Тони Парсонс - Šeimos keliu

— Mano namuose šitai Babilono kekšei ne vieta, — pareiškė ji, čia pat nuplėšusi nuo sienos plakatą ir skėlusi Maiklui riebų antausį. Ji žinojo, kad tai ne Paulo darbas. — Verčiau jau prisilipdytumei Dievo motiną.

„Kad daugiau čia nematyčiau jokių papų, vaikinai, — vėliau pasakė jiems tėvas. — Tai žeidžia jūsų motiną.“

Broliai susižvalgė tarpusavyje — papų? Ką tas senis apskritai išmano apie papus?

Jų tėvai abu atkeliavo iš Neapolio dar būdami vaikai; tarp jųdviejų buvo vos metų skirtumas. Tačiau tėvą, taip pat vardu Paulas, sprendžiant iš jo gryniausios Londono darbininkų tarmės ir šnekos apie Vesto Hamo ir Romfordo šunų lenktynes, galėjai lengvai palaikyti vietiniu. Tuo tarpu motina Marija niekada taip ir neatsižadėjo savo senosios tėvynės akcento ir pažiūrų.

Marija, kurią tiek vyras, tiek ir abu sūnus vadino „Ma“, niekuomet gyvenime nevairavo, nė karto nematė akyse sąskaitų ir niekad nedirbo samdomo darbo. „Mano darbas yra mano namai“, — sakydavo ji. Tačiau ši įnoringa moteris buvo neginčijama jų kuklaus namelio valdovė, pamaloninanti savo sūnus skaudžiu antausiu taip pat dažnai, kaip ir apipilanti jų skruostus švelniais, tačiau aistringais bučiniais. Vaikinai neprisiminė, kad tėvas apskritai kada nors būtų pakėlęs balsą.

Vaikystėje lankydamasis savo draugų namuose, Paulas jautėsi tikrų tikriausias italas. Būtent tuomet jis suvokė, kad jo šeima — ne tokia kaip kitos. Ir visai ne dėl to, kad jie visi drauge lankydavo mišias, kad valgydavo keptus ziti, ar kad jų tėvai tarpusavyje kalbėdavosi užsienio kalba. Jie priminė tokio tipo šeimą, kuri šioje šalyje jau buvo bebaigianti išnykti.

Kai kurie jo draugai gyveno tik su savo motina, kiti — tik su tėvu. Dauguma augo keistai sulopytose šeimose, tarp netikrų brolių, auginami naujų tėvų ir pamočių. Jo paties šeima buvo daug paprastesnė, senamadiškesnė, ir jis jautėsi dėkingas tėvams už tai. Kaip tik tokią šeimą Paulas svajojo vieną dieną sukurti ir pats.

Tarp brolių tebuvo dešimties mėnesių skirtumas ir dauguma žmonių laikydavo juos dvyniais. Jie augo nepaprastai artimi, svajodami kada nors pradėti bendrą verslą, kuris būsiąs susijęs tik su automobiliais. Lenktyniauti, remontuoti ar pardavinėti — tai buvo nesvarbu. Šitai jie išmoko iš savo tėvo, ilgus metus išdirbusio Forde. „Dirbdamas kitam, niekada netapsi turtingas“, — kas vakarą kartodavo jų senis, prieš užmigdamas priešais dešimtos valandos žinias.

Šešiolikos baigę mokyklą, broliai dešimt metų dirbo taksi vairuotojais Londone, kol pagaliau susitaupė pakankamai, kad galėtų paimti paskolą iš banko. Dabar jie pardavinėjo importinius itališkus automobilius iš autosalono, esančio Holovėjaus kelyje, šiauriniame Londone.

Jie atsiveždavo nedidelius kiekius iš anksto užsakytų automobilių iš Turino, Milano ir Romos. Parvairavę pigesnius europinio standarto automobilius į Angliją, jie savo dirbtuvėje patys perkeldavo vairą į dešinę pusę. Arba supirkinėdavo naudotas mašinas aplinkiniuose Izlingtono, Kamdeno ir Barneto rajonuose. Virš jų kuklaus salono, vos pastebimo blausioje šiaurinio Londono saulėje, plaikstėsi eilė raudonai-baltai-žalių Italijos vėliavų. Čia pat puikavosi ir firmos pavadinimas: Baresi Brothers.

Jie uždirbo visai neblogai — užtektinai, kad išlaikytų savo šeimas, nors, kaip ir dauguma smulkių verslininkų, savo kailiu patyrė, kad darbo būdavo tai per mažai, tai jo staiga užgriūdavo tokia gausybė, jog jie tiesiog nespėdavo susidoroti.

Kadangi dabar prekyba nejudėjo, Maiklas išsitraukė naujausias savo dukters Klo nuotraukas ir paskleidė jas ant spindinčio Ferrari Modena variklio gaubto. „Jeigu vedybos su Naoko Maiklą nuramino, — svarstė sau Paulas, — tai Klo gimimas, atrodo, jį galutinai sutramdė“.

Taip jiems besigrožint naujausiais Klo portretais, prie brolių prisijungė Džindžer, salono administratorė. Džindžer buvo ištekėjusi, nebe pirmos jaunystės moteris, ir Paulas pastebėjo, kaip jos krūtinė kilnojasi lyg sulėtintame filme sulig kiekvienu ilgesio kupinu atsidūsėjimu, matant mažytę Klo visu gražumu.

— O, ji nuostabi, Maiklai, — meiliai prašneko Džindžer.

Ir Maiklas, kuris buvo visiškai pametęs galvą dėl savo dukters, išdidžiai nusišypsojo. Tuo tarpu Džindžer visa apdujusi nuėjo užkaisti arbatinuko.

— Joms patinka, kad tu turi vaikų, — pasakė Maiklas savo broliui, kai jie liko vieni.

Paulas nusišypsojo:

— Ką gi, spėju, kad joms — tai ženklas, jog tavo vedybinis gyvenimas teka tinkama vaga, ir tu esi geras aprūpintojas, ar kažkas panašaus. Trumpai tariant, esi geras patinas.

— Taip, visos tos nesąmonės, — atsakė Maiklas, atidžiai apžiūrinėdamas savo susiraukusios gražuolės fotografiją. — Jos varo jas iš proto, ar ne?

Megė ne kažin ką atsiminė iš vakarėlio. Apšiurusį Viktorijos laikų namą — tokį didžiulį, kad jame laisvai būtų galėję įsikurti mažiausiai pustuzinis gydytojų praktikantų. Saldų ir šleikštu „žolės“ kvapą. Visus tuos pažįstamus žmones, besielgiančius taip, lyg būtų dešimčia metų jaunesni nei iš tiesų. Ir tą siaubingą muziką, kurios net nebuvo girdėjusi.

Ir staiga pasirodė tas vaikinas — Kirkas. Jis buvo kitoks nei kiti. Jis neatrodė taip nesveikai, kaip visi šie gydytojai. Jis beveik negėrė ir nerūkė. Jo kalboje nebuvo justi to ciniško manierizmo, kurį Megės bendraamžiai išsiugdė kaip atsvarą nesibaigiančiam ligų ir nepriteklių paradui, nelauktai užgriuvusiam jų gyvenimus, nuo šiol tapusius paskutine ligonių viltimi.

Jis stovėjo nuošaliau — patrauklios išvaizdos australas vaikinas — gerokai santūresnis, nei paprastai galėjai tikėtis iš tokio tipo, ir mandagiai šypsojosi, tuo tarpu, kai patys šviesiausi kartos protai, klaikiai pasipūtę ir negyvai nusigėrę, aptarinėjo savo kilniuosius profesinius reikalus.

— Visi tokie protingi, — pasakė jis, gerokai ją prajuokindamas.

— Tu taip manai? O man atrodo, kad jie nieko kito nemoka kaip tik laikyti egzaminus.

— Ne, jie iš tikrųjų protingi. Juk norint tapti gydytoju, reikia turėti neeilinių gabumų. Pusės to, ką jie kalba, aš net nesuprantu. Visų tų medicininių terminų. Kažkuris iš jų ką tik kalbėjo apie pacientą, kuriam diagnozavo PIP.

Megė nusišypsojo.

— Tai paprasčiausiai reiškia: „prisimyžo ir pargriuvo“, — paaiškino ji.

Jis suraukė antakius:

— Nejaugi?

Ji linktelėjo ir pasileido su juo klaidžiais medicinos studentų terminijos labirintais. Perrėkdama tą baisią muziką, palinkusi prie pat jo dailios galvos, Megė pasakojo jam apie peleninius pinigus (pinigus, mokamus gydytojui, pasirašiusiam kremacijos formas), ligoninės raudonuosius (kraują), TIK (tragikomiškos išvaizdos kūdikius), AIM (atsakančios išvaizdos mamytes) bei visų plačiai pamėgtą diagnozę — VAT (vienas aukščiausiasis težino). Visas tas ironiškas slengas bent iš dalies turėjo juos apsaugoti nuo pačio gryniausio siaubo, netikėtai persmelkusio jų kasdienybę.

— Bet tam vis tiek reikia turėti gabumų, — neatlyžo jis.

„Kaip atvirai ir nuoširdžiai pasakyta, — pamanė ji. — Ir kaip nepanašu į visus kitus jos pažįstamus, nesugebančius suregzti nė sakinio be kokio nors ciniško, lėkšto sąmojo.“

Ir pirmąkart pažvelgė į jį. Įdėmiai pažvelgė.

— O kuo tu užsiimi?

— Mokau, — tokio atsakymo ji tikėjosi mažiausiai. — Mokau žmones nardyti. Su akvalangu.

Su taure rankoje ji padarė gestą, lyg rodydama į šį vakarėlį, butą, miestą.

— Tik ne čia.

Plati balta šypsena. Megei patiko jo šypsena.