Тони Парсонс: Vyras ir žmona

Sekmadieniais mėsainių bare būdavo sausakimša vienadienių tėvelių, nenatūraliai besišnekučiuojančių su savo nepatikliomis įvairaus kalibro atžalomis: nuo mielų mažiukų iki niūrių, žvilgsniais gręžiančių paauglių. Iš kailio besineriančių tėvų, nuo savo vaiko ar vaikų žvilgsnį kreipiančių į laikrodį, bandančių atsigriebti už visą prarastą laiką ir niekaip neįstengiančių to padaryti.

Stengdavomės nesusidurti žvilgsniais — aš ir kiti vienadieniai tėveliai. Vis dėlto sklandė kažkoks drovus brolybės jausmas. Per nemalonias scenas — ašaros, pakelti balsai, staiga piktai nusviestas pyragaitis, pervargusio vaiko reikalavimas tučtuojau mobiliuoju paskambinti mamytei — mes užjausdavome vieni kitus, aš ir visi kiti sekmadienio tėveliai.

Mudu su Patu nugrimzdome į tylą. Prie gretimo staliuko vieną iš tokių tėvelių kamavo jo duktė, didžiaakė dešimtmetė su kaspinu.

— Je suis vegetarienne, — mažoji panelė atstūmė nepaliestą „Bigmaką“.

Jos tėvas išsižiojo.

— Luize, kaipgi tu gali būti vegetarė? Aną savaitę nebuvai vegetarė. Prieš „Liūtą karalių“ valgei mėsainį, pameni?

— Je ne mange pas de viande,— nepasidavė mergaitė. — Je ne mange pas de boeuf.

— Negaliu patikėti, — stebėjosi tėvas. — Kodėl nepasakei, kad pasidarei vegetarė? Kodėl tavo motina nieko nesakė?

Vargšelis, pamaniau, ir man prieš akis švystelėjo to vyriškio meilės istorija.

Gal tarnybinis romanas: moteris iš Paryžiaus biuro, žavesio kerai, Chanel dvelksmas ir akcentas, nuo kurio išsilydytų bet kuris tikras vyras. Paskui žaibiškas merginimas, abiejų miestų grožybės, mėnesiena ir gėlės, ankstyvas, greičiausiai neplanuotas, nėštumas. O paskui, kai sekso jėga išvesta, moteris perka bilietą į vieną pusę ir grįžta į tėvynę.

— Je suis allergique aux Happy Meals, — pareiškė mergaitė.

Patas liovėsi kramtyti. Lūpa atvipo iš nuostabos. Mergaitė prie gretimo stalelio jam tikrai padarė įspūdį. Jam visados darydavo įspūdį tai, ką sako ar daro vyresni vaikai. Bet čia buvo kažkas nauja. Jis, ko gero, pirmą kartą girdėjo, kad vyresnis vaikas kalbėtų kita kalba ne kine ir ne televizoriuje.

— Japoniškai? — pašnibždom paklausė manęs. Patui visos užsienio kalbos buvo japonų. Jo motina laisvai kalba japoniškai.

— Prancūziškai, — sušnibždėjau aš.

Patas nusišypsojo mergaitei su kaspinu. Ši pasižiūrėjo kiaurai jį.

— O kodėl ji kalba prancūziškai? — staiga atkuto Patas. Dabar, kaip senais laikais, Patas patikėjo man išnarplioti vieną iš gyvenimo galvosūkių. Dėkingas to ėmiausi.

— Ta mergaitė — prancūzė, — tyliai ėmiau aiškinti. Pasižiūrėjau į tą vargšelį, jos tėvą. — Pusiau prancūzė.

Pato akys išsiplėtė.

— Iki ten toli. Prancūziška toli.

— Norėjai pasakyti, Prancūzija. Prancūzija ne taip toli, kaip tau atrodo, zuiki.

— Vis tiek toli. Toli. Prancūzija taip toli, kaip man atrodo. Gal net dar toliau.

— Ne, ne toli. Prancūzija — na, Paryžius, — nuo Londono tik už trijų valandų kelio traukiniu.

— Kokiu traukiniu?

— Specialiu traukiniu. Labai greitu traukiniu, kuris važiuoja iš Londono į Paryžių. „Eurostar“. Kelionė trunka tik tris valandas. Jis važiuoja tuneliu po jūra.

Sūnaus veidelyje radosi abejonė:

— Po jūra?

— Taip.

— Ne, nemanau. Bernis Kuperis vasarą važiavo į Prancūziją.

Bernis Kuperis, visados vadinamas vardu ir pavarde, — geriausias Pato draugas. Pirmasis geriausias draugas jo gyvenime. Geriausias draugas, kurį jis visados prisimins. Patas Bernį cituoja taip karštai, kaip kinų komunistai kultūrinės revoliucijos apogėjuje cituodavo Mao Dzeduno mintis.

— Bernis Kuperis keliavo į Prancūzišką prie jūros. Prancūziją. Jie skrido dideliu lėktuvu. Taigi traukiniu į Prancūziją nuvažiuoti negalima. Bernis Kuperis sakė.

— Bernis ir jo šeima tikriausiai keliavo į Prancūzijos pietus. Paryžius daug arčiau. Tikrai, zuiki. Iš Londono ten gali nuvažiuoti per tris valandas. Kada nors mes ten nuvažiuosim. Mudu du. Paryžius — gražus miestas.

— Kada nuvažiuosim?

— Kai būsi didelis berniukas.

Patas gudriai pasižiūrėjo į mane:

— Bet aš jau esu didelis berniukas.

Tikrai, pamaniau. Tu jau didelis berniukas. Tu jau nebe tas mažylis, kurį laikydavau glėby, ir jau niekados toks nebūsi.

Užmečiau akį į laikrodį. Dar anksti. Čia vis dar tiekė pusryčių valgius.

— Eikš, — paraginau. — Vilkis striukę. Keliausime. Gali pamiršti savo futbolą ir boksą.

Patas pro langą pažvelgė į lietaus čaižomas šiaurės Londono gatves.

— Ar eisime į parką?

— Važiuosime į Paryžių.

Mudviem pavyks. Viską apskaičiavau. Juk nemanot, kad tiesiog šiaip pulčiau su juo į Paryžių, ar ne? Ne, tai buvo įmanoma. Be didelio komforto, bet įmanoma. Trys valandos „Eurostar“ traukiniu, popietė pasidairyti po Paryžiaus įžymybes, o tada švilpt namo ir laiku į lovą. Laiku Patui, ne man.

Niekas nežinos, kad išvažiavome į Paryžių — tai yra jo motina nežinos, — tol, kol laimingai negrįšime į Londoną. Mudviem tereikia mūsų pasų.

Laimė mus lydėjo. Pas mane namie Sidės ir Pegės nebuvo. Pas Patą namie vienintelė gyva būtybė buvo Ulė, paplaukusi vokietaitė auklė. Taigi neteko aiškintis dabartinei žmonai, kam man reikalingas pasas kamuoliui spardyti Primrous Hile, eksžmonai, kam reikalingas Pato pasas „Sega“ lenktynėms „Fanlende“.

Skubiai nusigavome į Vaterlo stotį, ir netrukus Patas jau sėdėjo prispaudęs veidelį prie lango, kuris nuo jo kvėpavimo aprasojo. „Eurostar“ pajudėjo iš stoties.

Patas šelmiškai žvilgtelėjo į mane.

— Mes leidžiamės į nuotykį, ar ne? Čia nuotykis, taip?

— Tikras nuotykis.

— Tai bent smagumėlis.

Trys žodelyčiai, o aš juos prisiminsiu visą gyvenimą. Buvo verta stengtis dėl šių trijų jo ištartų žodelyčių. Kad ir kas nutiktų paskui, buvo verta stengtis. Vienos dienos kelionė į Paryžių. Tik mudu du.

Tai bent smagumėlis.

Mano sūnus gyvena vienoje iš naujoviškų šeimų. Kaip ten jos vadinamos?

Mišri šeima.

Tarsi žmonės galėtų be galo maišytis ir derintis. Nugludinti ir vientisi. Mišri šeima. Kaip kavos pupelės. Tačiau kai kalbama apie vyrus, moteris ir vaikus, nėra taip paprasta.

Jie gyvena vos už kokios mylios nuo mūsų, tačiau kai kurie jų bendro gyvenimo dalykai man yra visiška paslaptis.

Numanau, kokie Džinos ir mudviejų sūnaus santykiai: įsivaizduoju, kaip ji vis dar trenka jam galvą, skaito „Laukinį gyvūnų pasaulį“, stato priešais jį žaliųjų makaronų lėkštę, suspaudžia jį glėby taip karštai, jog nebeaišku, kur baigiasi ji ir kur prasideda jis.

Bet aš neturiu žalio supratimo, kas vyksta tarp Ričardo ir Pato, tarp ketvirtą dešimtį įpusėjusio man visiškai nepažįstamo vyriškio ir šito septynmečio berniuko, kurio odą, balsą, veidą pažįstu geriau negu savo paties.

Ar Ričardas pabučiuoja mano sūnų prieš miegą? Neklausiau. Nes, tiesą sakant, nežinau, kas mane labiau įskaudintų. Ar šiluma, artumas, rūpestis, kuriuos reikštų bučinys nakčiai, ar šaltas atstumas, jei to bučinio nėra.

Ričardas nėra blogietis. Net aš tai matau. Mano eksžmona nebūtų už jo tekėjusi, jei jis nemylėtų vaikų. Net pačiais niūriausiais momentais suvokiu, kad būna kur kas blogesnių patėvių už Ričardą. Nors niekas nebesako „patėvis“. Labai jau žiauriai skamba.

Mudu su Patu išmokome Ričardą vadinti partneriu, tarsi šis drauge su mano sūnaus motina būtų ėmęsi rizikingo verslo ar, pavyzdžiui, sumanę sulošti bridžo partiją.