiai ir draugiškai jį pažinusiems žmonėms, dėkingai — nepažinusiems. Šampano taurę, kad neišpiltų, laikė iškėlęs, atrodė apšepęs labiau nei įprastai, išsipešusiais marškiniais, sukritusiais kirpčiais, uždribusiais akių vokais, bet vis vien gražus tamsbruvis airis, kaip jaunas Džekas Kenedis. Net ir įkaušęs jis atrodė labiau viliūgas nei apsileidėlis. Apsikabinome, susidaužėme taurėmis.

— Už tave. Ir už tavo gražiąją nuotaką. Ir už tavo — kaip ten vadinama? — mišrią šeimą.

— Mano ką? — man vis dar buvo juokinga.

— Tavo mišrią šeimą. Žinai. Tavo mišrią šeimą.

— Kas yra mišri šeima?

— Na, žinai. Kaip grupinis seksas. Kai vyras ir moteris sujungia savo senąsias šeimas ir sukuria naują. Taigi žinai, Hari. Kai vyras gyvena su vaikais, kurie yra ne jo. Kai moteris tampa mamyte vaikams, kurių nepagimdė. Mišri šeima. Kaip grupinis seksas. Ir tu, Hari. Tu ir grupinis seksas. Dieve saugok tave ir tavo šeimą. — Jis prisikišo man prie veido ir stipriau mane prisispaudė. — Sėkmės tau, vyruti. Eikš, prisėskim minutėlei.

Susiradome ramų staliuką kampe, ir Eimonas čia pat iš švarko, kurio atlape vis dar puikavosi aplamdytas gvazdikas, išsitraukė mažą celofaninį maišiuką. Kažkas nauja. Koka? Kai su juo susipažinau, jis nevartojo nieko stipresnio už pilstomą „Gineso“ alų su kiaulienos spirgučiais. Aš sunerimęs apsidairiau aplinkui, o Eimonas ant mūsų vestuvinio kvietimo atsargiai išbėrė kauburėlį baltų miltelių ir savo juoda „Am Ex“ kortele ėmė jį skirstyti storomis juostelėmis.

— Jėzau, Eimonai. Tik ne čia. Negali šniaukšti šito daikto, kai aplink laksto vaikai. Bent nusineštum į tualetą. Čia ne laikas ir ne vieta. — Ir tada pažėriau tėvo išminties — tarytum tėtušis būtų prabilęs mano lūpomis: — Viskam turi būti saikas, Eimonai.

Eimonas sukikeno. Ėmė vynioti dešimties svarų banknotą.

— Saikas? Tau dabar kiek? Trisdešimt treji? Trisdešimt dveji? Tu jau antrą kartą vedi. Turi sūnų, kuris su tavimi negyvena, ir podukrą, kuri gyvena su tavimi. Taigi nepamokslauk man apie saiką, Hari. Tu saiko neturi.

— Čia yra vaikų. Ir mano mama. Ir teta Etelė.

— Tavo teta Etelė nesiskaito, Hari. — Eimono nosis mitriai susiurbė baltas linijas. — Ji man šitai ir pardavė. — Jis kyštelėjo man kiek sudrėkusią susuktą dešimtinę. Papurčiau galvą ir jis susirinko savo šniaukalą. — Šiaip ar taip, sveikinu tave, partneri.

— Ačiū.

— Tik nesugadink visko ir šį kartą.

— Ką tai reiškia?

— Galvą laikyk virš debesų, o pimpalą kelnėse.

— Ak taip, vienas iš tradicinių vestuvinių palinkėjimų, ar ne? Turbūt Anglijos bažnyčios.

— Aš rimtai. Nepasiusk, kai karštis išvesta. Neprasimanyk, kad žolė kitur žalesnė, nes taip nėra. Nepamiršk, kad tu valdai savo galą, o ne jis tave.

Link mudviejų per žmonių pilną salę ėjo Sidė. Ji šypsojosi, ir man dingtelėjo, kad dar niekada ji nebuvo tokia daili.

— Ir nepamiršk, kaip jautiesi šiandien, — pridūrė Etmonas. — Tai svarbiausia. Aš žinau, koks tu, nes visi vyrai vienodi. Mes užmirštame, kas mūsų širdyse.

Bet aš jo nebesiklausiau. Pamaniau, kad ta diena, kai man prireiks nevykėlio komedianto patarimų šeimyninio gyvenimo klausimais, bus tikrai juoda. Pakilau pasitikti žmonos.

— Atrodai laimingas, — pasakė ji.

— Geriau negu laimingas.

— Oho. Geriau negu laimingas. Tikiuosi, kad nenuvilsiu tavęs.

— Tu negali manęs nuvilti. Jei tik padarysi vieną dalyką.

— Ką?

— Pašoksi su manimi.

— Šitą norą lengva išpildyti.

Taigi apglėbiau ją ir pajutau liauną grakštų vestuvine suknele apvilktą kūną. Ela Ficdžerald dainavo „Every Time We Say Goodby“, mudu judėjome kaip vienas, ir nors aplinkui buvo mudviejų šeimos, draugai, kol skambėjo muzika, aš mačiau tik savo žmonos veidą.

Galiausiai policija mane paleido.

Ričardas ir restoranas nusprendė nepateikti kaltinimų. Taigi važiavau namo ir mąsčiau apie visus tuos dalykus, apie kuriuos mudu su Side kalbėdavomės iki vestuvių. Daugybę valandų praleidome tai svarstydami. Tuo buvo pagrįsti mudviejų santykiai. Tuo ir, žinoma, noru dulkintis dulkintis dulkintis.

Kalbėdavomės apie savo tėvus, tuos senamadiškus vyrus ir žmonas, kurie susituokė jauni, visą gyvenimą nugyveno drauge ir pernelyg anksti buvo išskirti mirties. Kalbėdavomės apie savo tėvus ne tik todėl, kad juos mylėjome, bet ir todėl, kad būtent tokio vedybinio gyvenimo norėjome patys.

Kalbėdavomės apie savo subyrėjusius santykius: jos — per amžinus Džimio nuklydimus į šalį, manuosius — per paiką vienos nakties nuotykį, iškilusį į dienos šviesą. Kalbėdavomės apie mudviejų vaikus, apie tai, kokio gyvenimo jiems norėtume, ir apie tai, jog baisu, kad skyrybos nepliktų randų visam jų gyvenimui.