Тони Парсонс: Šeimos keliu

Raudonuodamas kaip paauglys, jis pagriebė vieną, kuris vadinosi Fifty Plūs , ir pasuko į savo kabiną, svarstydamas, ką tas pavadinimas galėtų reikšti — jų krūtinės apimtį (coliais!), amžių ar intelekto koeficientą.

Daktaras užtikrino Paulą, kad jo spermos testas — tai joks testas.

— Nenoriu, kad jūs jaustumėte įtampą. Niekas iš jūsų ir nesitiki, kad jūs pripildysite šį nedidelį plastikinį indelį.

Bet kaip ir kiekvienas egzaminas, spermos testas siejosi su sėkmės arba nesėkmės perspektyva. Juk kitaip jis nesivadintų testu, argi ne?

Taigi Paulas ruošėsi. Tik pasiruošti šiam testui nebuvo taip paprasta, kaip iškalti eismo taisykles ar išmokti manevruoti stovėjimo aikštelėje. Pasiruošti, vadinasi, daryti viską, kad padidintum savo viduje plaukiojančių potencialių gyvenimų skaičių ir užtikrintum tai, jog jie tekėtų daugmaž teisinga kryptimi.

Plačios kelnės. Šaltos vonios. Cinkas, vitaminas E, selenas — visa tai įsigyta sveikatos parduotuvėse, kuriose tiek personalas, tiek klientūra atrodė vienodai ir netgi įspūdingai nesveiki.

Jis perskaitė visą literatūrą. O jos iš tiesų buvo prispausdinta kalnai. Žmonija, regis, bus pamiršusi, kaip daugintis. Suveskite žodį „sperma“ savo interneto naršyklėje, ir jūs beveik užtikrintai paskęsite tos medžiagos gausybėje.

Vitaminų piliulės, plačios kelnės, šaltos, kiaušus geliančios vonios — akivaizdu, jog visa tai teigiamai veikė spermatozoidų skaičių ir jų judrumą — jų gebėjimą keliauti tinkamu būdu. Bet koks gi buvo tas patenkinamas balas? Kiek milijonų jų reikėjo, kad tau pasirašytų įskaitą?

„Bet juk iš tiesų, — mąstė Paulas, — kiaušialąstei apvaisinti reikia vos vieno vienintelio?“

Tyrimų kabinetą atstojo NHS ligoninės tualetas. Paulas buvo girdėjęs, jog atliekant spermos testą Harlio gatvėje, žmonai būdavo leidžiama irgi dalyvauti ir netgi pridėti ranką.

Tačiau nušiurusioje NHS ligoninėje, labiau panašioje į kokį nors apleistą pasienio postą, nei į gydymo įstaigą, kurioje vėžininkai su pižamomis godžiai traukė cigaretes čia pat centriniame priimamajame, o tatuiruoti vyrai su žaizdomis galvose nenuilstamai atakavo jaunas seseles, kurios rūpinosi jais, nesugebėjusiais laiku pasirūpinti savimi, pasimylėti su tuo nediduku plastikiniu mėgintuvėliu tekdavo tiesiog tualete.

Ir vis dėlto šis įvykis Paului pasirodė įsimintinas. Tai buvo kažkas naujo. Tai buvo masturbavimasis vardan kažkokio aukštesnio tikslo. Metų metus daręs tai už uždarų durų (jis prisiminė tą gėdą ir baimę, kad tėvai užklups jį, išstypinantį iš vonios kambario su sekmadienio laikraščio kopija užantyje), čia jis buvo netgi skatinamas lyg niekur nieko pasmaukyti ir nešdintis savais keliais. Visas pasaulis jam antrino: „Nagi, pirmyn, Paulai. Drožkis, kvaily.“

Buvo dargi ir instrukcija — lyg vyrams reikėtų patarimo, kaip apsitarnauti. Tačiau iš esmės tai buvo tik jis, mėgintuvėlis ir truputis pornografijos, parūpintos valstybės sąskaita.

Tokių tat priemonių reikėjo šiam absurdiškam aktui. Tačiau Paului tai vis dar neatrodė panašu į spermos testą. Jam dingojosi tik ateitis, laukianti jųdviejų su Džesika. Jis prasisegė užtrauktuką ir iškart vėl jį užsisegė. Giliai įkvėpė.

Jis lengvai atsipirko. Jis tai žinojo. Jo paprašė tik nusilengvinti į šį mažą plastikinį indelį ir jam tai buvo leista padaryti užsidarius NHS tualete. Tuo tarpu Džesika nesuskaičiuojamos daugybės testų ir tyrimų metu jautėsi, anot jos, tarsi eksponatas lytinių organų anatomijos seminare.

Visi šie žeminantys testai, visos šios išvados — lyg tai iš tikrųjų priklausytų ne nuo jų pačių ir jų meilės, o nuo kažkokios kur kas aukštesnės jėgos — senos ir žiaurios.

Paulas atsivertė Fifty Plūs. Šito šlamšto jis nebuvo matęs jau daugybę metų. Kadaise jo klasėje buvo toks vaikinas, pravarde Bulbanosis. Tai buvo nepralenkiamas masturbatorius masyviais akiniais, įraudusiais skruostais, žaidimų metu visą laiką kvailai kikenantis prie kampinės vėliavėlės. Jis reguliariai atsinešdavo į mokyklą, jo žodžiais tariant, „sultingo pašaro onanistui“.

Paulas — drovus, mąslus berniukas, teikęs pirmenybę žurnalams apie motorus, visada likdavo prie savo stalo, bevartantis paskutinį Car numerį. Bet vienąsyk Bulbanosis prie tos liguistai džiūgaujančios gašlūnų kompanijos, per kiekvieną pertrauką užgulančios jo nešvankius žurnalus, prisišaukė ir Paulą.

— Oi, Barezi, tik pažvelk į tai, tu didysis pederaste. Tokio malonumo niekada nepatirsi iš mašinų.

Paulas užmetė akį į žurnalą ir vos neapsivėmė — kažkoks nuogas barzdotas azijietis užsiiminėjo sunkiai suvokiamu dalyku su ...ožiu. Pastarasis iš tos laimės, matyt, niekaip negalėjo atsitokėti. Kol kiti ožiai kaimynystėje, be abejonės, buvo mušami ir ujami, tas vaikinukas čiulpė šio ožio pimpalą. Greičiausiai jis jautėsi taip, lyg laimėjęs ožių loterijoje.

Taip Paulas atsikando pornografijos visam gyvenimui. Jam tai nepatiko tada, jam tai nepatiko ir dabar. Tai buvo tiesiog pernelyg ginekologiška, kad tiktų jo paprastam, neįmantriam skoniui.

Paulas užvertė numerį. Nors ir jautėsi bemaž pasitraukęs iš lytinio gyvenimo (viena buvo mylėtis, o kita — užsiimti kūdikių gamyba), šios moterys nė iš tolo jo nejaudino.

Paulas užmerkė akis. Suėmė save į rankas. Ir, skirtingai nuo visų kitų ten plušančių masturbatorių, prisiminė savo žmoną.

Iš to, kaip Vilas laikė savo ranką uždėjęs Keitei ant subinės, buvo akivaizdu, kad jis miega su ja. Neatrodė, kad toji vieta būtų buvusi labai jau nepažįstama jam. Jiedu kilo eskalatoriumi Selfridges prekybos centre, tuo tarpu Megė leidosi žemyn — ideali vieta stebėti Vilo ranką, familiariai glostančią tos niekingos kekšės sėdynę. Keitei užteko padorumo aiktelėti, pamačius Mėgę. Vilas visas perbalo, jo ranka sustingo ant Keitės užpakalio, nelyginant už rankos sučiupto vagies pirštai kasos stalčiuje.

„Ką aš dabar darysiu? — pagalvojo Megė. — Juk aš ką tik praradau savo geriausią draugą.“

— Moters biologinis pašaukimas yra gimdyti vaikus, — paaiškino Vilas. — Vyro biologinis pašaukimas yra apdovanoti savo sėkla kuo daugiau moterų. Bet tai nereiškia, kad aš tavęs nemyliu.

Jis taip ir pasakė. Jis prikalbėjo jai dar daug kitų dalykų — kad tai nieko nereiškią, kad jis ją mylįs, kad jie pernelyg ilgai išbuvę kartu, kad galėtų viską baigti dėl vienos klaidos. O jie iš tiesų ilgai išbuvo kartu. Megės ir Vilo meilė užsiliepsnojo dar medicinos mokykloje. Beveik visą studijų laiką jie pragyveno kartu, tuo tarpu kai dažnas jų bendraamžis ar bendraamžė nevengdavo intymesnio bendravimo su daktarais ar seselėmis. Galop Vilas priėjo prie išvados, jog jis permiegojo su Keite tik todėl, kad nuo to priklausė žmonijos likimas.

— Ką aš galiu padaryti? Aš esu užprogramuotas skleisti savo sėklą. Tai — biologinis imperatyvas.

— Kaipgi ne — tai įrašyta tavo kietajame diske. Kaišioti savo apgailėtiną pimpalą kiekvienai nepažįstamai tarp kojų.

— Keitės nepavadinsi nepažįstama. Tu ją žinai nuo medicinos mokyklos.

— Kur ji irgi buvo kekšė. Daugybė jaunesniųjų gydytojų tobulino savo specialiąsias biologijos žinias su Keite.

— Homertone mes tapome labai artimi. Tokie dalykai nutinka. Tai suartina.

— Tu norėjai pasakyti — vaje, aš paslydau! Ir dabar mano penis įstrigo Keitės viduje! Ir kaip, po galais, man galėjo taip nutikti? Ar tu tai norėjai pasakyti, nelaimingas gyvuly?

Megė, beje, kažko panašaus ir tikėjosi. Ji pastebėjo staigų Vilo seksualinio aktyvumo kritimą praktikos Homertone metu. Ji tuo tarpu praleido šešių mėnesių praktiką RoyalFree ligoninės vaikų klinikoje.