Тони Парсонс - Šeimos keliu

— Šiek tiek primena Nirvaną, — numykė Roris lyg teisindamasis.

Džeikas pakėlė akis į lubas.

— Tai nė velnio neprimena jokios suknistos Nirvanos!

— Nuleisk balsą per vieną padalą, — pasakė Roris. — Ir, būk malonus, atidaryk langą, jeigu jau tau prisireikė rūkyti šitą šlamštą.

— Mama nedraudžia man rūkyti.

— Mama čia negyvena. Gal pagaliau pasisveikinsi su Kete?

Džeikas kažką sumurmėjo sau po nosimi.

— Sveikas, Džeikai, kaip einasi? — ištarė Ketė tuo draugišku tonu, kurį nutaisydavo tik jam vienam.

Draugas buvo vardu Judas. Judas planavo nakvoti pas Džeiką, kol jaunuoliai nesusibarė su Džeiko motina. Detalės taip ir liko neaiškios. Kiek Ketė suprato, tai turėjo kažką bendro su trijų dienų senumo pica, neskalbtomis kojinėmis ir tvartu paverstais namais. Taigi Džeikas kartu su draugeliu pabėgo pas tėtušį.

Ketei buvo gaila Džeiko. Ji žinojo tą jausmą, kai tavo tėvas ir motina gyvena skirtingus gyvenimus skirtinguose namuose. Ji žinojo, koks prislėgtas tuomet gali jaustis paauglys. Ir ji žinojo, kad širdyje Džeikas vis dar buvo tas pats sužeistas vaikis, kurį ji ne taip seniai pažinojo.

Tačiau josios šeštadienio vakaras buvo negrįžtamai sugadintas. Negana to, jog tėvai sugriovė pirmąją tavojo gyvenimo pusę, antrąją dar turi sugriauti kieno nors vaikai.

Kaip dabar iš jos juoktųsi jos motina.

Tą naktį Roris su Kete praleido be tingių glamonių. Ir vyno taurė, kurią jie kartu išgėrė, atrodė kažkokia netikra — tarsi atgyvenęs ritualas, kuris neišvengiamai paseno. Tačiau net ir tada, kai jie paskubomis pabaigė savo vyną, o svetainėje White Stripes užleido televizoriaus ekraną kažkuriam iš hip-hopo balbatuoklių, Ketė iš paskutiniųjų slėpė savo nusivylimą nuo Rorio, nes jis buvo pats geriausias, pats švelniausias vyras iš visų jos sutiktų, ir ji vaizdavosi jį mylinti.

Ji jautėsi baisiai pavargusi. Vos tik palindusi po Rorio antklode, Ketė išsyk nugrimzdo į neramų miegą, protarpiais vis pertraukiamą būgnų tratėjimo ir padugnių slengo, sklindančių iš TV ekrano.

Prabudo ji paryčiais, kankinama baisaus troškulio. Bute pagaliau buvo tylu. Užsimetusi ant pečių baltą kimono, kurį rado skalbinių krepšyje, vienomis kelnaitėmis ji nutipeno į virtuvę. Uždegusi šviesą, Ketė net aiktelėjo. Džeikas su Judu sėdėjo ten vienomis trumpikėmis ir čiaumojo skrudintą duoną.

— O, atsiprašau, — pasakė Ketė ir, greitosiomis pastvėrusi iš šaldytuvo Eviano butelį, šmurkštelėjo iš virtuvės. Šįsyk ji nusprendė apsieiti be stiklinės, nes kelionė iki spintelės, kur jos buvo laikomos, būtų nuvedusi ją prie pat tų mėmiškų fizionomijų.

Jau uždariusi miegamojo duris sau už nugaros, ji išgirdo tramdomą jųdviejų juoką ir Džeiko draugo Judo balsą.

— Kaip senai mergai — visai neblogai, — pasakė jis.

Maiklas prikišo savo šypseną prie pat košiuoto dukters veido.

— Murzytė pienburnytė, — konstatavo jis. — Kukulytė burbulytė. Štai kas tu! Puikytė murzytė kukulytė burbulytė? Klo yra puikytė murzytė kukulytė burbulytė!

Klo tik tuščiai spoksojo į savo tėvą.

O tada ji atsirūgo. Atsirūgo ir nesmarkiai atpylė. Išsiveržusi iš burnos pieniška trintų daržovių srovelė iš lėto nutekėjo žemyn jos susibangavusiu pagurkliu.

„Kas neapsivemtų, būdamas priverstas klausytis tokių beviltiškų paistalų?“ — toptelėjo Džesikai.

— O, nejaugi tėvelio kukulytei burbulytei susopo pilvuką pupuliuką? O, tik ne tai!

„Juk tai nėra gerai, — mąstė Džesika. — Kalbėti su kūdikiu taip, tarsi tau ką tik būtų buvusi atlikta pilna frontalinė lobotomija. Juk tokie dalykai tikrai neskatina kūdikio raidos.“

„Bet antra vertus, — pagalvojo Džesika, — ką aš apie tai išmanau? Ogi nieko.“

Kol Naoko valė Klo veiduką ir rūbelius, Maiklas strimgalviais nulėkė pasiimti skaitmeninio fotoaparato, atsiėjusio jam tūkstantį svarų ir įsigyto vien tam, kad galėtų įamžinti Klo vėmimą ateities kartoms.

Naoko iškėlė Klo iš vaikiškos kėdutės ir atsargiai pastatė ją ant kojų. Klo ėjo. Na, ne visai ėjo. Džesikai ji veikiau priminė svirduliuojantį, vos bepavelkantį kojas girtuoklį, uoliai mėginantį vaizduoti blaivybės šalininką. Abu tėvai stropiai saugojo ją iš abiejų šonų nelyginant švelnūs, rūpestingi policininkai.

— Ji bus tiesiog kerinti, kai jai užaugs plaukučiai ir prasikals dantukai, — pasakė Džesika.

Maiklas, Naoko ir Paulas — visi vienu metu sužiuro į ją taip, tarsi ji ką tik būtų pasakiusi pačią didžiausią šventvagystę.

— Tai yra dar labiau kerinti negu ligi šiol, — pasitaisė ji.

— Ji jau su plaukučiais. Ir turi jau keturis dantukus, — nusišypsojo Naoko, delnu perbraukdama šviesiai rudus pūkelius, dengiančius dukrelės galvytę. — Ar ne, Klo-čan?

Klo plačiai nusišypsojo, pademonstruodama visiems susirinkusiems keturis mažyčius baltus dantukus. Ir akimirksniu žnektelėjo ant vystyklais aptvarstytos savo sėdynės. Jos rudos akys išsiplėtė iš išgąsčio. Keturi suaugusieji puolė jos guosti.

— Nagi, eikš pas dėdę Paulą.

Bet Klo nenorėjo pas dėdę Paulą. Ji įsikibo į motiną ir šaižiai suspigo, žiūrėdama į Paulą su tokiu pasipiktinimu, tarsi jis ką tik būtų įlindęs pro langą su grandininiu pjūklu.

Klo keitėsi. Prieš keletą mėnesių, kai Klo buvo dar kūdikis, ji visai nesijaudino dėl to, kas ją pakeldavo ar pamyluodavo. Bet dabar, likus mėnesiui iki pirmojo gimtadienio, ji jau nė per žingsnį nesitraukė nuo savo tėvų ir į visus kitus žiūrėjo labai įtariai. Ne taip seniai ji pasitenkindavo tiesiog drybsodama ant nugaros ir leisdama kitiems žavėtis savimi. Tačiau dabar ji pamažu darėsi savarankiška asmenybe, kuri vis labiau šykštėjo švelnių jausmų ir vis nepatikliau stebėjo ją supantį pasaulį.

Paulas buvo sugniuždytas. Iki šiol jis bergždžiai vaizdavosi, kad Klo visą laiką mylės jį taip, kaip jis mylėjo ją. O ji jau dabar jį atstūmė.

Džesika džiaugėsi, kad besaikėms Klo glamonėms artinosi galas. Kai Džesika ją dar visai kūdikį paėmė ant rankų, ją apėmė bauginantis jausmas — žymiai stipresnis net už troškimą turėti savo vaiką. Tai buvo baisus suvokimas to, kad gimusi tam, jog pati, savo ruožtu, pradėtų gyvybę, ji gali taip ir likti niekada neįvykdžiusi šio pašaukimo.

Svečiuose pas Maiklą, Naoko ir Klo, Džesika patirdavo tūkstančius pažeminimų. Ji negalėjo pakelti jų gailesčio. Net ir nematant tų susirūpinimo ir užuojautos kupinų žvilgsnių, būdavo ganėtinai sunku jaustis defektuota. Tai buvo geraširdžiai žmonės. Ir tai, kad jų užuojauta buvo tikra, o ne apsimestinė, tik dar labiau viską blogino.

Ji galėjo suprasti jų džiaugsmą dėl dukters. Jeigu Džesika turėtų dukterį, ji irgi visą laiką būtų šalia jos. Bet kas galėtų atsakyti, kur gi yra toji riba, ties kuria baigiasi suprantamas, beribis džiaugsmas ir prasideda nepakeliamas, nepakenčiamas egoizmas?

Vis dėlto ji stengėsi būti gera viešnia, stebėdamasi kiek Klo paaugo nuo to laiko, kai paskutinį kartą ją matė (prieš septynias dienas), ir atidžiai klausydama Maiklo pasakojimų apie Klo tuštinimąsi bei ilgų Naoko monologų apie jų dukters mitybos įpročius ir stebėtiną išrankumą.

„Nagi, liaukitės, susimildami, — mąstydavo Džesika. — Nejaugi jums dar negana, kad negaliu turėti savo vaikų? Nejaugi man dar reikia kelti ovacijas kiekvienam sutiktam kūdikiui?“

Džesika žinojo, kad Naoko — gera moteris, o Paulas — prisirišęs prie brolio ne mažiau, nei ji prie savo dviejų seserų. Ji matė, kad Klo buvo nuostabus vaikas — nuolat gerai nusiteikusi, sveika ir daili. Ir kaip tik todėl Džesika nebenorėjo daugiau vykti čionai sekmadienio pietų. Jai buvo pernelyg skaudu.