Тони Парсонс - Šeimos keliu

— Saulėtesnėse vietose. O tu kada nors esi nardžiusi?

— Ne, bet aš turiu sertifikatą, patvirtinantį, jog esu perplaukusi baseiną su pižama. Ne visai tas pat, ar ne?

Jis nusijuokė.

— Kaip pradžiai, visai neblogai.

Ji patiko jam. Ji tai matė. Netgi labai. Ji žinojo nesanti nei tokia graži kaip Džesika, kurios veidas buvo kaip kūdikio, nei aukšta kaip Ketė, kurios kojos buvo tarsi šokėjos, bet vyrai mėgo Mėgę. Jie mėgo tuos išlinkimus ir veidą, kuris kažkokio genetinio nesusipratimo dėka atrodė jaunesnis nei iš tikrųjų. Jiems patiko tas kontrastas. Mergaitės veidas ir moters kūnas , — visada sakydavo Vilas susijaudinęs, ir be užuolankų stverdavo Mėgę už krūtų.

Ji nusišypsojo Kirkui, o šis pamalonino ją netikėtai nurausdamas. Kaip gera buvo vėl taip bendrauti po tiek laiko, praleisto su Vilu, kuomet ji nuolat turėdavo kontroliuoti save, kad nesiųstų jam neteisingų signalų. Šįvakar ji galėjo siųsti kokius tik panorėjusi signalus.

Ir tada galiausiai užgrojo dainą, kurią ji žinojo ir mėgo — tą, kurioje Edvinas Kolinzas dainuoja: „Well, I never met a girl like you before“.

— Tai galėtų būti mūsų daina, — pasakė Kirkas, kvailokai šyptelėjęs. Paprastai tokia lėkšta frazė ją bematant atvėsindavo. Bet tą vakarą ji praleido tai pro ausis, nes jis irgi patiko jai. Tą akimirką netgi labai patiko. Jis nebuvo jos pasaulio dalis, ir tai buvo puiku. Nes ji buvo pasiryžusi ištrūkti iš dabartinio savo pasaulio.

Ir tada atėjo tas momentas, kurį ji buvo beveik pamiršusi visus tuos metus, praleistus būnant kažkieno mergina. Palankumo kupinas žvilgsnis, sustingęs kito žmogaus — kol kas dar tokio naujo ir nepažįstamo — akyse, kuriam, jau žinai, nepajėgsi atsispirti. Jų galvos pasviro į vieną pusę ir jie ėmė bučiuotis.

Jis mokėjo bučiuotis ir tai buvo malonu. Jis tai darė entuziastingai, tačiau nepersistengdamas. „Jis tikrai puikus, — pamanė Megė. — Ir liežuvio nei per daug, nei per mažai.“ Visa tai jai netgi labai patiko. Bet labiausiai jai patiko tai, kad, galėdamas išdulkinti bet kurią merginą šiame vakarėlyje, jis akivaizdžiai norėjo suteikti šį malonumą jai.

Megė pagalvojo: „Tau pasisekė, mergužėle.“

Taigi jie susirado sau miegamąjį viršuje. Nudžiugusi, kad durys užrakinamos iš vidaus, Megė pradėjo pamažėl atsipalaiduoti. Ir netrukus ji jau vykdė savo biologinį pašaukimą ant šūsnies bet kaip sumestų paltų, o apačioje Edvinas Kolinzas tebedainavo: „I never met a giri likę you before“. Kažkodėl jai atrodė, kad toji daina buvo skirta tik jiedviem.

Megė nusišypsojo, pamačiusi savo seserį, išeinančią iš metro. Gražuolė Džesika tikrai nepriklausė šiam nuolat bėgančių, išvargusių didmiesčio keleivių sambrūzdžiui — ji sklendė kažkur virš jo. Galėjai pamanyti, kad aplinkinis pasaulis jai absoliučiai nerūpi. Turbūt nebuvo vyro, kuris nenužvelgtų jos grakščių kojų, nepasigrožėtų jos lieknu liemeniu ir apskritu kūdikio veidu. Neretai šis veidas suklaidindavo nepažįstamus žmones, kurie atkakliai tvirtino, jog tai ji yra jauniausioji iš seserų.

Stebėdama Džesiką, Megė nejučia pasijuto apsileidusi ir stora. Čia ir buvo visa bėda su apvalumais. Jų nė akimirkai negalėdavai užmiršti, priešingu atveju jie tapdavo nekontroliuojami. Megei tik dabar atėjo mintis, kad ji šįryt tik ranka perbraukė savo plaukus. Ir kad jai reikia liautis laikius Marš batonėlius ant savo darbo stalo.

Jos apsikabino prie bilietų langelio.

— Tik pažvelk į mus, — pasakė Megė, paimdama seserį už rankos. — Greisė Keli ir puolusi narkomanė.

Džesika atidžiai nužvelgė seserį.

— Atrodai pervargusi, daktare Džuel. Argi tai neskamba puikiai? Daktare Džue l , Daktare Džue l .

— Aš visą laiką dirbu. Dievaži, turbūt visos Ist Endo moterys laukia mano konsultacijos.

— Vis dar gali sau leisti papietauti? Mes galime tai padaryti ir kitą dieną.

— Viskas gerai, Džes.

— Bet juk tau duoda net keturių valandų pietų pertrauką, — nusistebėjo Džesika.

Ji visą laiką buvo rūpestėlis. Ji turėjo kažką nekalto — kažką to, ko stigo abiem seserims. Tarsi ją kažkas būtų visą laiką saugojęs nuo aštrių gyvenimo kampų. Vidurinysis vaikas, apsaugotas vyresniosios sesers ir pagranduko buvimo.

Megė tik šyptelėjo. Teisybė, kad jos rytinės priėmimo valandos baigdavosi dvyliktą, o popietinės neprasidėdavo anksčiau keturių. Bet rytinis priėmimas neretai užtrukdavo beveik valanda ilgiau, o prieš popietę jai dar reikėdavo suspėti aplankyti ligonius namuose.

— Aš užsakiau staliuką J . Sheekey’s, — pasakė Džesika. — Kaip tu žiūri į žuvį?

Megė neturėjo nieko prieš žuvį ir vieną kitą taurę šio bei to balto. Deja, ji neturėjo laiko prašmatniems pietums Vest Ende. Tiesą sakant, laiko ji turėjo tik tiek, kad spėtų pagriebti sumuštinį artimiausioje Pret a Manger užkandinėje. Tačiau ji nenorėjo atšaukti pietų su viena iš savo vyresniųjų seserų.

— Ne visas tas laikas yra pietų pertrauka, — kuo švelniau ištarė Megė. — Man dar reikės kai ką aplankyti prieš popietinį priėmimą.

— Turi omenyje, ligonį?

— Taip, ligonį. Po pietų turiu aplankyti vieną moterį. Tiksliau, jos mažą mergytę.

— Tu lankai ligonius namuose? Oho! Tai juk ne šiaip sau paslauga, Mege. Aš maniau, jog gydytoją į namus galima išsikviesti tik Harlio gatvėje.

Megė paaiškino, kad pacientams, turintiems asmeninį gydytoją Harlio gatvėje, paprastai nėra jokios būtinybės, kad juos lankytų. Tie žmonės visi vairuoja automobilius arba gali lengvai išsikviesti taksi, ratuotą sutuoktinį ir netgi vairuotoją. Jos pacientai Haknyje dažniausiai yra kamuojami to, kas vadinama lėšų stygiumi. Jie neturi automobilio, neturi net pinigų taksi. Dauguma tiesiog tūno įstrigę kur nors daugiaaukščio namo viršutiniame aukšte su daugybe rėkiančių vaikų ir įsikalę sau į galvą, kad daktaro laukiamajame jiems bus dar blogiau. Taigi iškvietimai į namus yra kur kas dažnesni tarp varguomenės.

Megė nepaminėjo Džesikai, kaip šių vizitų nekentė vyresni gydytojai, tiesiog perkeliantys daugumą jų ant Megės pečių. Nors ir būdama jaunesnė, Megė jautė pareigą apsaugoti Džesiką nuo baisios pasaulio neteisybės.

— Tuomet gal kur nors arčiau? — pasiūlė Džesika mažumą nusivylusi.

— Kur nors arčiau būtų puiku.

Joms pavyko gauti paskutinį staliuką Patisserie Valerie. Seserys užsisakė ir tik tuomet pažvelgė viena kitai į akis. Dėl Megės naujo darbo jos jau senokai buvo nesimačiusios. Išties juk nėra jokio skirtumo, kur pietauti.

— Kaip Paulas? Kaip jo verslas?

— Puikiai, per metus apyvarta išaugo aštuoniasdešimčia procentų. Palauk, o gal aštuoniais procentais? — Džesika prikando apatinę lūpą ir įsmeigė susimąsčiusį žvilgsnį į freskas ant Pat Vai sienų. — Nepamenu. Bet jie importuoja daug naujų mašinų iš Italijos. Maserati, Ferrari , Lamborghini ir panašiai. Žmonės jas užsako. O tada Paulas su Maiklu važiuoja jų parvežti. Kaip Vilas?

— Su Vilu kaip ir baigta.

Džesika krūptelėjo.

— O man jis patiko. Jis buvo tikrai patrauklus. Na, kaip nedidelio ūgio vaikinas.

— Nebuvo jis toks jau žemas!

— Bet ir ne aukštas. Turbūt sunku ištverti neišsiskyrus, kai abudu taip sunkiai dirbate.

— Ką tu! Vilas gyvenime nė dienos nėra dirbęs! Sunku yra tada, kai kita pusė negali išgyventi be šliundrų.

— O! Užuojauta.