Тони Парсонс - Šeimos keliu

— Ačiū, nereikia. Tikrai geriau sužinoti tokius dalykus iš anksto — na, supranti. Kol dar ne vėlu. Kol dar nepasiryžai ir nepadarei paskutinės kvailystės.

— Bet tu mylėjai Vilą, ar ne?

— Ne, aš tiesiog buvau dėkinga likimui už tai, kad manimi apskritai kažkas domisi. Ypač kai tas kažkas pasirodė esąs toks žavus žemaūgis. — Jos nusikvatojo. — Nesuk galvos dėl jo. Tikrai. Mes niekuomet nebuvome viena iš tų idealių porų. Kitaip nei judu su Paulu.

— Ir vis dėlto liūdna, kai žmonės skiriasi. Kodėl viskas tiesiog negali likti kaip anksčiau?

Megė nusišypsojo jai. Džesika — paskutinioji didžioji romantikė. Ji buvo nė kiek nepasikeitusi. Savo kambaryje Džesika visada turėjo pasikabinusi Endriu Ridžlėjaus ir būtinai kokio nors nepasiekiamo vaikino nuotrauką, kurį būdavo beviltiškai įsimylėjusi.

— Atrodai puikiai, Džes.

— O tu atrodai išsekusi. Niekas nepasakytų, kad ligonė esu aš.

— Tu nesi ligonė!

— Spėk, koks tyrimas manęs laukia šį kartą? Ogi gręš skylę bamboje, dėl Dievo meilės.

— Tai vadinama laparoskopija. Kas ją darys?

Džesika paminėjo ginekologo pavardę ir adresą Vimplo gatvėje.

— Jis tikrai geras, — pasakė Megė. — Tau nieko bloga neatsitiks. Viskas tvarkoje su Paulo sperma?

Verslininkas prie gretimo staliuko atsigręžė į jas pasižiūrėti. Megė tol spoksojo į jį, kol jis nusisuko.

— Egzistuoja nedidelė judrumo problema.

— Tai dar ne pasaulio pabaiga. Tai tiesiog reiškia, kad kai kurie iš tų nenaudėlių tėra truputį apsnūdę. Tu nustebtum sužinojusi, ką šiais laikais galima padaryti su tingiais spermatozoidais.

Verslininkas dar kartą dėbtelėjo į jas, papurtė galvą ir paprašė sąskaitos.

— Aš nesijaudinu dėl Paulo. — Pirštų galiukais Džesika vangiai surinko cukraus gabaliukus nuo stalo priešais save. — Aš jaudinuosi dėl savęs ir dėl to, ką jie ras mano viduje.

Megė turėjo savų minčių dėl to, ką jie ras jos sesers viduje. Bet ji tik nusišypsojo ir tylomis paėmė sesers cukrumi aplipusias rankas.

— Aš jaučiu, kad kažkas su manimi yra negerai, Mege.

— Tu graži. Viskas su tavimi yra gerai, — paprieštaravo Megė. Niekas, atrodantis taip nuostabiai, kaip jos sesuo, niekada neturėtų jaustis taip liūdnai. — Pasižiūrėk į save, Džes.

— Aš jaučiuosi defektuota. — Džesika švelniai ištraukė rankas ir tik dabar pastebėjo nedidelius cukraus kristalėlius ant savo pirštų.

— Aš neveikiu taip, kaip turėčiau veikti. — Ji kruopščiai nulaižė pirštus ir susiraukė, tarsi skonis visai nebūtų saldus.

— Jūs su Paulu vieną dieną turėsite nuostabų kūdikį, ir tu būsi pati geriausia mama pasaulyje.

Padavėja atnešė makaronus Džesikai ir salotas Megei. Ir tada ją supykino. Megė nieko nelaukdama pastūmė kėdę, prasibrovė pro pilnutėlę salę, pakeliui nuversdama autentišką padavėją prancūzą, kad suspėtų į tualetą pačiu laiku.

Ten prie stalo Džesika net nepalietė savo lėkštės.

— Kas tau yra, Mege?

— Nieko.

Džesika žvelgė į ją su tuo niūriu atkaklumu, kurį Megė atsiminė dar iš vaikystės.

— Kas gi tau?

— Matyt, persidirbau. Jaučiuosi pavargusi. Bet nieko baisaus. Valgyk savo makaronus.

Megė negalėjo prasitarti apie tai seseriai. Džesiką reikėjo apsaugoti nuo šios paslapties labiau, nei nuo bet ko kito. Kaip ji galėjo pasakyti Džesikai? Megės kūdikis tik sudaužytų jai širdį.

Be to, ji ir neplanavo to kūdikio pasilaikyti.

— Užeikite, daktare. Šiandien esu tokia nusikamavusi, kad neturiu jėgų net prisidegti.

Megė netruko suprasti, kodėl kiti gydytojai taip nenoriai vizituodavo ligonius namuose.

Retai kada tikrai ligoti ir silpni reikalavo gydytojo į namus. Pensininkas, suriestas artrito, vieniša motina, stumianti vaiką invalido vežimėlyje, pagyvenusi moteriškė, neseniai sužinojusi, kad jai vėžys — šie žmonės kažkaip įstengdavo pasiekti perpildytą klinikos priimamąjį.

Skambindavo tik triukšmingieji — visi tie, kurie nuolat primindavo apie savo teises, kurie perdėtai savęs gailėjo ir buvo egocentriški. Tokie, kaip misis Marli.

Tai buvo nutukusi boba, gyvenanti mažame komunaliniame bute Saulėtajame rajone — viename iš liūdniausiai pagarsėjusių Londono rajonų. Jeigu jūs negyvenate vienoje šitų betoninių dėžučių, tuomet jūs net nerizikuojate kelti kojos į Saulėtąjį rajoną. Na, nebent perkate ar parduodate narkotikus ar kuriate probleminį dokumentinį filmą. Išskyrus vasarą, kai vyksta kasmetinės riaušės, net policija iš tolo aplenkia šį rajoną. Tačiau Megė neturėjo tokio pasirinkimo.

Niekada gyvenime ji nebuvo taip bijojusi.

Dalį praktikos ji praleido Roya l Free, tačiau likusius šešis mėnesius jai teko dirbti Homertono ligoninės traumatologijos skyriuje.

Roya l Free buvo vienas juokas. Megės vadovas buvo malonus ir kilnus vyras, o Haigeito, Hampstedo ir Belsaiz Parko vaikai dažniausiai elgdavosi labai mandagiai ir prašydavo Megės paskaityti jiems Harį Poterį. Bet nelaimingi atsitikimai Homertone buvo visai kitas pasaulis.

Jau po pirmojo budėjimo Megei atrodė, kad ji pamatė daugiau nei norėjo — subadyti paaugliai, primuštos žmonos, autoavarijose sudarkyti kūnai. Mėsininkai su kabliais, įstrigusiais galvose, barų lankytojai, išgrūsti lauk su visomis durimis, narkotikų prekeiviai, gavę kulką į galvą nuo konkurentų.

Megės pareiga buvo įvertinti visų šių vargais negalais įšliaužusių, įšlubavusių, įneštų pacientų sužeidimo laipsnį. Matyti visas tas žaizdas ir baisias kančias, nedelsiant priimti sprendimą dėl to, ką reikia daryti — tai buvo kaip niekada baisu. Tačiau kažkodėl žingsniuoti per Saulėtąjį rajoną aplankyti misis Marli ir jos sergančio vaiko buvo dar blogiau. Stačiai nesuvokiama. „Hormonai, — ramino save Megė. — Tie hormonai visai pakvaišo“.

Prie misis Marli laiptinės stoviniavo grupelė paauglių. Nenusakomos baltos odos, su gobtuvais ant galvų jie atrodė tarsi iš Tolkino košmaro. Megei praėjus pro šalį, jie nepasakė nieko, tik pašaipiai nužvelgė ją su ta įprastine atsainia panieka ir neapykanta. Nuo jų trenkė greitu maistu ir „žole“. Salsvas puvėsių kvapas, sklindantis iš po šių gobtuvų.

— Ei, vaikeli, nejaugi tu esi tikra daktarė? — įtariai nužvelgė ją misis Marli.

Megei tai padarė įspūdį. Dauguma žmonių niekada neabejojo jos kvalifikacija.

— Aš esu rezidente. Atlieku profesinės veiklos praktiką jūsų klinikoje.

— O kas tai yra?

— Aš turiu padirbėti metus prižiūrima kito gydytojo, kol tapsiu visiškai kvalifikuota.

Misis Marli prisimerkė:

— Kitą kartą aš įsileisiu tik tikrą gydytoją. Aš žinau savo teises.

— Kokių turite nusiskundimų? — pasiteiravo Megė.

Sirgo jos duktė. Nepaprastai miela trejų metų mergytė — ir kaip tokiems atgrasiems suaugusiesiems išeina tokie nuostabūs vaikai? — apatiška drybsojo ant sofos ir žiūrėjo „Misterį Meną“. Mistertauno gyventojai dėjo visas pastangas, kad iš geltono misterio Laimingojo veido visiems laikams dingtų šypsena. Megė pažinojo tą jausmą.

Ji apžiūrėjo vaiką. Mergytė turėjo temperatūros, bet visa kita atrodė normalu. Megė pastebėjo jos ausyse mažyčius auskarėlius. Tiems prakeiktiems veltėdžiams tik tiek rūpėjo, kad jų vaikai kuo greičiau užaugtų. Nors patys su savo apdribusiais drabužiais, garsia muzika ir kvaišalais atrodė, lyg būtų amžiams įklimpę paauglystės būsenoje.

— Kuo tu vardu? — paklausė Megė mergaitę, nubraukdama plaukus nuo jos drėgnos kaktos.