Тони Парсонс: Vyras ir žmona

Bet taip pat norėjau, kad mano sūnus mylėtų mane taip, kaip mylėjo anksčiau.

Nepamirškime šito.

Antras skyrius

Kai juodas automobilis pagaliau įriedėjo į gatvę, kurioje Patas gyveno, mano sūnus kietai miegojo.

Pastaruoju metu retai matydavau miegantį sūnų ir dabar nustebau, kad prabėgusių metų, rodos, nė nebūta. Šiaip jo meilus veidelis visą laiką būdavo atsargus, paženklintas tos širdį gniaužiančios budrumo išraiškos, kuri būdinga vaikams, bandantiems atrasti savo vietą tarp išsiskyrusių tėvų. Būdavo akylas ir apdairus, it eidamas per minų lauką, skiriantį jo motiną ir tėvą, kuriems vienu jo trumpo gyvenimo momentu pasidarė nebepakenčiama gyventi po vienu stogu. Tačiau miegantis jis vėl buvo apskritaveidis patiklus vaikas, pametęs visus savo perregimus skydus. Be jokio rūpestėlio veide.

Namas plieskė šviesomis. Visi laukdami mūsų grūdosi siaurame takelyje, apšviestame apsauginės lempos.

Džiną, mano buvusi žmona. Veidas, kurį kadaise įsimylėjau, dabar buvo iškreiptas įsiūčio.

Ir Ričardas, Klarko Kento antrininkas, atletiškas ir akiniuotas, tipiškas savimi patenkintas antrasis vyras, garantuojantis paguodą ir paramą.

Net auklytė Ulė stovėjo išpūtusi akis ir susinėrusi ant krūtinės rankas kaip kokia turgaus boba.

Tik drauge stūksantis milžinas policininkas žvelgė lyg ir užjaučiamai. Gal ir jis sekmadienių tėtis.

Kol sumokėjau vairuotojui, Džiną taku atpluošė iki mūsų. Atidariau automobilio dureles ir suėmęs į glėbį atsargiai iškėliau sūnų. Jis kas savaitę darėsi vis sunkesnis. Džiną žiūrėdama taip, tarsi būtume nepažįstami, atėmė jį iš manęs.

— Tu ką — psichiškai nesveikas?

— Traukinys...

— Iš proto išsikraustei? Ar elgiesi taip, kad mane įskaudintum?

— Paskambinau iškart, kai pamačiau, kad nespėsime grįžti iki miego.

Taip ir buvo. Paskambinau jiems skolintu mobiliuoju telefonu iš „Gare du Nord“. Džiną suisterikavo sužinojusi, kad įstrigome kitoje šalyje. Laimei, pokalbis buvo trumpas.

— Paryžius. Prakeiktas Paryžius. Manęs net nepaklausei. Net nepagalvojai.

— Atsiprašau, Džiną. Labai atsiprašau.

— Atsiprašau, Džiną, — pamėgdžiojo ji. — Labai atsiprašau, Džiną.

Galėjau nuspėti, kad ji ims kartoti mano žodžius kaip papūga. Kai pagyveni su žmogumi, gerai žinai, kaip jis barasi. Čia kaip du boksininkai, kurie jau yra kovęsi. Ali ir Freizeris. Diuranas ir Cukrinis Rėjus. Aš ir Džiną. Pažįsti vienas kitą kaip nuluptą.

Ji taip elgėsi, kai mūsų santuoka ėmė byrėti, — pagaudavo mano žodžius, sulaikydavo juos ir nusprendusi, kad jie nepakankami, sviesdavo man atgal drauge su kokiu nors po ranka pasipainiojusiu daiktu. Mano atsiprašymus, alibi ir pasiaiškinimus paversdavo menkais ir tuščiais. Smogdavo žemiau juostos.

Tiesą sakant, šitaip kivirčydavomės nedažnai. Mūsų santuoka buvo ne iš tokių. Tik pačioje pabaigoje. Nors dabar taip nepasakytum.

— Mes vos iš proto neišėjome. Tu turėjai jį nusivesti į parką, o ne trankytis po Europą.

Trankytis po Europą? Čia jau persūdyta. Bet nepagrįstas perdėjimas — dar vienas Džinos kovos stiliaus bruožas.

Norom nenorom prisiminiau, jog ši moteris visai jaunutė viena iškeliavo į Japoniją ir gyveno ten visus metus. Štai kas vadinama trankytis po pasaulį. Ir jai tai patiko. Ir ji vėl būtų tai dariusi.

Jei nebūtų sutikusi manęs.

Jei nebūtų pastojusi.

Jei nebūtų paaukojusi Japonijos dėl savo berniukų.

Dėl Pato ir manęs. Mes buvome jos berniukai. Mudu abu. Seniai seniai.

— Džiną, tai buvo tik Paryžius, — pasakiau. Žinojau, kad ją įsiutinsiu, bet nebeįstengiau nutylėti. Pernelyg gerai vienas kitą pažinojome, kad sugebėtume kivirčytis civilizuotai. — Tai tas pats, kas pasivėžinti užmiesčio keliu. Paryžius vos ne ranka pasiekiamas.

— Tik Paryžius? Jam septyneri. Jam rytoj į mokyklą. O tu sakai, kad tai tik Paryžius? Mes skambinome į policiją. Apskambinau visas ligonines.

— Juk aš paskambinau, ar ne?

— Galų gale. Kai nebeturėjai ką daryti. Kai supratai, kad tau nepavyks išsisukti. — Ji pasitaisė Patą glėby. — Ką tu sau manei, Hari? Kas darosi tavo galvoje? Ar joje dar apskritai ko nors likę?

Iš kur jai suprasti, kas dedasi mano galvoje? Turi jį kasdien. O aš matau jį vieną niekingą dienelę per savaitę.

Džiną nešėsi Patą takeliu. Vilkausi jai iš paskos. Stengiausi nesusitikti su jos vyro, auklės ir milžino faro akimis. O ką, beje, čia tas faras veikia? Atrodo vos ne taip, tarsi būtų pranešta apie galimą vaiko pagrobimą. Kam tai galėjo šauti į galvą?

— Klausyk, Džiną, tikrai labai atsiprašau, kad jums teko tiek prisinervinti. — Ir tai buvo tiesa. Jaučiausi bjauriai, kad ji skambinėjo po ligonines, policijai, prisigalvojo baisiausių dalykų. Įsivaizdavau, kaip ji jautėsi. — Kitą sekmadienį aš...

— Dėl kito sekmadienio dar reikės pagalvoti.

Sustojau kaip įkastas.

— Ką tai reiškia? Juk galėsiu su juo pasimatyti kitą sekmadienį, ar ne?

Ji nieko neatsakė. Pokalbis su manimi buvo baigtas. Visiškai baigtas.

Pro savo vyrą ir samdytą pagalbininkę Džiną su mudviejų sūnumi peržengė savo namų slenkstį ir atsidūrė ten, kur aš niekados neįžengčiau.

Patas nusižiovavo, pasitampė ir beveik pabudo. Džiną taip tyliai ir švelniai paragino jį miegoti, jog mano viduje kažkas krustelėjo. Tada priešais mane atsirado Ričardas ir apdovanojo mane ir-kaip-gi-tu-galėjai? žvilgsniu. Iš lėto palingavo galva ir su ta iš proto varančia šypsenėle užtrenkė man priešais nosį duris.

Ištiesiau ranką prie durų skambučio.

Turėjau tuojau pat išsiaiškinti dėl sekmadienio.

Ir tada ant peties pajutau faro ranką.

Kadaise buvau jos svajonių vyras.

Ne vien vyras, sekmadieniais prižiūrintis jos vaiką. Jos svajonių vyras anuomet, kai visos Džinos svajos sukosi apie šeimą. Džiną ilgėjosi šeimyninio gyvenimo, troško jo taip, kaip trokšta tie, kurie užaugo, kaip buvo sakoma, sudužusiuose namuose.

Jos tėvas išėjo iš namų kaip tik prieš Džinai pradedant lankyti mokyklą. Jis buvo muzikantas, visai neblogas gitaristas, kuris taip nieko ir nepasiekė. Jam nepasisekė ir su muzika, ir su suardytomis šeimomis, kurių ne vieną paliko savo audringame kelyje. Glenas — jis visiems buvo Glenas ir niekam tėtis, tuo labiau savo vaikams, — atidavė rokenrolui geriausius savo gyvenimo metus. Jis turėjo moterų ir vaikų, kuriems nepaliko nieko, išskyrus sielvartą ir atsitiktinius alimentus.

Džiną ir jos motina, kuri savo gana sėkmingos modelio karjeros atsisakė dėl absoliutaus nevykėlio vyro, tebuvo pirmos iš daugelio. Buvo ne viena tokia pamesta šeima — moterys, kurios septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečiais buvo gražuolės, ir vaikai, dar nė neišmokę minti dviračio, jau palikti sutrikdyti skyrybų.

Iš motinos Džiną paveldėjo išvaizdą, idealiai simetriškus bruožus, kurių visiškai nevertino, kaip daro tik tikros gražuolės. Iš Gleno gavo pastovaus šeimyninio gyvenimo poreikį. Jos pačios šeimos gyvenimo, kurio niekas negalėtų atimti. Manė, kad tokį gyvenimą atras su manimi, nes būtent tokioje šeimoje aš užaugau. Jai rodėsi, jog lyg ir nusimanau apie tradicinį tėvo, motinos ir vaiko darinį, gyvenantį priemiesčio name, nepaliestą skyrybų statistikos, nesuardomai vientisą. Kol nesusipažinau su Džiną, maniau, kad mano šeima nykiai eilinė. Pasirodžius Džinai, pasijutome esą išskirtiniai. Taip pasijutau ne tik aš, bet ir mama su tėčiu. Šita besišypsanti šviesiaplaukė vizija atsirado mūsų gyvenime, žengė sodo takeliu, įplaukė į mūsų svetainę ir pareiškė, kad mes esame nepaprasti. Mes.