Тони Парсонс - Šeimos keliu

Didžioji dalis miesto dar kietai miegodavo, o abi moterys jau sukdavo ratus po miesto turgus: Smitfildą — mėsos jų restoranui, Bilingsgeitą — žuvies, Niuspitalfildą — daržovių, kur vyrai įraudusiais veidais ir baltomis išterliotomis prijuostėmis rėkdavo vienas ant kito priešaušrio tamsoje.

Ketė išmoko, kaip reikia pasamdyti gerą virtuvės darbuotoją ir atleisti blogą, kuris ateidavo į darbą įkaušęs ar apsirūkęs, arba negalėdavo nulaikyti savo purvinų rankų nuo padavėjų. Ketė išmoko, kaip reikia kalbėti su vyno pirkliu, mokesčių ar higienos inspektoriumi, ir nebijoti nė vieno iš jų. Nors Brigita buvo tik ketveriais metais už ją vyresnė, Ketei ji buvo nelyginant motina, kurios jai visą laiką taip labai trūko.

Brigita buvo viena iš tų europietiškų moterų, kuri atrodė radusi sau priimtiną gyvenimo būdą kokių dvidešimt penkerių ir amžinai likusi jam ištikima. Ji niekada taip ir neištekėjo. Ji dirbo sunkiau už visus kitus ir gyveno intensyviau už daugelį — du kartus per metus skrisdavo pakeliauti po Himalajų prieškalnes, panardyti prie Maldyvų krantų ar skersai pervažiuoti visą Australijos žemyną.

Kartais su savimi ji pasiimdavo Digbį, o kartais palikdavo jį namie — labiau kaip kokį mėgstamą žaisliuką, nei kaip vyrą. Brigita mėgavosi gyvenimu ir visus šiuos metus švietė Ketei tarytum Šiaurinė žvaigždė, rodanti jai kelią. Nevaržomo gyvenimo link.

Bet dabar Brigita išrinko jųdviejų su Digbiu fotografiją, padarytą akinančiai baltame paplūdimyje. Maldyvuose? Seišeliuose? Vienas paskutinis žvilgsnis ir ji sušėrė fotografiją smulkintuvui į nasrus.

— Ką jis tokio padarė? — paklausė Ketė.

— Užsigeidė pabūti su moterimi, kuri galėtų pasiūlyti kažką naujo tarpusavio santykiams.

— Pavyzdžiui, ką?

— Pavyzdžiui, porą papų, kuriems neseniai sukako dvidešimt ketveri.

Ketė neteko žado. Vyrai su Brigita šitaip nesielgdavo. Tai ji visuomet atsikratydavo jų pirmoji.

— Kažkokia papinga šliundra iš jo kontoros. — Brigita ramiai sušėrė smulkintuvui jųdviejų su Digbiu nuotrauką, kurioje jie buvo nupaveiksluoti švytinčių piramidžių fone, sėdintys ant kupranugarių. „Sausomis akimis“, — nusistebėjo Ketė. Net ir dabar Brigita atrodė nepraradusi savitvardos. Aukštu žemiau galėjai girdėti šeštadieninį Mamma - san klegesį.

— Aš tik norėjau pasakyti, kad apačioje laukia pora futbolininkų. Jie atvyko nerezervavę.

— Vieni?

— Su jais dvi moterys. Atrodo kaip striptizo šokėjos. Nors, žinoma, galėtų būti ir jų žmonos. Ką jiems pasakyti?

— Pasakyk jiems, tegul kitą kartą paskambina iš anksto.

— Galėtų būti gera reklama. Gatvėje jau stoviniuoja bent pora fotografų.

— Bus dar geresnė reklama, jei mes išgrūsime juos lauk.

— Gerai.

Ketė apsisuko eiti. Brigitos balsas pasivijo ją prie durų.

— Žinai, kiek man šiemet sukanka?

Ketė papurtė galvą.

— Keturiasdešimt. Man — keturiasdešimt. Ir kaip aš galiu konkuruoti su pora laisvai besitabaluojančių papų, kuriems vos per dvidešimt?

— Dvidešimt ketveri. O tau ir nebūtina konkuruoti. Tu esi stipri, laisva moteris, mačiusi ir ragavusi tikro gyvenimo. Tau nebūtina kabintis kažkam ant kaklo, kad įrodytum sau, jog egzistuoji. Tai ji turi su tavim konkuruoti.

Brigita tik nusijuokė:

— O, brangioji mano Kete.

— Ji ne kažin koks lobis, — pasakė Ketė, vis nuoširdžiau įsikarščiuodama. — Tai tu esi lobis!

Brigita ilgesingai pažvelgė į josios su Digbiu fotografiją sausakimšame — naujametiniame? — vakarėlyje ir atidavė ją smulkintuvui.

— Bėda ta, Kete, kad moterims senstant, potencialių partnerių ratas mažėja. Užtat vyrams jis visą laiką plečiasi. — Ji sugrūdo smulkintuvui nuotrauką, padarytą ant tilto Paryžiuje. — Taigi, kur tai palieka tokias moteris, kaip mes?

Ir, šeštadienio vakaro gaudesiui apačioje vis stiprėjant, Ketė susimąstė: „Moteris kaip mes?“

Ketvirtas skyrius

Tai būdavo mėgstamiausia jo savaitės akimirka.

Kai miesto gatvės pradėdavo tuštėti ir Londono žiburiai vienas po kito imdavo merktis, Ketė, baigusi darbą, įsirangydavo į jo automobilį ir palaimingai užsimerkdavo, vos tik jos galva paliesdavo sėdynės atlošą.

„O, broli, — sakydavo ji. — Nusikaliau kaip šuva“.

„Netrukus būsime namie“, — jis atsakydavo.

Šeštadienio vakarą jis visuomet užvažiuodavo jos pasiimti iš restorano. Ir kol iš užsidarančio Mamma-san būdavo išprašyti paskutiniai neblaivūs klientai, kol visos virėjos ir padavėjos būdavo pamaitintos, pagirdytos ir supakuotos į taksi mikroautobusus, eidavo jau ankstyvos sekmadienio ryto valandos.

Tie šeštadienio vakarai ir sekmadienio rytmečiai jiems būdavo patys mėgstamiausi. Jo namuose jie išgerdavo po taurę vyno, drauge palįsdavo po dušu ir, užliūliavę vienas kitą tingiomis glamonėmis, netrukus jau kietai miegodavo vienas kito glėbyje.

Sekmadienis reiškė vėlyvus pusryčius mažoje „jųdviejų“ kavinukėje šalia Fulamo kelio, kur jie vartydavo savaitgalio laikraščius, užsigardžiuodami šviežiomis bandelėmis. Čia jie galėdavo tarsi iš šalies stebėti pasaulį, slenkantį jiems prieš akis, ir įsivaizduoti esą septintojo dešimtmečio Čelsyje.

Šiomis jaukiomis valandomis, neveikiant nieko ypatinga, jų svajonės susiliedavo. Ketė vaizdavosi pasiekusi laisvę, kurios troško nuo pat vaikystės, Roris džiaugėsi radęs ramų gyvenimą, kurio ieškojo nuo santuokos iširimo.

Tačiau ne šiąnakt. Roris atidarė savo buto duris, o jame visur plieskė šviesos ir griaudėjo muzika, kurių čia neturėjo būti. Akinančios šviesos, kurtinanti muzika.

— Turbūt Džeikas namie, — pasakė Roris.

Džeikas buvo penkiolikametis Rorio sūnus. Savaitgaliais jis paprastai pasilikdavo pas savo motiną, buvusią Rorio žmoną, o per atostogas pagyvendavo pas Rorį. Šiai taisyklei pasitaikydavo ir išimčių. Retkarčiais isteriški ir triukšmingi kivirčai namuose baigdavosi tuo, kad Džeikas atlėkdavo pas savo tėvą. Roris susiraukė ir atsisuko į Ketę.

— Tikiuosi, jog tu neprieštarauji, — kaltai šyptelėjo jis.

— Viskas gerai, — atsakė Ketė.

Žinoma, ji tikėjosi pabūti su Roriu vienumoje ir užsibarikaduoti nuo viso pasaulio. Bet ką ji galėjo pasakyti? Jos draugas turi sūnų, ir jeigu ji ateityje nori būti su juo kartu, ji yra priversta su tuo susitaikyti. Be to, Džeiką ji mėgo. Kai ji pirmą kartą jį pamatė, tai buvo drovus, švelnios prigimties dvylikametis, labai skausmingai pakėlęs tėvų skyrybas. Ketė jį akimirksniu pamilo ir atpažino jame savo pačios vaikystės nuoskaudas. Džeikas buvo nepaprastai prisirišęs prie Rorio ir lengvai puldavo į ašaras. Turėjai nešioti akmeninę širdį, kad nepajustum jam simpatijos. Tik šįkart buvo graudu net lyginti aną saulėto veido dvylikametį su šiuo maištaujančiu paaugliu, kokiu Džeikas pavirto.

— Kas čia groja? — plačiai nusišypsojo Roris, įėjęs į kambarį su Kete. — Nirvana?

Džeikas — visas spuoguotas, išstypęs, su gobtuvu — išsikėtojęs drybsojo ant sofos su suktine dantyse.

— Nirvana? — pašiepiamai išsiviepė jis. — Nirvana?

Džeiko draugas sėdėjo šalia, ant akių užsimaukšlinęs žieminę kepurę. Ketei buvo nesuvokiama, kodėl jie nešioja lauko drabužius viduje ir kas tame yra kieto?

— Nirvana! — suprunkštė jaunuolis. — Nirvana!

— Ne, tai White Stripes , — pataisė jį Ketė. — Kažkuris iš „Elephant“ gabalų. „Ball and Biscuit“? Kaip tau negėda, Rori. Sveikas, Džeikai.