Тони Парсонс - Vyras ir žmona

— „Tavo praėję metai“. Apie praeitį pasakojama su įkvėpimu. Skirta beibibumeriams4. Ir jų vaikams. Kad pamatytų išlepinti niekšeliai, ko neteko.

Mūsų televizijos laidų kompanijos skiriasi kaip dangus ir žemė. Aš dirbu galiniame kambaryje Soho drauge su pora ne visą dieną dirbančių kolegų, Martis turi didžiulę kontorą su daugybe darbuotojų. Mano Eimoną Fišą rodo vėlai vakare, Marčio „Šešis įkalusius studentus bute“ — geriausiu laiku.

— Negalima turėti tik vieną laidą, — mygo Martis. — Negerai, kai kiaušinius deda tik viena višta. Eimonas nebus populiarus amžinai.

— Bet man patinka dirbti su viena laida. Taip galiu visą dėmesį skirti Eimonui. Viską iš jo išspausti.

— O jeigu viskas nueis velniop? Kaip tada? Juk žinai, į ką panašios televizijos programos, ar ne?

— Į moteris?

Martis pliaukštelėjo per stalą.

— Būtent. Televizijos programos — kaip moterys. Tavo veršelis turi žįsti kelias karves. Plėsk asortimentą. Sėk savo sėklą.

Marčio žmona sėdėjo namie ir laukėsi antro jųdviejų vaiko. Siobanė, buvusi programų kūrėja, tapo namų šeimininke. Ji buvo protinga graži raudonplaukė airė. Kartais susitikdavome per oficialius priešpiečius ar programų pristatymus, tačiau neturėjau žalio supratimo, ar ji laiminga. Norom nenorom į akis krito, kad „Mad Mann“ kompanijoje jaunų dailių moterų kur kas daugiau, negu tikėtumeisi iš tokio dydžio įstaigos.

Bet aš klausiausi Marčio. Jis šiuos reikalus išmanė. Klausiausi jo dar ir todėl, kad darbas man buvo labai svarbus. Ne tik todėl, kad dabar buvau laisvai samdomas prodiuseris. Ne tik todėl, kad sąskaitų, kurias reikia apmokėti, kalnas augo kasmet. Tikroji priežastis, kodėl tiek daug dirbu, — nes tai sugebu. Tai aš darau geriausiai.

Moku tvarkytis su vykdomaisiais redaktoriais, režisieriais ir įvairiausiais talentais. Galiu susikalbėti su tais žmonėmis, galiu priversti juos padaryti tai, kas turi būti padaryta. Ašaringos grimuotojos, paniūros filmavimo aikštelės darbininkai, girti apšvietėjai. Visa tai man pažįstama. Svečiai, kamuojami scenos baimės, svečiai, kurie apsireiškia įkaušę, svečiai, kurie suakmenėja, įsižiebus raudonai filmavimo kameros lemputei. Man tai nieko nauja. Tai mano pasaulis, ir aš būnu jame, nes niekur kitur taip gerai nesijaučiu.

Net kai turi vieną laidą, tenka daug dirbti. Anksti rytais ir vėlai vakarais. Susirinkimai dėl scenarijaus ir generalinės repeticijos, per daug kavos ir per mažai dienos šviesos. Kartais pamirštu, kodėl tiek daug dirbu. Paskui prisimenu.

Daug dirbu dėl Pato. Ir dėl Sidės su Pege. Taip pat, kai nebėra tėčio, dėl savo mamos. Ir kad ir ką sakytų mano žmona, manęs neapleidžia jausmas, jog dirbu dar ir dėl savo vaiko. Ne dėl berniuko, kuris gyvena su savo motina, ne dėl mergytės, kuri gyvena su manimi. Dėl kito vaiko. Dėl vaiko, kuris dar negimė.

Į Marčio kabinetą nepasibeldusi įėjo jauna moteris. Viena iš tų kelių „Mad Mann“ dirbančių lieknų raudonplaukių, labai panašių į Siobanę iki vedybų. Raudonplaukė pasilenkė virš įspūdingo dydžio Marčio darbo stalo ir ėmė raustis po stalčių.

— Kas nutiko, brangute? — nusišypsojo Martis. — Pametei skylmušį?

— Man reikia kontrolinio „Šešių įkalusių studentų bute“ įrašo. Tavo vengrams.

Martis ištraukė aptrintą vaizdajuostę ir padavė merginai.

— Parduodame visą sumanymą, — paaiškino man. — Bus „Šeši įkalę studentai kinai bute“, „Šeši įkalę studentai lenkai bute“. Visam pasauliui įdomu įkalę studentai bute.

Akimis nulydėjome išeinančią raudonplaukę.

— Mes einame išgerti į „Merry Leper“. Nori kartu? Ji su drauge, — pakvietė Martis.

— Man reikia namo. Pas mus šventė.

— Neblogai.

— Septintojo gimtadienio šventimas.

— Tai kitąkart.

Martis palydėjo mane iki kabineto durų.

— Nepamiršk, ką sakiau apie kelias karves žindantį veršiuką.

— Nepamiršiu.

Martis apkabino mane.

— Žinai, Hari, kokia tavo bėda?

— Na?

— Tu tiki tikra meile. — Mano senas bičiulis liūdnai nusišypsojo. — Tai visados baigiasi ašaromis.

Tai turėjo būti smagi akimirka.

Visi keturi valgėme tortą. Sidė, aš, Pegė ir Patas. Mūsų neseniai sumaišyta šeima, besigardžiuojanti saldėsiu. Tačiau sulapnojęs savo porciją Patas, beje, tokio amžiaus, kai visos kūno funkcijos atrodo baisiai juokingos, netyčia neįtikėtinai garsiai atsiraugėjo.

— Cha! — suglumęs nusišiepė. — Kaip juokinga.

Pegė elegantiškai servetėle nusisausino lūpas.

— Ne, Patai, visai nejuokinga. Tai šlykštu. Ar ne, mamyte?

Sidė nusišypsojo vaikams.

— Na, tiesiog nelabai gražu. Bet esu tikra, kad Patas daugiau taip nedarys.

— O man atrodo, kad tai visai nejuokinga, — nepasidavė Pegė. Ši mažylė būtų galėjusi įtikinamai vaidinti karališkosios šeimos palikuonę.

— Esu tikra, kad toks didelis berniukas kaip Patas ir nemano, kad tai juokinga, — pasakė Sidė. — Kai gerai apie tai pagalvoja.

Mano sūnus buvo sudirbtas.

Žinau, kad raugtelėjo jis visai netyčia ir dėmesį į tai atkreipė tik todėl, kad neabejojo, jog visiems bus labai juokinga ir smagu. Ir pirmą kartą, bet ne paskutinį, pasijutau tarsi plėšiamas per pusę. Plėšiamas ištikimybės sūnui ir ištikimybės žmonai.

Tiesą sakant, man irgi ne itin patiko jo raugčiojimai, žagčiojimai ir bezdėjimai — galėtų visas šitas su oro išskyrimu susijusias išdaigas pasilaikyti savo klastuoliams draugeliams mokykloje, kurie kiekvieną šūvį tikrai įvertintų garsiomis ovacijomis, kvatojimu iki ašarų ir šlepsėjimu per šlaunis. Tačiau kai pamačiau, kad nuo pažeminimo jo skruostai užkaito, akys pritvinko ašarų, man užvirė kraujas.

Jis nenusipelno būti gėdinamas. Tik jau ne dėl kažkokio niekingo raugtelėjimo.

— Jis juk vaikas, — pasakiau Sidei. — Ko tu tikiesi? Oskaro Vaildo? Leisk jam ramiai suvalgyti tortą, gerai?

Pegė ir Sidė sužiuro į mane. Žmona nieko nepasakė, tik jos gražios akys iš nuostabos išsiplėtė. O jos duktė supratingai vyptelėjo.

— Oi, dievulėliau, kažkas šiandien ne ta koja išlipo iš lovos. Ar galima man dar gabaliuką torto, mamyte?

Sidė įdėjo jai torto. Ant jo puikavosi mažytė nuotaka ir jaunikis. Nes tai buvo mūsų vestuvinis tortas. Dar nebuvome susituokę nė dviejų valandų. Ir nors tada to nesupratau, mūsų medaus mėnuo buvo baigtas.

Kol su žmona dar tik draugavome, ji mano sūnui buvo gera.

Sidė su Patu kalbėdavosi apie mokyklą, klausdavo jo svarios nuomonės apie Pirmąjį epizodą „Grėsmės šešėlis“, palyginti su pirmais trimis „Žvaigždžių karų“ filmais, pasidomėdavo, gal norįs dar ledų.

Jis droviai šypsodavosi šitai aukštai nepažįstamajai, kalbančiai su Teksaso akcentu, ir aš matydavau, kad pritaria savo tėveliuko jausmams šiai moteriai, kuris dėl jos buvo pametęs galvą.

Sidė elgdavosi taip, tarsi visą gyvenimą būtų pažinojusi jį, šitą mažą berniuką, su kuriuo iš tiesų susipažino tik prieš jam pradedant lankyti mokyklą. Ji nesistengė būti jam motina, nes jis turėjo motiną, ir nesistengė būti jo geriausia drauge, nes netrukus atsirado Bernis Kuperis. Ji neforsavo santykių su Patu, ir todėl tie santykiai buvo geri. Viskas jai išeidavo kažkaip natūraliai. Buvo justi nuoširdi jų bendravimo šiluma ir tikra simpatija. Nieko daugiau man nė nebūtų reikėję.

Sidė su Patu bendravo taip pat sklandžiai, kaip ir su savo dukterimi: buvo rūpestinga ir maloni, tačiau nebijodavo įvesti ir šiek tiek drausmės, kai jis pasidarydavo nebevaldomas. Patas nedažnai perlenkdavo lazdą: kai Sidė su juo susipažino, jis buvo žavus ramus keturmetis. Visi nesutarimai dažniausiai kildavo tik todėl, kad jis labai mėgo žaisti kai kuriuos „Žvaigždžių karų“ žaidimus, pavyzdžiui, purvinais sportbačiais strakalioti ant sofos ir mosuoti plastikiniu šviesos kardu. Tokie buvo jo baisiausi nusikaltimai.