Тони Парсонс - Vyras ir žmona

Glotnus mielas kūdikiškas apvalainumas nyksta, vietoj jo randasi griežtesni, kampuotesni bruožai. Laikas eina, slysta nepastebėtas, ir mano berniukas po truputį darosi jau ne vaikiškai mielas, o vyriškai gražus. Su kiekviena diena vis suaugesnis.

Sidė man šypsosi taip, tarsi mudu būtume paskutiniai žemėje likę įsimylėjėliai. Ir aš pamanau: jokių bet. Dėl šitos moters neturiu jokių dvejonių. Ji yra ta vienintelė. Liūdesy ir džiaugsme, dabar ir visados. Ji yra ta vienintelė.

Ir mano siela dainuoja, nes šiandien jaučiuosi kaip naujai gimęs, jaučiuosi taip, tarsi pagaliau turėtų prasidėti seni geri laikai. Ir nors aname mudviejų gyvenime būta daug visko — ir bjaurių, ir liūdnų, ir skaudžių dalykų, — dar daug visko bus mūsų ateityje, daugybė visko, ko lauksime, daugybė visko, kas dar įvyks.

Dėl šitos moters esu tikras. Noriu su ja nugyventi visą likusį gyvenimą. Sveikatoje ir ligoje. Turte ir skurde. Atsižadėjęs kitų. Man tinka. Noriu, kad jos veidas būtų paskutinis, ką regėsiu vakare, ir pirma, ką išvysiu ryte. Noriu matyti, kaip tas veidas keičiasi bėgant metams. Noriu pažinti kiekvieną jos kūno apgamą, įsiminti kiekvieną strazdaną. Būti drauge. Kol mirtis mus išskirs. Sutinku. Gerai. Puiku. Kur pasirašyti?

Yra tik vienas mažytis mažytis abejonės dygliukas...

Stumiu jį iš galvos, nenoriu pripažinti, kad jis yra. Jis nesitraukia. Menkas miglotas būgštavimas tūno slaptoje širdies kertelėje, ir aš negaliu sakyti, kad jo nėra.

Net ne debesis šią tobulą dieną, veikiau tolimo griaustinio dundesys.

Suprantate, aš žinau, kad šiame kambaryje esu dėl dviejų priežasčių. Nes, be jokių abejonių, ją myliu. Myliu savo nuotaką. Myliu savo Sidę. Bet dar ir dėl to — kaip čia pasakius? — kad noriu atkurti savo šeimą.

Turiu omeny ne tik vyro vaidmenį, kurį šį antrąjį kartą noriu atlikti tinkamai.

Kalbu ir apie buvimą tėvu.

Jos dukteriai. Vaikui, kurį galbūt turėsime. Ir mano berniukui. Noriu šeimos ne tik sau, bet ir jam. Šeimos mano berniukui. Šeimos mudviem abiem.

Vėl šeimos.

Esu čia dėl šios nepaprastos moters. Bet taip pat esu čia dėl savo berniuko.

Ar tai gerai? Ar nieko tokio, kad esu čia dėl dviejų priežasčių? Dėl dviejų žmonių? Ar gerai, kad mudviejų meilės istorija nėra viskas?

Kažkas mudu kalbina, ir aš stengiuosi nekreipti dėmesio į tą tolimą griaustinį. Registratorius klausia nuotakos, ar ji pasižada mylėti ir neapleisti.

— Pasižadu, — sako mano žmona.

Giliau įkvepiu.

Ir aš pasižadu.

Pirmas skyrius

Mano sūnus turi naują tėvą.

Jis nevadina to tipo tėčiu — baikit, jis nedarytų to dėl manęs, — tačiau aš negaliu savęs apgaudinėti. Tas tipas — Ričardas, prakeiktas Ričardas, — pakeitė mane visose svarbiose srityse.

Ričardas būna greta, kai mano sūnus valgo pusryčius („Coco Pops“ dribsnius, ar ne? Matai, Patai, aš vis dar prisimenu „Coco Pops“). Ričardas būna greta, kai mano berniukas tyliai žaidžia „Žvaigždžių karų“ žaisliukais (žaidžia tyliai, nes Ričardui labiau patinka Haris Poteris, o ne šviesos kardai, Mirties žvaigždės ir džedajai).

O naktį Ričardas dalijasi viena lova su mano sūnaus motina.

Nepamirškim šito.

— Tai kaip einasi?

Užduodu sūnui tą patį klausimą kiekvieną sekmadienį, kai įsitaisome mėsainių bare, kai tarp mudviejų ant stalo guli mėsainiai, o aplinkui — daugybė tokių kaip mes tėčių su mažais berniukais ir mergytėmis. Žinote. Savaitgalių šeimos.

— Gerai, — atsako jis.

Ir viskas. Gerai? Gerai, ir viskas? Juokinga ir šiek tiek liūdna, nes kai jis buvo mažesnis, negalėjai jo užčiaupti, jis klausinėdavo kaip prisuktas.

Iš kur aš žinau, kada keltis? Kur keliauju, kai miegu? Kaip aš augu? Kodėl dangus bekraštis? Juk tu nemirsi, tiesa? Turbūt mes nemirsime, ar ne? Ir ar Mirties žvaigždė didesnė už mėnulį?

Anuomet jis tarškėdavo kaip užsuktas.

— Ar mokykloje viskas gerai? Su visais klasėje sutari? Ar viskas gerai, zuiki?

Niekada jo neklausinėju apie Ričardą.

— Gerai, — nieko nesakančiu veidu pakartoja Patas ir vienu menku žodeliu pridengia savo gyvenimą neperregima skraiste. Jis abiem rankomis kaip kokia voveraitė paima mėsainį. O aš apžiūrinėju jį ir suprantu, kad jis vilki man nematytais drabužiais. Iš kur jie? Kodėl iki šiol jų nemačiau? Daugybė klausimų, kurių neprisiverčiu užduoti.

— Ar tau patinka tavo mokytoja?

Patas linkteli, atsikanda mėsainio daugiau, negu įstengia sukramtyti, tad toliau kalbėtis pasidaro neįmanoma. Tas pats kartojasi kiekvieną savaitgalį. Darome tą patį dvejus metus nuo tada, kai jis išsikraustė gyventi pas savo motiną.

Klausinėju jo apie mokyklą, draugus ir namus.

Jis pasako draugo vardą, atskyrį ir serijos numerį.

Jame vis dar atpažįstamas švelnus vaikas pilkšvai šviesiais plaukučiais, kadaise važinėjęsis dviratuku — Žydruoju varpeliu. Tas pats berniukas, kuris dvejų metų buvo toks žavus, jog žmonės gatvėje sustodavo į jį pasižiūrėti, kuris trejų metų užsispyręs tvirtino, kad jo vardas Liukas Skaivokeris, kuris ketverių stengėsi būti labai narsus, kai jo motina paliko mane ir viskas ėmė griūti.

Vis dar mano Patas.

Tačiau jis man nebeatveria širdies, nebepasakoja apie tai, ko bijo, kas jį daro laimingą, nekalba apie savo svajones nei apie tai, kas šiame pasaulyje jam neduoda ramybės — kodėl dangus bekraštis?

Kiek daug pasikeičia, kai vaikas ima lankyti mokyklą. Tiesą sakant, pasikeičia viskas. Netenki jo ir jau niekados nebeatgauni. Tačiau ne vien mokykla kalta.

Mudu atitolome vienas nuo kito, ir aš, kad ir kaip stengiuosi, niekaip nepajėgiu to nuotolio įveikti. Tarp mudviejų iškilo siena — jo naujų namų siena. Dabar jau nebe tokių ir naujų. Dar pora metų, ir didžiąją savo gyvenimo dalį jis bus pragyvenęs be manęs.

— Patai, koks mėsainio skonis?

Jis užvertė akis.

— Ar esi valgęs mėsainį?

— Kartą valgiau čia.

— Tai lygiai toks pats.

Mano septynmetis sūnus. Kartais aš jį nervinu. Patikėkit.

Vis dėlto mudu drauge šauniai leidžiame laiką. Kai aš paikai neklausinėju, mudviem būna smagu. Kaip anksčiau. Būti su Patu tikras malonumas, nes jis geras, džiugus ir linksmas vaikas. Tačiau dabar, kai mudviejų laikas ribotas, yra kitaip. Šis mudviejų laikas turi nevilties atspalvį, nes mane slegia, jei jis būna nusivylęs ar liūdnas. Menkiausias liūdesio šešėlis, tegu vos šmėkštelėjęs mane įkyriai graužia, o kai gyvenome drauge, taip nebūdavo.

Šitie sekmadieniai — man svarbiausia savaitės diena. Nors darbe dabar viskas klojasi puikiai, nieko nėra geriau už šią dieną, ištisą nuostabią dieną, kurią galiu praleisti su savo berniuku.

Mudu neveikiame nieko ypatinga, tiesiog tą patį, ką visados, smagiai kaitaliojame maistą ir futbolą, parką ir filmukus, žaidimus ir parduotuves. Laimingi švaistome savo laiką.

Vis dėlto dabar yra kitaip negu tada, kai gyvenome drauge, nes dabar pasibaigus šiai eilinei šauniai dienai mudu turime atsisveikinti.

Laikrodis visą laiką eina.

Buvo toks laikas mūsų gyvenimuose, toks trumpas laikotarpis, — tada, kai rūpinausi juo vienas, o jo motina, bandydama atsiimti gyvenimą, kurį buvo man paaukojusi, gyveno Japonijoje, — kai pajutau, jog mudu su Patu esame išskirtiniai.

Stovėjau prie pradinės mokyklos vartų atskirai nuo vaikų laukiančių mamų ir staiga pasijutau taip, tarsi tokie kaip mudu pasaulyje būtume vieninteliai. Vėliau šio jausmo nebepatyriau. Pasaulis buvo pilnas tokių kaip mes. Net „Makdonaldas“ buvo pilnas tokių kaip mes.