Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— Oi, nežinojau, branguti.

— Suprantama, kad negali miegoti. Nemiegi, nes neužgesini šviesos. Gal pamėgintum miegoti išsijungusi šviesą? Gal tiesiog pabandytum, mama? Būk gera.

— Oi, negaliu. — Ji pirštais mano sūnui lygino auksaspalvį plaukų kuokštą. Patas sėdėjo ant grindų tarp mudviejų ir tyrinėjo televizijos programą Radio Times. — Negaliu visą naktį gulėti tamsoje. Be tavo tėčio negaliu.

Mano tėvas mirė prieš dvejus metus.

Praėjo dveji metai nuo tada, kai tėtis gulėjo ligoninėje nuo skausmo ir nuskausminamųjų apsiblaususiu protu, įveiktas ligos. Ir aš maniau, kad mano tėčio plaučių vėžys pribaigs juos abu. Nemaniau, kad motina galės gyventi be tėvo. Bet jos kietesnės nei atrodo — tokios moterys kaip mano mama, tos žmonos amžiams, pareigingos namų šeimininkės, kurių vienintelė maišto Išraiška buvo mini sijonai trumpu laikotarpiu septintajam dešimtmečiui verčiantis į aštuntąjį. Tokios moterys kaip mano mama buvo tiesiog sukurtos iškęsti viską. Net nelengvus savo vyrų charakterius. Taip, ji negali užmigti be šviesos. Tačiau ji gali gyventi be jo. Ji tai įrodė.

Mano tėvai, rodos, amžinybę buvo tarsi viena gyva būtybė — Pedis ir Elizabeta, nuėję ilgą kelią nuo įsimylėjusių paauglių iki anūką dievinančių senelių, didį kelią, kurį nueiti pavyksta nedaugeliui sutuoktinių porų. Aš niekaip neįsivaizdavau jų vieno be kito.

Žinau, kad mano tėvas be motinos nebūtų galėjęs gyventi. Jei ji pirmoji būtų pasitraukusi iš gyvenimo, jis nebūtų ištvėręs, jis būtų netekęs svarbiausios priežasties gyventi. Ir man visados atrodė, kad ir mama be tėčio neišgyventų.

Klydau.

Mano mama buvo paskutiniosios tų moterų kartos, kurios tikėjosi, kad jomis pasirūpins vyrai, už kurių ištekėjo. Mamai atrodė visai normalu, kad tėtis vairuoja, uždirba pinigus, sėdi didžiajame krėsle, grįžęs iš darbo praryja vakarienę — „arbatą“ — kaip iš karo namo grįžęs genties vadas.

Tačiau kai sulaukė senatvės, liko našlės, paaiškėjo, kad mano mamos kartos moterys turi lig tol nenumanytos nepriklausomybės dvasios. Visos tos šeštojo ir septintojo dešimtmečių namų šeimininkės, visos tos kuklios nuotakos, paskutinės kartos moterys, savo vaikams siuvusios drabužius, buvo plieninės.

Mama nemirė. Jos nepribaigė tėčio mirtis. Ji nesileido, kad jo mirtis būtų ir jos mirtis.

Ji susitinka su savo bičiulėmis išgerti kavos su pyragu, dalijasi gandais nepastoviame visuomenės forume, vadinamame tiesiog“ mergaitės autobuse“, mezga storus megztinukus kaimynų vaikučiui, tam gražuoliukui — mamai visi kūdikiai buvo gražuoliukai, — savo mažuoju stereogrotuvu groja Dolę Parton.

— Gražus balsas, — sako ji apie Dolę Parton. — Graži figūra.

Ji kasdien skambina tuntui savo brolių — beveik neįmanoma jai prisiskambinti, nes amžinai užimta, — kadangi nerimauja dėl jų darbų, jų vaikų, jų sveikatos.

Mama gyvena be mano tėvo, žmogaus, ant kurio laikėsi jos pasaulis. Ji savo gyvenimą gyvena be jo. Man tai atrodo neįtikėtina. Ir, spėju, jai — taip pat.

Mano tėčio mirtis paliko ją sugniuždytą sielvarto. Ji verkdavo parduotuvėje, autobuse, verkdavo netinkamiausiais momentais. Negalėjo susilaikyti. Verkė, kol visos ašaros išseko. Bet susidorojo. Netgi išmoko domėtis gyvenimu, išmoko pasirūpinti savimi ir netgi vėl juoktis.

— Aš dar nemiriau, — mėgdavo sakyti.

Išskyrus pernakt plieskiančias šviesas — kas, kažin, jos manymu, gali jai nutikti tamsoje? — mama gyvena toliau. Ne įprastai, nes įprastas gyvenimas liko praeityje, o pasikeitusiame pasaulyje, pasaulyje be jos mylimojo Pedžio. Ir mano motina taip daro todėl, kad yra moteris, mylėjusi ne vien mano tėvą. Ji myli žmones. Visus žmones.

Jaunus kaimynus ir jų mažylį. Kaimynystėje gyvenančią senutę, tetulę Etelę, kuri man jokia teta, kuri kone prieš ištisą amžinybę kaip ir mano mama buvo jauna žmona ir motina.

Ji myli tuos senus bičiulius, su kuriais susipažino naujoje „Starbucks“ kavinukėje, atidarytoje pagrindinėje prie didmiesčio besiglaudžiančio miestuko gatvėje, kur ji gyveno. Ir savo šeimą. Visus savo brolius, kurių gretos tik dabar pradėjo retėti. Moteris, kurias jie buvo vedę. Jų suaugusius, dabar jau savo vaikų turinčius vaikus. Ir pagaliau mane, savo vienintelį vaiką.

Bet už mus visus mano mama labiausiai myli savo anūką. Savo Patą. Mano sūnus buvo svariausia priežastis, skatinusi ją gyventi toliau, tegu ir vieną, tegu ir be savojo žmogaus.

— Tu — mano gyvenimo meilė, ar ne, mano gražuolėli? Tu — mano mažas meilutėlis.

Mano sūnus kantriai šypsosi ir siekia nuotolinio valdymo pultelio.

Mano mama turi talentą — talentą padaryti taip, kad jaustumeisi mylimas. Ne vien savo kalba, nubarstyta meilių žodelių, visų tų meilučių , brangučių , gražuoliukų ir angelėlių , kurie jai ir jos kilmės bei kartos moterims, rodosi, į kraują įaugę. Kažkodėl, nors ji tik užpliko tau puodelį arbatos, paglosto plaukus ar mezga ką nors, ką vilkėsi tik jai matant, pasijunti taip, tarsi jos gyvenime būtum visų svarbiausias.

Mano mama nėra, kaip sakoma, linksmoji našlė — daugybę laiko prarymo prie kapo; baiminuos, kad ji taip visados ir miegos įžiebusi šviesą, — tačiau ji išmoko gyventi viena. Tėvo drabužiai tebekaba spintoje, jų taip niekas ir neparuošė išnešti į labdaros parduotuves, tačiau tėčio dvasia šių namų nelanko.

Išsisklaidė Old Holborn ir Old Spice aromatas. Ant šaldytuvo nebestovi butelis alaus, o ant nedidukės komodos, visados vadintos baru, nebėra butelio airiško viskio. Ir muzika pasikeitė. Tai man labiausiai krito į akį. Iš to geriausiai ir supratau, kad tėvo dvasia išskrido.

Įžengiu į namus, kuriuose užaugau, ir nebegirdžiu nei Sinatros, nei Dino Martino, nei Nato Kingo Koulo. Nebesigirdi nė vienos iš senųjų dainų: Semis Deividas jaunesnysis nebevaitoja „What Kind of Fool Am I?“, nebeskamba Frenko Kapitolijaus meto dainos, Tonio Beneto „16 most Requested songs“, garso takelio albumai, aprėpę metus tarp „Oklahoma!“ ir „Vest Saido istorijos“.

Mama visus tėvo įrašus atidavė man. Ji turi savo muziką.

Mano mamai patinka kantri ir vesternų muzika. Melodingos dainos su pasakojimais, dainos, iš kurių aišku, kokiame krašte jos dainuojamos. Laimingos dainos. Liūdnos dainos. Dainos, kurioms skambant gali šokti, gali gerti, gali gedėti prarasto vyro. Ji galvą pametusi dėl viso to ašarą spaudžiančio bruzginimo, nors nežinau, ar jai visados tai patiko, ar Dolė Parton, Tamė Vainetė ir Patsė Klain buvo jos naujas pomėgis. Šiuose namuose didžėjus buvo mano tėtušis. DJ Pedis Silveris ir jo plokštelės. Taip buvo, bet nebėra.

Mano motinai pastaraisiais metais teko išgyventi du baisius likimo smūgius. Ji neteko mano tėvo, žmogaus, kurį mylėjo nuo pat tų laikų, kai vienas iš jos brolių po treniruotės vietiniame bokso klube parsivedė mano tėvą į jų namus Ist Ende. Ji neteko žmogaus, kurį mylėjo visą savo gyvenimą, — to smarkaus vaikino, stipraus vyro, išmokusio švelnumo. Jį pasiglemžė plaučių vėžys, jį atėmė laikas.

Ir nors pats labai nenoriu sau to pripažinti, ji tam tikra prasme neteko ir savo anūko.

Kai išsiskyriau, viskas pasidarė kažkaip sudėtinga. Dabar, kai Patas gyvena su savo motina, o aš negyvenu nė su vienu iš jų, mano sūnui nebeišeina ištisomis dienomis būti su senele.

Iš visos širdies norėčiau, kad būtų kitaip. Norėčiau, kad būtų taip paprasta, kaip senais laikais, kai aš buvau su Džiną, ir mano mama visą laiką matydavosi su Patu, arba netgi vėliau, kai Džiną, bandydama susigrąžinti gyvenimą, ieškojo laimės Japonijoje, aš vienas rūpinausi Patu, o mano mama buvo motina mums abiem. Norėčiau, kad būtų taip paprasta, kaip būdavo anuomet, nes žinau, kad Patas mano mamai — pasaulio centras. Vis dėlto taip, kaip buvo, nebebus. Pasaulio centras pasikeitė.