Тони Парсонс: Šeimos keliu

Tuomet ji tai nurašė Vilo jautrumui, juk ten gydytojai nuolat turi reikalų su durtinėmis žaizdomis. Homertono ligoninė yra Haknyje ir jos traumatologijos skyriuje dieną naktį verda kova už būvį. Megė tik dabar suvokė, kad ji turėjo suprasti kur kas anksčiau, matydama, kaip Keitė vizgina savo uodegą gydytojų kambaryje arbatėlių metu. Vienas pirmųjų dalykų, kurių išmoksta kiekvienas medicinos studentas, yra tas, kad dažnoje ligoninėje galioja viešnamio papročiai. Visi tie itin jauni gydytojai ir seselės, kiaurą parą dirbantys įtampos pilnoje aplinkoje, būdavo pernelyg užsiėmę, kad galėtų turėti rimtų santykių — tai kažkaip nepaaiškinamai veikė hormonus.

Prieš tai Megė pati atliko praktiką Homertono traumatologijos skyriuje, ir tai niekaip nepaveikė jos libido. Ten ji tarsi pirmą kartą gyvenime pamatė pasaulį tokį, koks jis iš tiesų yra. Nors galbūt ji tiesiog turėjo daugiau vaizduotės už Vilą su Keite.

Vilas pamėgino ją apkabinti, bet ji nesidavė. Iš tikrųjų jis nesuprato, kad viskas baigta. Ir kaip jis galėjo? Jis nebuvo toks, kaip Megė. Jo tėvai gyveno kartu.

Iš jo namų niekas nepabėgo. Ten niekas nemanė spjauti į viską ir išsinešdinti savais keliais. Jis niekada nematė dviejų susimovusių, savyje nesusigaudančių „suaugusiųjų“ paliktos klaikios tuštumos.

Vilas užaugo vienturtis Hampsted Gardeno priemiestyje, mylinčioje šeimoje. Tai buvo vienas tų dalykų, kurių ji ilgėjosi. Nepajudinamas, saugus pasaulis, iš kurio jis atėjo, ilgi sekmadienio pietūs, linksma ironija ir metų metai nesudaužytos laimės. Savaitgaliais ir per Kalėdas jis parsivesdavo ją namo. Čia ją visi džiaugsmingai priimdavo, o ji tetroško vieno: būti šios kitokios šeimos, šio kitokio gyvenimo, šio geresnio pasaulio dalimi.

Šitų tobulų šeimų vaikai jai kėlė juoką. Vilui atrodė, kad jam visada viskas bus atleista. Jis manė, kad pasitikėjimo niekada negalima sulaužyti, o meilės — iššvaistyti. Kaip ir visi mulkiai iš laimingų šeimų, Vilas tikėjo savo teise į laimingą pabaigą.

Bet ji užšovė lagaminą, pakėlė jį nuo jųdviejų lovos ir pastatė ant žemės.

— Mege? Neišeik. Prašau.

Dabar ji matė priešais save tik niekingą žmogelį, koks jis, tiesą pasakius, visą laiką ir buvo. Vilas buvo vienas tų puikios išvaizdos nedidelio ūgio vaikinukų, kuriems lemta visą gyvenimą būti nepatenkintiems. Ganėtinai malonus, tačiau absoliučiai nepatikimas, gabus, tačiau tingus, malonus pabendrauti, tačiau apatiškas mokslams, jis išties nebuvo sukurtas karjerai medicinoje. Jis žūtbūt norėjo tapti gydytoju, ir jo tėvai — žilstelėjęs, skvarbių akių chirurgas ir šviesiaplaukė, išvaizdi pediatrė — užvis labiausiai troško jį matyti medicinoje. Deja, jų išvaizdusis berniukas sunkiai kamavosi kiekviename studijų etape.

Vilas pateko tarp nedaugelio nepatenkintųjų, kuriems reikėjo perlaikyti baigiamuosius egzaminus. Galiausiai, vargais negalais juos išlaikęs, suvokė, jog kasdieninė akistata su mirtimi, ligomis ir krauju kelia jam tik keistą šleikštulį ir lengvą depresiją. Net jo depresija nebuvo nuoširdi. Megei stačiai norėjosi jį pasmaugti. Bet ji irgi juto jam gailestį. Vargšas Vilas. Jis pasirinko ne savo gyvenimą. Lygiai kaip pasirinko ne tą merginą.

Ir buvo dar kai kas, dėl ko jis klydo. Teisybė, kad ji nevergavo savo kūno geiduliams taip, kaip Vilas, nuosavo penio it kokio gido pamišėlio tampomas po tokias vietas, į kurias jis pats dar milijoną metų neplanavo užklysti. Bet būdavo akimirkų, kai Megės potraukis tokio pobūdžio kūniškam kontaktui buvo ne mažiau stiprus. Būdavo dienų, kai jos potraukis — meilės, sekso, kažko aukštesnio už abu kartu paėmus — buvo kur kas stipresnis nei Vilo, trečią valandą ryto pasilenkusio virš Keitės užtamsintame gydytojų kambaryje. Tik jos biologiniam imperatyvui reikėjo kitokio apibrėžimo.

Didžiulis skirtumas buvo tas, kad Vilo potraukį kontroliavo maža, rausva dešrelė, dvidešimt keturias valandas per parą reaguojanti į bet kokį jo regėjimo lauke pasirodžiusį objektą su mini sijonu. O Megės geidulį lėmė daug galingesnė jėga.

Tai buvo viena iš tų geidulingų naktų. Praėjus maždaug dviem savaitėms nuo to laiko, kai ji išsiuntė Vilą namo pas baisiausiai nusivylusius tėvus Hampsted Gardeno priemiestyje, Megė pirmą kartą nuo neatmenamų laikų išėjo į vakarėlį ir ten sutiko jauną australą, kuris, pasižvalgęs po pasaulį, netrukus turėjo išvykti namo į Sidnėjų pas savo merginą.

Koks buvo jo vardas? Dabar tai neturėjo jokios reikšmės. Ji vis vien jo daugiau nebepamatys.

Jeigu Vilas buvo mažas, tamsus, moteriškais skruostikauliais, tai vyras vakarėlyje buvo aukštas, atletiškas, su nosimi, dukart sulaužyta žaidžiant regbį ir kartą nukritus nuo baro kėdės Erlz Korte. Visai ne Megės skonio.

Tačiau prisiminkite, ką jai iškrėtė anas, kuris lyg ir buvo josios skonio.

Ketė Džuel mylėjo savo gyvenimą.

Kiekvieną kartą, grįžusi į savo butą Temzės krantinėje, ji jausdavosi taip, lyg būtų gavusi trumpų atostogų nuo likusio pasaulio, o Tauerio tiltas apačioje, po jos buto langais, mirgėtų tik jai.

Praėjus beveik dvidešimčiai metų nuo to laiko, kai paliko namus, ji pagaliau rado savo ramybės uostą su nuostabiais krantinės vaizdais. Nuostabus jausmas yra rasti tikruosius namus, kurių ieškojai visus šiuos metus.

Požeminėje automobilių aikštelėje stovėjo jos sidabrinis Mercedes-Benz SLK. Ir nors jos svainis Paulas, kuris apie šituos dalykus išmanė absoliučiai viską, nepiktai iš jos šaipėsi („Tai ne sportinė mašina, Kete, tai plaukų džiovintuvas“), ji mėgo lakstyti po miestą šiuo automobiliu, kuris, kaip ir jos gyvenimas, buvo sukurtas dviems. Daugių daugiausia.

Teisybė, kad jos butas buvo pats mažiausias visame pakrantės komplekse, o automobilis buvo penkerių metų senumo ir mažumėlę pagraužtas rūdžių. Bet šitie dalykai pripildydavo ją tylaus pasididžiavimo. Jie priklausė jai. Ji dirbo dėl jų. Išsilaisvinusi iš savo vaikystės kalėjimo, ji pati susikūrė savo gyvenimą.

Kai, baigusi universitetą, Ketė grįžo į Londoną, moteris, pasiūliusi jai pirmą rimtą darbą, pasakė, jog šiame mieste ji galinti gauti viską, tačiau buto ir tikros meilės gali tekti palaukti ilgokai. Trisdešimt šešerių ji pagaliau turėjo savo butą. Ir vyrą — ar bent jau taip jai atrodė.

Ilgainiui Ketė gerokai atsikando girtaujančių varguolių, spermos nelaikančių šaunuolių, santuoką slepiančių turtuolių. Viena įsimintina proga jai nusišypsojo laimė sutikti visą šį trejetą per vieną dieną. Bet dabar ji turėjo Rorį ir net negalėjo savęs įsivaizduoti šalia kito vyro.

Ketė susipažino su juo per Mėgę. Jis mokė ją wado ryu karatė. Vakarėlyje, kuriame buvo švenčiama Megės semestro medicinos mokykloje pabaiga, jis stovėjo atokiai nuo visų. Ketei jo pagailo. Buvo iškart matyti, kad jis neturi dovanos — pradėti pokalbį su bet kuo.

Ketei jis pasirodė nepanašus į Rytų kovų menų meistrą — tylus, vengiantis bendrauti, neišdidus. Kai vakarėlis degeneravo į tai, ką Megė pavadino tipiška vos besilaikančių ant kojų medicinos studentų orgija, Roris papasakojo Ketei, kaip jis pateko į Rytų kovos menus.

— Mokykloje iš manęs tyčiodavosi. Mokyklos kietuoliai manęs kažkodėl nemėgo. Man visą laiką nuo jų kliūdavo. Vieną dieną jie nuėjo per toli. Man sutrenkė smegenis, sulaužė šonkaulius, žodžiu, buvau visiška marmalynė.

— Ir tada nusprendei išmokti — kaip ten to — kung fu?

— Karatė. Wado ryu karatė. Ir man tai patiko. Man sekėsi. Ir netrukus jau niekas mokykloje nedrįso manęs stumdyti.