Тони Парсонс - Šeimos keliu

— Ir tu išmalei tiems chuliganams marmūzes?

Jis suraukė nosį ir ji pajuto, kad šis vyras jai patinka.

— Tiesą sakant, tai daroma ne visai taip.

Net ir po trisdešimties metų jame vis dar galėjai justi tą užguitą, tylų vaiką, koks jis kadaise buvo. Nepaisant to, kad jis ištisą dieną nedarė nieko kito, kaip tik mokė spirti, smūgiuoti ir atremti priešininko smūgius, jame buvo įsikūnijęs tikras švelnumas. Stiprus, tačiau švelnus vyras. Toks vyras, su kuriuo norėtųsi turėti vaikų, jeigu būtum tokia moteris, kuri nori vaikų.

Tokia Ketė Džuel neabejotinai nebuvo.

Rorio kūnas buvo ištreniruotas ir kietas nuo nesibaigiančių valandų karatė pratybų, tačiau jame nebuvo nė ženklo to maskuojamo vidinio nuovargio, būdingo išsiskyrusiems vyrams, perkopusiems per keturiasdešimt. Jis kiek per ilgai užsižaidė laimingą šeimą. Reikalai nesusiklostė, tad jis neskubėjo tai daryti dar kartą. Jis buvo visa tai patyręs ir vis dar mokėjo alimentus. Ir tai tiko Ketei.

Roris buvo daugiau nei dešimtį metų vyresnis už Ketę, gyveno priešingame miesto gale su sūnumi, kuris retkarčiais užklysdavo pas jį, kai susipykdavo su motina ir patėviu.

Po skyrybų Roris susitikinėjo su daugybe moterų, ir visų jų biologiniai laikrodžiai grėsmingai mušė dvylika. Tarp jų buvo nemažai tokių, kurioms ką tik sukako trisdešimt, ir kurios dar tikėjosi sutikti tą vienintelį. Buvo ir tokių, kurioms netrukus sukaks keturiasdešimt, ir kurios jau buvo sutikusios tą vienintelį, tačiau šis pasirodė esąs tik apgailėtinas nevykėlis. Su jomis buvo sunku. Mažiausiai, ką vyras nori girdėti trečio pasimatymo metu, yra tai, kaip moteris trokšta vyro ir vaiko. Tai atgrasintų bet kurį vyrą. Ypač išsiskyrusį. Po viso to Ketė jam buvo malonus palengvėjimas.

Ir jai jis nebuvo reikalingas kaip sutuoktinis ar tėvas. Ji mylėjo savo gyvenimą ir jai nereikėjo, kad koks nors senstantis pasakų princas jį pakeistų. Jeigu jų santykiai niekur neveda, ką gi — puiku. Nes jie abu buvo laimingi ir ten, kur tie santykiai juos atvedė.

Ir tai buvo idealu, nes Roris tiesiog negalėjo padovanoti jokiai moteriai kūdikio. Ketė išgirdo apie tai, praėjus mėnesiui nuo Megės vakarėlio, kai jie pirmą kartą miegojo kartu.

— Jeigu tu nori, Kete, aš užsimausiu prezervatyvą. Bet iš tiesų nėra jokio reikalo.

Ji spoksojo į jį iš priešingos lovos pusės, netikėdama juo ir mėgindama įsikirsti, kur čia šuo pakastas.

— Turiu omenyje, aš užsimausiu prezervatyvą, jeigu tu nori. Žinoma, aš tai padarysiu. Bet tau nereikia nerimauti dėl to, kad gali pastoti.

To dar betrūko! O dabar dar ims svaičioti, kad ištrauks prieš pat iššaudamas? Tikrai, kur gi ne! O čekis lauks pašte.

— Man perkirpo latakus, — pasakė Roris.

— Ką?

— Na, padarė sterilizaciją, operaciją. Vazektomiją. Supranti?

Dėl kažkokios priežasties ji tikėjo, kad jis kalba tiesą. Buvo kažkas graudaus tame, kaip jis panarino galvą ir, liūdnai šypsodamasis, sunkiai ištarė tą frazę, kurią, matyt, ne kartą repetavo.

— Mane operavo dar prieš skyrybas. Mes su žmona prastai sutarėme. Abu senome. Abu jautėme, kad nebenorime daugiau vaikų. Taigi aš pasidariau operaciją. Ir tada ji pastojo nuo teniso trenerio. — Liūdna šypsena. — Pačiu laiku.

— O ar skaudėjo?

— Jausmas toks, lyg kas gliaudytų tavo kiaušus, tarsi riešutus.

— Vargšelis. Nekalbėkime daugiau apie tai. Eikš pas mane.

Iš pradžių tai buvo keista — jausti vyro orgazmą viduje ir žinoti, jog nereikia jaudintis. Ketė metų metus darė viską, kad išvengtų nėštumo. Ir koks buvo palengvėjimas, kai pagaliau nebereikėjo dėl to nerimauti. Roris buvo atidus, patyręs meilužis. Ir ne iš tų, kurie atkakliai siekia, kad moteris orgazmą patirtų pirmoji, tarytum daryti priešingai būtų baisiai nemandagu. Jie smagindavosi, laidydami kalambūrus kontracepcijos tema.

„Kokių pageidautumėte kiaušinių, madam?“ — klausdavo Roris.

O Ketė į tai šaukdavo:

„Nevaisingų!“

Rorio nevaisingumą ji pradėjo laikyti dar vienu jos tobulo gyvenimo privalumu. Taip pat kaip ir butą su Tauerio vaizdu, ar nuvarytą sportinę mašiną, ar administratorės darbą Mamma - san — viename madingiausių Londono restoranų, kuriame staliuką gauti būdavo taip sunku, kad paskambinusius jį rezervuoti, tik išjuokdavo ir padėdavo ragelį.

Nevaržoma — tai buvo mėgstamiausias Ketės žodis.

Panorėjusi ji galėjo visą sekmadienį gulinėti lovoje, vartydama laikraščius, arba suskraidyti į Prahą savaitgaliui, arba tiesiog pasilikti nakvoti pas Rorį — priklausomai nuo to, kokia buvo jos nuotaika. Nevaržoma — būtent taip ji ir norėjo. Nes kai motina iškeliavo, vaikystėje ji buvo suvaržyta labiau nei bet kas kitas. Daugiau niekada gyvenime ji nebebus taip stipriai supančiota, taip beviltiškai pririšta prie namų.

Ji nenorėjo vaikų ir galėjo ištisus mėnesius apie juos net negalvoti, kol kažkas neužsiminė, kad kažkaip nenormalu yra nedėti laikytis įsikibus į gyvenimą, kurį tu myli. Bet jai pernelyg gerai sekėsi darbas, pernelyg daug pasitenkinimo teikė gyvenimas, kad imtų rodytis, jog dar kažko trūksta. Ketė nelaikė savęs bevaike, ji laikė save laisva nuo vaikų. Didelis skirtumas.

Ji nebuvo panaši į tas kitas moteris. Ji nebuvo panaši į savo seserį Džesiką. Ketei nereikėjo kūdikio tam, kad savo gyvenimui suteiktų prasmės, o savo pasauliui — pilnatvės. Iš kur visa tai — toji priklausomybė nuo motinystės idėjos, tasai instinktas būti reikalinga? Ketė žinojo, iš kur tai — iš vyrų, kurie tave nepakankamai mylėjo. Vyrų, kurie paliko tuštumą tavo gyvenime, kurią tau lieka užpildyti pačia puikiausia, keturis kilogramus sveriančia, be perstojo rėkiančia šūdo mašina.

Taip ji ir gulėjo tamsoje šalia miegančio Rorio, galvodama sau: „Juk tai tobula, ar ne? Šis puikus, nevaržomas gyvenimas. Nevaržomas — pats gražiausias žodis pasaulyje.“

Argi galima norėti daugiau?

Trečias skyrius

1 aulas ir Maiklas užaugo viename iš vargingesnių Esekso grafystės rajonų. Jų tėvas dirbo inžinieriumi Fordo gamykloje Dagename, ir jų vaikiškos svajonės buvo pilnos mašinų.

Daugiau nei pusė jų rajono vyrų dirbo gamykloje. Automobiliai čia reiškė viską. Automobiliai reiškė darbą, atlyginimą, laisvės pojūtį. Automobiliuose vaikinai būdavo įšventinami į vyrus. Pirmasis Ford Escort paaugliui čia buvo toks pat svarbus ritualas, kaip ir genties randas. Ir nors broliai abu mylėjo automobilius, jie žiūrėjo į juos labai skirtingai.

Paulas buvo apsėstas V8 motorų, kumštelinių velenų ir Enco Ferario gyvenimo. Maiklo širdis labiau linko prie to, ką jis vadino „pupyčių magnetais“.

Paulas mylėjo pačias mašinas ir jam nieko daugiau nereikėjo. Maiklas mylėjo mašinas už tai, ką jos jam žadėjo — saldžias iliuzijas ir svajones, kurias galėdavo paversti tikrove.

Ne mažiau už mašinas Maiklas mėgo merginas. Dar kai buvo spuoguotas nesubrendėlis ir dalijosi kambarį su savo vyresniuoju broliu, jis itin domėjosi viskuo, kas „varo jas iš proto“.

Kol Paulas gaudė kiekvieną žodį iš Modenos ir Le Mano, Maiklas skaitė populiariuosius žurnalus ir dėjosi į galvą viską apie „paviršutiniško dulkinimosi“ vingrybes („Nereikia grūsti iki pat galo — varo jas iš proto, — čia taip parašyta“) ir G taško paieškas („Reikia įkišti sudrėkintą pirštą vidun ir judinti jį taip, lyg pats drožtumeisi — varo jas iš proto, Paulai, patikėk“).

Jie abu nusiklijavo kambario sienas ferariais. Tačiau Maiklas tarp savo Maranello ir Spider įspraudė dar ir Samantą Foks. Kurią ten ir pastebėjo jųdviejų motina, pamaldi ir dora moteriškė.