Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Jis vaikšto, — pasakė Džiną nervingai kramtydama nykščio nagą, tarsi ją pačią būtų iškvietę dėl netinkamo elgesio. — Tai bėda, ar ne? Vaikštinėja po klasę. Kalbina kitus vaikus. Kalbina, kai jie dirba savo darbus. — Ji pasižiūrėjo į mane. — Mes jau čia lankėmės. Ne kartą.

— Ar galima jums užduoti asmenišką klausimą? — pasiteiravo panelė Vilkins. Gal jos šukuosena ir neįprasta, tačiau kalba ji kaip visos mokytojos.

— Prašom, — atsakė Džiną.

Smūgis.

— Ar skyrybos buvo skausmingos?

— O būna kitokių? — paklausiau.

Paskui panelę Vilkins žingsniavome koridoriumi. Kiekvienos klasės duryse buvo po stiklinį langelį. Kaip kalėjimo kamerose. Albinosės panelės Vilkins galva trumpam palinko prie vieno langelio. Paskui direktorė atsitraukė ir niūriai šypsodamasi pakėlė prie lūpų smilių. Mudu su Džiną sukišome nosis prie langelio į mūsų sūnaus klasę.

Iš karto jį pamačiau. Net ir tarp trisdešimties kitų šešiamečių ir septynmečių, kurie ne vienas bolavo tokiais pat pašiauštais kuodais ir visi vilkėjo uniforminius žalius megztinius, akys akimirksniu jį susirado.

Patas klasės viduryje kaip ir visi kiti vaikai buvo palinkęs prie piešinio. Man dingtelėjo, kad jo plaukučiai visados žvilga kaip kokioje šampūno reklamoje. Net ir tada, kai, kaip pasakytų mano mama, juos metas kaip reikiant ištrinkti.

Lentoje mokytoja buvo nupiešusi Žemės rutulį — kreidinis juodoje erdvėje pasiklydęs gaublys su vos atpažįstamais išbliurusiais žemynų kontūrais. Viršuje buvo kažkas užrašyta. Mūsų pasaulis.

Visi vaikai susikaupę piešė. Net Patas. Ir aš pasakiau sau, kad viskas gerai. Vaizdas buvo kažkoks jaudinantis. Juk šitie senamiesčio vaikai buvo kone visų etninių planetos grupių. Bet bėda buvo ta, kad mano sūnus buvo palinkęs prie kito vaiko piešinio. Jis padėjo spalvinti kažkokiai mergytei.

— Patai, — pasakė nuo lentos atsigręžusi mokytoja. — Juk prašiau sėdėti savo suole.

Patas jos, rodos, nė neišgirdo. Spinduliuodamas savo viliokišku žavesiu, droviai žvilgčiodamas iš po auksaspalvių kirpčiukų jis klydinėjo tarp suolų, savo bendraklasiams žvilgčiojo per petį, dalijo šypsenas ir kažką murmėjo tiems ties Žemės rutuliu susikaupusiems vaikams.

— Taip, — pasakė Džiną, ir man nė nepažvelgus buvo aišku, kad ji tramdo ašaras. — Toks atsakymas į jūsų klausimą. Skyrybos buvo labai skausmingos.

Mes šitai darydavome drauge.

Nei man, nei Džinai nė minties nekilo pačiam vienam eiti į mokyklą, klausytis pabrėžtinai mandagios pankuojančios direktorės moralų ir vienam nervintis dėl mudviejų sūnaus.

Nesvarbu, su katruo gyveno Patas, abu buvome jo tėvai, ir to fakto niekas negalėjo pakeisti. Tokia buvo mūsų nuostata.

Džiną tūkstantį kartų geriau už mane susidorojo su šituo reikalu: ji nejautė poreikio ginti Pato, visada noriai bendraudavo su mokytojais, neslėpė mūsų asmeninių problemų, kiekvienam bent kiek smalsaujančiam surengdavo ekskursiją po mūsų nešvarius baltinius, dabar jau ganėtinai senus ir apsitrynusius. O aš tai į širdį imdavau kur kas labiau. Arba mane tai labiau slėgdavo. Nes sielos gilumoje dėl Pato mokyklinių problemų aš irgi kaltinau skyrybas.

— Nesijaudink, Hari, jis išaugs iš šito, — paguodė mane Džiną prie puodelio kavos. Štai ką mudu darydavome. Po priverstinio vizito į mokyklą, pasikartojančio maždaug kas kelias savaites, mudu užsukdavome į nedidelę kavinukę Aukštutinėje gatvėje. Užsukdavome čionai dar anais gerais laikais, tada, kai neturėjome Pato. Dabar puodelis rytinės kapucino kavos buvo mūsų bendro visuomeninio gyvenimo pratęsimas. — Jis geras vaikas. Visi jį mėgsta, jis sumanus berniukas. Tiesiog jam sunku susikaupti. Jam sunku į ką nors sutelkti dėmesį. Tai nėra dėmesio stokos sindromas, ar kaip ten jis vadinamas. Jis tik nesugeba susikaupti.

— Panelės Vilkins manymu, kalti mes. Jos manymu, mes jį išderinome. Ir galbūt, Džiną, ji teisi.

— Visai nesvarbu, ką ta ragana Vilkins mano. Pato laimė — štai kas svarbu.

— Bet jis nėra laimingas, Džiną.

— Ką turi omeny?

— Jis nėra laimingas nuo tada — pati žinai. Nuo tada, kai išsiskyrėme.

— Keisk plokštelę, Hari.

— Tikrai. Jis nebešvyti taip, kaip anksčiau. Prisimeni, kaip jis švytėdavo? Klausyk, aš nekaltinu nei tavęs, nei Ričardo.

— Ričardas — labai geras patėvis. — Ji visada pasišiaušia, kai užsimenu, kad skyrybos galbūt nebuvo tikra palaima mūsų vaikui. — Patui pasisekė, kad turi tokį patėvį kaip Ričardas, patėvį, kuriam rūpi vaiko lavinimas, kuris stengiasi vaiką sudominti muziejais, kuris nenori, kad vaikas visą laiką vien švaistytųsi šviesos kardu ir spardytų kamuolį.

— Sudominti muziejais ir Hariu Poteriu.

— Kuo blogas Haris Poteris? Haris Poteris šaunus. Visiems vaikams patinka Haris Poteris.

— Bet jam, vargšiukui, tenka prisitaikyti. Kalbu apie Patą. Ne apie Harį Poterį. Jam tenka prisitaikyti kiekviename žingsnyje. Argi nematai? Kai būna su tavimi ir Ričardu. Kai būna su manimi ir Side. Visą laiką turi elgtis apdairiai. Sutinki?

— Nesuprantu, apie ką tu kalbi.

— Jis atsipalaiduoja tik būdamas su mano mama. Vaikai neturėtų taikytis. Mūsų gyvenimo dramoje Patui teko nebylus vaidmuo. Joks vaikas to nenusipelno.

Ji nenorėjo to girdėti. Nesmerkiu jos. Man patiktų manyti, kad mūsų sūnaus bėdos mokykloje su mumis neturi nieko bendra, ir viskas taip yra tik todėl, kad jis — aptingęs žioplys. Tačiau paprasčiausiai negaliu taip manyti. Jis todėl nenustygsta vietoje, kad nori būti mėgstamas, jaučia poreikį būti mylimas. Ir žinau, kad tai kažkaip susiję su manimi ir su mano buvusia žmona. Galbūt tik per mus taip yra. Tai kaip man nesvarstyti, kaip viskas būtų klostęsi, jei nebūtume išsiskyrę?

— Ar pagalvoji kada apie praeitį?

— Ką turi omeny?

— Ar ilgiesi mudviejų buvimo? — paklausiau ir tuo peržengiau ribą tarp to, kas priimtina, ir to, kas ne. — Tik kartais? Tik truputėlį?

Ji pavargusi šyptelėjo virš neišgerto kapucino puodelio. Nebeliko šilumos nei kavoje, nei jos šypsenoje.

— Ilgiuosi mudviejų buvimo? Turi omeny tupėjimo namie, kol tu vaidini didelį viršininką spindinčiame televizijos pasaulyje?

— Ne, juk taip nebuvo...

— Turi omeny vaikščiojimo į tavo priešpiečius, tavo vakarėlių, tavo priėmimų ir buvimo nematoma moterimi, nes aš prižiūriu mūsų sūnų, o ne pristatau kokį niekam tikusį televizijos šou?

— Na, iš tiesų aš apie...

— Kitų požiūrio, kad aš antrarūšė, nes auginu vaiką, nors tai, ką dariau, — svarbiausias darbas pasaulyje. Sakymo, kad aš namų šeimininkė, ir kitų žmonių šypsenų, Hari: kai kuriems iš tiesų būdavo juokinga, kai kas manydavo, kad tai pokštas.

Tik nereikia visko iš pradžių.

— Aš sumokėsiu, gerai?

— O juokingiausia buvo tai, jog turėjau tokį išsilavinimą, apie kurį tie karjeros siekiantys mulkiai galėtų tik svajoti. Juokingiausia buvo tai, kad laisvai kalbėjau svetima kalba, o tie idiotai net angliškai sunkiai surezgė sakinį. Ar ilgiuosi to? Ne, Hari, nesiilgiu, kad jau apie tai užsiminei. Ir nesiilgiu miegojimo mūsų lovoje su kitame kambaryje miegančiu mūsų mažyliu, kol tu kažkur dulkini kokią televizijos jauniklę.

— Tu supratai, ką turėjau omeny. Nekomplikuotą gyvenimą. Tik tiek. Nėra jokio reikalo traukti lauk visą seną...

— Ne, nesakyčiau, kad to ilgiuosi. Ir tu neturėtum. Neturėtum ilgėtis to seno gyvenimo, nes jis laikėsi melu. Jei jau taip nori žinoti — dabar man gera. Tuo mudu skiriamės. Dabar man gera. Man patinka mano gyvenimas su Ričardu. Dabar man sugrįžo senieji geri laikai. Ir tu turėtum būti dėkingas, Hari.