Тони Парсонс - Šeimos keliu

— Deizė, mis.

— Man regis, tu šiek tiek karščiuoji, Deize.

— Aš turiu katinėlį.

— Puiku.

— Aš turiu lėlytę.

— Nuostabu!

— Aš turiu dinozaurą.

— Aš norėčiau, kad tu porą dienelių ramiai pagulėtum lovoje. Ar padarysi tai dėl manęs, Deize?

— Taip, mis.

— Jūsų duktė tuštinasi kaip įprasta, misis Marli?

— Triedžia kaip arklys, šita, — atsakė motina, savo riebiu liežuviu seilindama suktinę.

Megė net pašoko ant kojų. Ir labai nustebo išgirdusi savo balsą drebant iš susijaudinimo.

— Nedrįskite rūkyti narkotikų prie vaikų!

— Laisva šalis, ne?

— Klystate, ponia. Jei tik paaiškės, kad svaiginatės savo vaiko akivaizdoje, jūs pati savo kailiu gausite pajusti, kokia laisva ji yra.

— Tu man grasini socialiniais rūpintojėliais?

— Aš jums patariu to nedaryti.

Įgimtas moters karingumas staiga kažkur išgaravo. Ji padėjo suktinę į šalį ir ėmėsi šokinėti apie Deizę nelyginant metų motina.

— Ar neišalkai, mieloji? Gal nori, kad mamytė tau ko nors pašildytų?

„Na ir moteris, — mąstė ji. — Jeigu Deizė būtų mano, aš maitinčiau ją sveikai ir maistingai, skaityčiau jai Harį Poterį, niekada nepradurčiau jos mažų ausyčių ir neleisčiau nešioti pigių papuošalų.“ Megės akys prisipildė ašarų. Deizė nebuvo jos vaikas. Ji tebuvo tik jos pacientė, ir Megei reikėjo aplankyti dar tris Saulėtajame rajone prieš prasidedant popietiniam priėmimui.

Laiptinės apačioje Megei vėl teko brautis pro tuos pačius jaunuolius. Šį kartą jie nebesišaipė, nors jų gretos buvo gerokai pagausėjusios. Mažesnieji važinėjosi kalnų dviračiais ir atrodė tarsi nykštukai su gobtuvais.

„Na ir žmonės, — galvojo Megė. — Kaip jie veisiasi! Kaip triušiai.“

Jiems pasisekė, kad gavo tokią gelbėtoją.

Ketės viršininkė turėjo viską.

Brigita Volf turėjo verslą, kurį pati pastatė ant kojų. Ir draugą, kurį sutiko viename prašmatniausių Kenijos kurortų. Tačiau svarbiausia — ji turėjo nepriklausomybę.

Jeigu Ketė, palikdama namus, siekė tyro, nevaržomo išsilaisvinimo, tai Brigita iš visų jos pažįstamų žmonių neabejotinai buvo arčiausiai šio tikslo. Ji neturėjo nei vyro, aplink kurį reikėtų tūpčioti, nei vaikų, kurie kliudytų jai bet kurią akimirką šokti į lėktuvą ir skristi ten, kur širdis geidžia. Brigita nepriklausė niekam. Kitaip nei daugelis šios planetos gyventojų, Brigita nebuvo saistoma praeities.

Koks buvo Ketės nustebimas, kai, vieną šeštadienio vakarą užėjusi į Brigitos kabinetą, ji rado ten savo darbdavę, metodiškai naikinančią senas fotografijas, kurių buvo prikrauta pilna dėžutė nuo batų.

Pamačiusi Ketę, Brigita tik pakėlė ranką, prašydama netrukdyti. Taigi Ketė taip ir liko stovėti tarpduryje, tylomis žiūrėdama į ją, šaltu veidu trinančią iš savo atminties visą šūsnį prisiminimų.

Brigita traukė nuotraukas po vieną ir, palydėjusi lediniu šypsniu, čia pat sumaitindavo jas urzgiančiam popieriaus smulkintuvui. Iš siauromis spalvotomis juostelėmis perpildytos popierdėžės galėjai spręsti, kad jau kurį laiką Brigita čia darbavosi. Ketė pastebėjo, kad visos tos nuotraukos buvo Brigitos ir jos draugo. Jeigu keturiasdešimt penkerių metų nekilnojamojo turto valdytoją apskritai galėjai vadinti draugu.

Praeityje buvo ištisa virtinė draugų — visi truputį vyresni ir šiek tiek turtingesni už Brigitą. Ji išbūdavo su vienu kokį porą ar trejetą metų ir tada iškeisdavo į kitą. „Vyrus reikia keisti kaip automobilius, — sakydavo ji Ketei. — Pakol senasis nenuvylė, nepraėjęs techninės apžiūros.“

Digbis užsibuvo pas ją ilgiausiai. Brigita mėgdavo kartoti, kad ji laikysianti jį tol, kol ras vibratorių, kuriam patiks sukiotis po galerijas. Dabar su Digbiu aiškiai buvo baigta, tačiau neatrodė, kad šįsyk Brigitai viskas baigėsi taip pat, kaip baigdavosi anksčiau.

Brigita išmokė Ketę visko apie restoranų verslą ir daug ko apie gyvenimą.

Tad, kol Brigita savo prisiminimais šėrė smulkintuvą, Ketė stovėjo ten ir kantriai tylėjo, tarsi iš šios scenos irgi būtų verta šio to pasimokyti.

Už savo karjerą Ketė taip pat turėjo būti dėkinga šiai moteriai.

Pirmą kartą ji sutiko Brigitą Volf, būdama dvidešimt penkerių. Ketė tuomet buvo nepriklausoma žurnalistė, vos pragyvenanti iš minimalios algos, kurią užsidirbdavo, nušviesdama Londono restoranus viename nedideliame skelbimų laikraštyje. „Rašyk apie tai, ką išmanai geriausiai“, — pasakė jai redakcijoje. Tad, sumaitinusi savo augančioms seserims ne vieną tūkstantį porcijų pietų, apie maistą ji sužinojo beveik viską.

Be to, Ketė šį tą išmanė ir apie restoranus, nes visi tie puikiai išauklėti privačių mokyklų abiturientai, su kuriais ji susitikinėjo mokydamasi universitete, prieš mėgindami nusitempti ją į lovą, vaišindavo ją vynu ir pietumis. Tai buvo kitoks pasaulis palyginti su tuo, kurį ji lig tol pažinojo. Restoranuose, kuriuose ji retkarčiais lankydavosi su tėvu ir jo draugais aktoriais, pirmenybė visuomet būdavo teikiama gėrimams. Bet ji netruko įvertinti šio atradimo privalumus. Paprastai maistas būdavo geresnis už seksą. Labiausiai ją džiugindavo tai, kad nereikėdavo gaminti pačiai.

Brigita Volf tuo metu buvo beveik trisdešimties. Ji buvo nedidelės makaronų užkandinės Mamma - san, esančios Bruerio gatvėje, savininkė, buhalterė ir virėja. Jaunimas čia rikiuodavosi ant siauro šaligatvio ir laukdavo eilėje prie dubenėlio Brigitos soba ar udon makaronų.

Per ateinančius dešimtį metų Londonas tiesiog pražys nuo azijietiško maisto restoranų gausybės, kurių nei savininkai, nei šeimininkai nebus azijiečiai. Tai bus šviesios, modernios kavinės su meniu, kuriose visi patiekalai — nuo tailandietiškos kario sriubos ir vietnamietiškų makaronų iki kiniškų dim sum priešpiečių ir japoniškų sašimių — bus išvardyti taip, tarsi visas tas didžiulis žemynas būtų viena šalis, kurios virtuvė idealiai tinka jauniems išvaizdiems žmonėms, besirūpinantiems savo mityba ir figūra. Mamma-san taps vienu populiariausių.

O tuomet Ketė atsistojo į eilę prie makaronų Bruerio gatvėje ir parašė entuziastingą įvertinimą į savo skelbimų laikraštuką. Atėjusi kitą kartą, šįsyk be jokios užduoties, ji išsyk gavo Brigitos pasiūlymą dirbti administratore.

Kadangi skelbimų laikraštis ne itin atsakingai mokėjo atlyginimą savo bendradarbiams, Ketė, ilgai nedvejodama, priėmė šį pasiūlymą. Laikraštis netrukus bankrutavo. Mamma-san klientūra ilgainiui tapo vis labiau pasiturinti ir jos išsikraustė iš Soho. Nors, Ketės įsitikinimu, jų klientai liko vis tie patys — kadaise eilėse Bruerio gatvėje stovėję jauni žmonės plačiomis kelnėmis, linksmai laukiantys savo užkandžio prieš eidami pašokti į Wag. Dabar jie buvo dešimčia metų vyresni, jau tvirtai įžengę į savo karjeros kelią ir gerokai pinigingesni. Brigita mėgo restoraną ne mažiau už juos.

— Kadaise vienas žymus žmogus pasakė: Sutvarkyk savo gyvenimą taip, kad nejaustum skirtumo tarp darbo ir malonumo.

— Šekspyras? — paklausė Ketė.

— Vorenas Bitis, — atsakė Brigita.

Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Ketė iki tol gyvenime nebuvo sutikusi žmogaus, iš atminties cituojančio Voreną Bitį; na, jeigu neminėsime jos motinos, tvirtinusios, jog jis kadaise grybštelėjo jos užpakalį Londono Palladium užkulisiuose. Brigita buvo daug linksmesnė už visus kitus Ketės pažįstamus. Po katorgos vaikystėje gyvenimas su ja tapo toks, koks ir turėjo būti.